Visa ši kelionė, regis, buvo skirta įžeisti kuo daugiau žmonių – ir patvirtinti M. Pompeo kaip konservatoriaus kvalifikaciją galimai 2024 m. prezidento rinkimų kampanijai. M. Pompeo ir šiaip niekada nepaisė etiketo ar protokolo mandagybių, tačiau šis paskutinis didelis jo, kaip 70-tojo Amerikos valstybės sekretoriaus, turas tapo provokacija visiems, kurie drįso kvestionuoti Donaldo Trumpo užsienio politiką „Pirmiausia Amerika“ ir M. Pompeo, kaip jos populiarintojo Nr. 1, vaidmenį.
M. Pompeo, kaip ir prezidentas D. Trumpas, atsisako viešai pripažinti Joe Bideno pergalę lapkričio 3 d. rinkimuose. Nepaisant to, jo kelionė per septynias valstybes, viena iš ilgiausių jam užimant sekretoriaus postą, pateikė įrodymų, kad M. Pompeo jau žvelgia į potrampinę erą: kelionėje netrūko drąsių pareiškimų, galinčių apsunkinti J. Bideno gyvenimą ir sukurti platformą jo paties politinei ateičiai.
„Paskutinius du mėnesius poste jis užsiima pasaulio trolinimu, – teigia Shadi Hamidas, Brukingso instituto vyresnysis mokslo darbuotojas. – Keistokas vaidmuo aukščiausio rango šalies diplomatui šiuo pakankamai jautriu metu.“
Kelionė prasidėjo Paryžiuje, kur pirmasis M. Pompeo renginys – prieš susitinkant su vyriausybės atstovais – buvo privatus susitikimas su dešiniosios pakraipos Prancūzijos žiniasklaida, įskaitant „Valeurs Actuelles“.
Šis žurnalas buvo plačiai pasmerktas kaip rasistinis (prieš jį buvo pradėtas preliminarinis prokuratūros tyrimas) po to, kai jame išspausdintas literatūrinis komiksas, vaizduojantis juodaodę Prancūzijos įstatymų leidėją kaip vergę.
Turkijoje M. Pompeo pasiūlė vyriausybės ministrams atvykti pas jį į Stambulą (jie atsisakė), kur jis susitiko su Rytų Ortodoksų Bažnyčios vadovu. Turkijos pareigūnai M. Pompeo pareiškimą dėl religinės laisvės šalyje pavadino „visiškai nederamu“, tuo tarpu vyresnieji Valstybės departamento pareigūnai dėl jo nesugebėjimo nuvykti į sostinę Ankarą apkaltino tvarkaraščius.
Gruzijoje M. Pompeo įsitraukė į šalies rinkimų ginčą, reikšdamas palaikymą vyriausybei, kuri tramdė protestuotojus, reikalaujančius naujo balsavimo.
Pompeo vynas
Aukščiausią antidiplomatijos lygį M. Pompeo pasiekė apsilankęs Izraelio okupuoto Vakarų Kranto vyno darykloje, kuri kadaise jo garbei pavadino vieną iš savo raudonųjų vynų (etiketėje rašoma #madeinlegality). Bet kuriai ankstesnei administracijai – tiek respublikonams, tiek demokratams – toks žingsnis būtų neįsivaizduojamas, juo labiau, kad palestiniečių šeimos vis dar reiškia pretenzijas į žemę, kurioje stovi vyninė.
„Jis lankėsi gyvenvietėse, gėrė iš užnuodytos taurės, sankcionavo žemių užgrobimą, – apie paskutinę M. Pompeo dieną Izraelyje atsiliepė kairiosios pakraipos laikraštis „Haaretz“. – Tai paskutinės Pompeo dienos. Ir kaip gerai, kad jos paskutinės.“
Visą tą laiką sukosi vienintelis klausimas – kodėl? Kas buvo tokio svarbaus, kad dėl to reikėjo organizuoti kelionę kaip tik tuo metu, kai Prancūzija, Izraelis ir kitos tautos skelbia naujus karantinus, beviltiškai bandydamos iki Kalėdų suvaldyti koronavirusą?
Turas buvo suplanuotas gerokai prieš JAV rinkimus, o valstybės sekretoriai reguliariai keliauja pereinamuoju laikotarpiu tarp rinkimų ir inauguracijos. Prieš kelionę aukšto rango Valstybės departamento pareigūnai pažymėjo, kad numatyta keletas tikslų: pagerbti terorizmo aukas Prancūzijoje, skatinti religinę laisvę ir aptarti diplomatinius susitarimus tarp Izraelio, Jungtinių Arabų Emyratų ir Bahreino.
Vyresnysis departamento pareigūnas, sekmadienį anonimiškai kalbėjęsis su žurnalistais, atmetė mintį, kad kelionė gali žymėti pergalės ratą arba būti skirta sustiprinti M. Pompeo ambicijoms. Pareigūnas ją apibūdino kaip net ir pandemijos metu svarbų diplomatinį žingsnį ir patvirtino, jog administracija tęs savo politiką tol, kol turės palikti pareigas (kad ir kada tai būtų).
Tačiau tokios situacijos kaip ši iki šiol dar nepasitaikė: D. Trumpas atsisako pripažinti savo pralaimėjimą rinkimuose, o koronavirusas JAV ir toliau muša visus rekordus.
Nemaloni tema
Du asmenys, turintys informacijos apie M. Pompeo pokalbius, teigė, kad jo sutikti žmonės iš esmės vengė JAV rinkimų klausimo.
Prieš pat išvykstant į kelionę M. Pompeo žurnalistų buvo paklaustas, ar ruošiasi J. Bideno administracijai. Jis atsakė: „Ruošiuosi sklandžiam perėjimui prie antrosios D. Trumpo administracijos.“ Nors atsakymas nuskambėjo kaip pokštas, M. Pompeo buvo kritikuojamas už tai, kad nepakankamai rimtai žiūri į rinkimų krizę savo paties šalyje, turint omenyje, kad JAV dažnai užsipuola kitų šalių rinkimų kliautis.
M. Pompeo pridūrė: „Kai procesas bus baigtas, bus išrinkti rinkikai. Tam irgi yra procesas.“
Kalbant apie per kelionę sutiktus pareigūnus, jie, regis, jau ruošiasi naujai administracijai. Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas M. Pompeo skyrė tik kelias minutes – užsukdamas, pasak jo kabineto, „mandagumo vizito“ M. Pompeo susitikimo su užsienio reikalų ministru Jeanu-Yvesu Le Drianu pabaigoje. Prancūzijos pareigūnai žurnalistams nepamiršo pabrėžti, kad susitikimas įvyko M. Pompeo prašymu.
Per visą savo kelionę M. Pompeo vengė suteikti bet kokią galimybę žurnalistams užklausti apie rinkimus ir J. Bideną. Jis nesurengė nei spaudos konferencijos, nei brifingo. Valstybės departamentas dėl to apkaltino koronaviruso sukeltus apribojimus.
Apskritai paėmus, aukščiausio rango amerikiečių diplomatas neužsiėmė jokia vieša diplomatija. Vienintelė šalis, kur M. Pompeo paskelbė kokius nors viešus pareiškimus, buvo Izraelis: čia jis politinę situaciją pakomentavo tris kartus.
Golano aukštumos
M. Pompeo sraigtasparniu nuskrido į Golano aukštumose įsikūrusį buvusį karinį forpostą, paverstą turistine stotele. Šalia suvenyrų parduotuvėlės ir mocarelos picą reklamuojančios iškabos M. Pompeo pasitiko buvęs brigados generolas Avigdoras Kahalani, 1973 m. kovose sulaikęs Sirijos puolimą.
„Visuose Europos salonuose ir Amerikos elitinėse institucijose buvo kalbama, kad ši vieta turėtų būti grąžinta Sirijai, – pasakė M. Pompeo apie Golaną, nepaminėdamas, kad vienas po kito ėję ministrai pirmininkai, įskaitant dabartinį, Benjaminą Netanyahu, rengė slaptas derybas dėl pasitraukimo iš šios srities. – Tik įsivaizduokite, jei šią vietą kontroliuotų Assadas, įsivaizduokite riziką, žalą Vakarams, Izraeliui ir Izraelio žmonėms.“
M. Pompeo taip pat užsuko į muziejų, kuris pabrėžia nežydų indėlį į Izraelio kūrimą. Muziejus vadinasi „Friends of Zion“.
„Manau, kad tai dar vienas D. Trumpo bandymas įtvirtinti savo palikimą, bet šiuo atveju „įtvirtinti savo palikimą“ reiškia „sugrūsti nykščius kritikams į akis“, – teigia „American Enterprise Institute“ rezidentas Kennethas Pollackas. – M. Pompeo gali turėti ir savų sumanymų, pirmiausia – įtvirtinti savo santykius su Izraeliu ir užsitikrinti ateities perspektyvas.“
Pareigūnai neigė, kad M. Pompeo turi ketinimų plėtoti politiką, kuri taptų spąstais J. Bidenui, jei šis siektų sugrįžti prie ne tokios vienpusiškos politikos izraeliečių ir palestiniečių atžvilgiu.
Didžiausia naujiena per visą M. Pompeo kelionę buvo ta, kad JAV leis Izraelio gyvenvietėse pagamintas prekes žymėti etikete „Pagaminta Izraelyje“. Tokius žingsnius J. Bidenui atšaukti bus sunku, nes tai nuteiktų prieš jį 2024 m. prezidento rinkimuose dalyvausiančius respublikonus – galbūt ir patį M. Pompeo, – esą jis per silpnai palaiko Izraelį.
D. Trumpo užsienio politika visų pirma siekė stiprinti ryšius su Saudo Arabija, todėl nenuostabu, kad viena paskutiniųjų M. Pompeo stotelių tapo Neomas – Saudo Arabijos miestas, kurį karūnos princas Mohammedas bin Salmanas dykumoje stato kaip Saudo Arabijos technologinės pažangos patvirtinimą.
„Man ši kelionė pasirodė labai keista, bet manau, kad tai galima paaiškinti M. Pompeo reveransu D. Trumpo politiniams tikslams, – pažymi Aaronas Davidas Milleris, Carnegi tarptautinės taikos fondo vyresnysis mokslo darbuotojas ir buvęs Artimųjų Rytų specialistas Valstybės departamente. – Tai susiję ne tiek su prezidentu, kurio įtaka sparčiai nyksta horizonte, kiek su paties M. Pompeo politika.“
