Patvirtintų užsikrėtimų skaičius per dieną šiose dviejose šalyse šiuo metu vidutiniškai sudaro maždaug 200, daug mažiau nei per jose išgyventą viruso protrūkio piką, ligoninės neperkrautos ir nepanašu, kad artimiausiu metu atvejų šalyse sparčiai daugės. Tuo tarpu Ispanijoje per dieną naujų atvejų skaičius praėjusią savaitę viršijo 2000, o Prancūzijoje – 1 000.

Tai nebūtinai jau antroji banga, bet reiktų pasidomėti: ką Italija ir Švedija darė kitaip, kad sukontroliuotų virusą.

Šios šalys per pandemiją iš kitų valstybių išsiskyrė skirtingais aspektais. Italija buvo pirmoji Europos šalis, kuriai smogė skaudus COVID-19 smūgis, ir pirmoji, įvedusi drakoniškai griežtą karantiną.

Švedija laikėsi liberalesnio ir daug ginčų sukėlusio požiūrio – nesuderinamo net su kitų Šiaurės Europos šalių strategija. Ji neuždarė mokyklų ir, užuot įvedusi priverstinį karantiną, veikiau laikėsi rekomendacijų dėl socialinio atsiribojimo ir saviizoliacijos.

Nors Italijos karantinas, kaip tvirtinama, išgelbėjo daug gyvybių, jis buvo paskelbtas per vėlai. Tuo tarpu Švedijoje jis apskritai nebuvo įvestas.

Pagal mirčių skaičių vienam gyventojui, Italijoje, kur iš viso nuo COVID-19 mirė daugiau nei 35 154 žmonės, vienam milijonui gyventojų tenka apie 600 aukų, tiek, kiek Švedijoje, kur nuo koronaviruso mirė 5 743 žmonės.

Vis dėlto dabartiniu vadinamuoju „popikiniu“ etapu, Italijos ekonomikai palaipsniui atsiveriant, o Švedijai išlaikant savo politiką, abi šalys, regis, atranda savo gyvenimo su virusu kelią.

Italijoje iš viršaus į apačią orientuotas, visuomenės sveikatos sistemos prižiūrimas gyvenimo valdymas po karantino, panašu, pasiteisina. Kaip ir kitose valstybėse, gyventojai turi išlaikyti fizinį vieno metro atstumą ir dėvėti kaukes viešose uždarose erdvėse ar viešajame transporte, bet čia juntamas ypač didelis spaudimas laikytis taisyklių.

Norint važiuoti traukiniu ar vykti į biurų pastatą Italijoje, būtina prieš tai pasimatuoti kūno temperatūrą. Jeigu susiruošiate papietauti mieste, restorane turėsite pateikti išsamią savo kontaktų informaciją, norint užtikrinti, kad, užsikrėtimo atveju, galima bus atsekti infekcijos plitimą.

O kad patektumėte į tokias turistų mėgstamas vietoves kaip Sardinija, Sicilija ir Apulija, turėsite užpildyti specialias anketas. Šiauriniame Lombardijos regione, pradiniame šalies viruso epicentre, kaukės privalomos net lauke. COVID-19 karantino sąlygų pažeidimas yra laikomas nacionalinės reikšmės nusikaltimus, už pažeidimus numatytos galimos sankcijos, įskaitant baudas ar net laisvės atėmimo bausmę.

Tokių taisyklių veiksmingumą lemia žmonių pasiryžimas ir gebėjimas jų laikytis, sako Rosanna Tarriconė, Bokonio universiteto sveikatos priežiūros valdymo profesorė. Taisyklės reguliuoja, kaip žmonės šoka naktiniame klube ar deginasi paplūdimyje.

Be gyventojų pritarimo tokioms priemonėms toli nebūtų nužengta. Jų atmintyje vis dar gyvi šiurpūs vaizdai iš ligoninių, perpildytų sunkių COVID-19 ligonių, taip pat veikia kaip skatinamasis veiksnys. Susiformavęs kolektyvinės atsakomybės jausmas sumišęs su baime.

Jeigu Italija išmoko, jog norint sukontroliuoti COVID-19 protrūkius svarbiausi svertai yra biurokratija, sprendimų vykdymo užtikrinimas ir paklusimas, Švedija šiame kontekste iš pirmo žvilgsnio labai skiriasi. Po didelių dvejonių ir abejojimo dėl savo nesikišimo politikos, ypač po niūrios mirčių slaugos namuose statistikos ir tebeaugančio užsikrėtimų skaičiaus birželį, šalis toliau jos laikosi.

Švedijoje nėra privaloma dėvėti kaukes, socialinis atsiribojimas yra veikiau rekomenduojamas nei privalomas, žmonėms paprastai patariama likti namie, jeigu jie blogai jaučiasi. Šalies kreivės suplokštėjimas, be jokios abejonės, nuramins prieš karantiną protestuojančius JAV gyventojus, kurie kažkada ragino: „Elkitės kaip Švedija“.

Bet ne tai turbūt svarbiausia. Vien tokia „nesikišimo politika“ ne kažin kiek švedams padėjo – kaip rodo antikūnų testai, jų imunitetas vis dar žemas, – be to, jiems nesiūloma atsisakyti bet kokių atsargumo priemonių.

Pakito gyventojų elgesys: žmonių judėjimas daugelyje sričių vis dar negrįžo į įprastą lygį, rodo „Google“ duomenys apie žmonių judumą, ir pareigūnai reguliariai perspėja gyventojus, kad jeigu nebus laikomasi fizinio atstumo reikalavimų, bus įvestos griežtesnės taisyklės.

Kai kurios iš jų jau sugriežtintos, nuo draudimo lankytis senelių slaugos namuose iki restoranų, nesilaikiusių rekomendacijų, uždarymo Stokholme. Socialinis atsiribojimas pasiteisina.

Toks modelis vargu ar būtų lengvai pritaikomas kitur. Švedai jauni, jų šalis retai apgyvendinta, didelė jų dalis jau iki pandemijos gyveno palyginti izoliuotą gyvenimą, dirbdami iš namų, be sutuoktinių ir vaikų. Bet paslaptis čia glūdi veikiausiai kitur, esminis koziris čia – nuoseklumas.

Tai pagrindinis komponentas norint užtikrinti COVID-19 politikos tvarumą ilgalaikiu laikotarpiu, teigia Italijos akademikas Giuliano Di Baldassarrė, Švedijos Upsalos universiteto krizių valdymo profesorius. Jeigu užsibrėžiamas tikslas gyventi su virusu, kol bus atrastas gydymas ar vakcina, „skatinimo ir stabdymo“ požiūris į taisykles – pavyzdžiui, daug kur pastebimi drastiški posūkiai sprendžiant, ar turėtų būti dėvimos kaukės ir kur, – gali duoti priešingų rezultatų ir apsunkinti tų taisyklių įgyvendinimą.

Tad tuo metu, kai Italija savo pavyzdžiu rodo, kad budrumas ir intervencija atsiperka, Švedija primena, kad tai, kas vyksta, yra greičiau maratonas nei sprintas.

Nėra greito ar tobulo modelio kovoje su COVID-19, visi daro klaidų. Italijos sprendimas uždaryti mokyklas atsiėjo labai brangiai ir ne kažin ką padėjo, tuo tarpu Švedijos nevykęs problemų sprendimas senelių slaugos namuose greičiausiai sukėlė mirčių, kurių buvo galima išvengti. Bet mums žengiant į naują šios pandemijos etapą, stebėti šias dvi šalis tikrai verta.