Pirmą kartą per 26-erius metus, atsižvelgiant į dabartinių įvykių eigą, apklausa Baltarusijoje vienareikšmiškai nepatvirtina autokratinio vadovo Aleksandro Lukašenkos geležinio kumščio valdymo pergalės.

Kaip paprastai, jis ir toliau skelbiasi nugalėtoju, eilinį kartą įkalinęs ar ištrėmęs stipriausius savo priešininkus. Bet šį kartą įvykiai klostosi kitaip.

Trys opozicijos kandidatų žmonos perima savo vyrų misiją ir suformavo įtikinamą, dėmesį prikaustančią trijulę. Prieš rinkimus dešimtys tūkstančių baltarusių rinkosi į jų rengiamus mitingus, primenančius roko muzikos koncertus, ir išreiškė savo nusivylimą dėl A. Lukašenkos korupcinės politikos ir groteskinės kovos su koronavirusu – tiesiog gerkite degtinę, sėskite prie traktoriaus vairo, ir viskas bus gerai, patarinėjo jis.

Po rinkimų šie entuziazmu trykštantys baltarusiai suskubs į gatves, nepaisydami net grėsmingų A. Lukašenkos smarkuolių, kurie, kaip paprastai, greiti veikti. Kas toliau?

A. Lukašenka svarsto kelis galimus variantus. Jam niežti rankos imtis griežtų priemonių, kaip yra įpratęs. Jis supranta, kad taip prisišauktų tolesnių sankcijų iš ES ir principingų pamokslų iš Briuselio, Berlyno bei kitų Vakarų šalių sostinių dėl žmogaus teisių ir demokratijos.

Bet A. Lukašenka jau metų metus galynėjasi su šiais „įkyriais, kišančiais nosį ne į savo reikalus Vakarų europiečiais“ ir visada, gana mitriai, neprisileidžia jų, gręžiodamasis pagalbos į savo rytinį sąjungininką, Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną.

Tačiau dabar, žvilgčiodamas į Maskvą, Lukašenka jaučiasi sunerimęs. Taip, formaliai jis ir toliau laikosi prorusiškų pozicijų. 1999 metais, iš nostalgiškų jausmų Sovietų Sąjungai, jis net sutiko sujungti milžinišką Rusiją su mažyte Baltarusija į naują „sąjunginę valstybę“.

Bet su sąlyga, kad jis, A. Lukašenka, – ne tuo metu nusilpęs Rusijos prezidentas, Borisas Jelcinas, – taps valstybės vadovu.

Ta idėja jau seniai užgeso. Šiomis dienomis V. Putinas valdo Kremlių kaip šiuolaikinis caras, neseniai net pakeitęs Konstituciją, kad galėtų valdyti iki gyvenimo pabaigos. Naujojoje sąjunginėje valstybėje V. Putinas būtų „alfa patinas“, kuris nustumtų A. Lukašenką iki regioninio gubernatoriaus statuso ar net dar žemiau.

Tad A. Lukašenka šiandien jau pasisako prieš savo ankstesnę konfederacijos idėją.

Bet tai kelia vis didesnę įtampą santykiuose su Maskva. Kad įvarytų V. Putiną į kampą, A. Lukašenka dabar stengiasi mažinti įtampą su Europos Sąjunga ir tikisi iš jos paramos, manydamas, jog V. Putinas negalės sau leisti dar vienos konfrontacijos su Vakarais, atsižvelgiant į tebesitęsiančias jo provokacijas Ukrainoje.

A. Lukašenka nenusiteikęs per daug rizikuoti šiuo trapiu santykių su ES atkūrimu, darydamas pernelyg didelį spaudimą protestuotojams.

V. Putinas, savo ruožtu, žvelgdamas į Minską, mato tiek rizikas, tiek galimybes. Jeigu Baltarusijos protestai įgaus rimtesnį mastą, jie gali virsti dar viena „spalvota revoliucija“, kuri stumtelės dar vieną posovietinę valstybę Vakarų link ir toliau nuo „rusiškojo pasaulio“, kurį V. Putinas siekia atkurti.

Šia prasme, A. Lukašenka V. Putinui ima priminti Viktorą Janukovyčių, neatsakingą ir korumpuotą, bet prorusišką buvusį Ukrainos vadovą, kuris buvo nuverstas per savo šalies revoliuciją 2014 metais ir taip tapo nebereikalingas Maskvai.

Tie įvykiai pakurstė V. Putiną okupuoti Krymą ir pakirsti Ukrainos valstybingumą tebesitęsiančiu karu šalies rytuose.

V. Putinas galėtų panašiai elgtis ir su Baltarusija. Jos didžioji gyventojų dalis prorusiška, daugiausia kalbanti rusiškai. Ir vis dėlto ten jau prasidėjo naujo ir atskiro nacionalinio tapatumo judėjimai, kuriais stengiamasi atgaivinti baltarusių kalbos vartojimą ir atkurti tą auksinį amžių, kai šalį valdė lietuviai.

V. Putinas gali padaryti išvadą, kad jis turėtų įsikišti - geriau anksčiau nei vėliau.

Be to, jis gali panaudoti dar vieną „Krymo efekto“ dozę savo šalyje, kur pastaruoju metu praranda populiarumą ir sulaukė protestų šalies Tolimuosiuose Rytuose. 2014 metais rusai aplink jį būriavosi patriotiškai nusiteikę, kai jis nusiuntė savo „mažus žalius žmogeliukus“ - Rusijos kovotojus, dėvinčius uniformas be atpažinimo ženklų – į Krymą, ir iš aukšto žvelgė į Vakarus.

Kad toks scenarijus galėtų būti įgyvendintas Baltarusijoje, jis jau nusiuntė dešimtis Rusijos samdinių, tarnaujančių „Vagner“ grupei, privačiai rusų karinės bendrovei, sąmoningai pasėdamas didelį nerimą; trisdešimt trys iš jų buvo sulaikyti prie Minsko liepos pabaigoje.

Tad ES lyderiai galimai susidurs su panašia dilema. Jie supranta, kad A. Lukašenka, kad ir koks nepatikimas jis būtų, yra geriausias Baltarusijos nepriklausomybės nuo Rusijos garantas, kaip ir Baltarusijos, kaip buferinės zonos, garantas. Vardan pačių ES geopolitinių interesų, ji turėtų jį remti, bent tyliai.

Tuo pat metu ES negalėtų ciniškai ignoruoti demokratinių protestų prieš A. Lukašenką, nes tai reikštų Europos vertybių išdavystę ir pasitikėjimo regione ir už jo ribų praradimą. Tad ES turėtų remti opoziciją.

Bet jeigu demonstracijos peraugtų į didelio masto revoliuciją, tokie įvykiai greičiausiai paskatintų V. Putiną įsikišti, inicijuojant dar vieną raundą įvairiausio tipo karinių veiksmų bei pasitelkiant geopolitinę eskalaciją, kurių fone ES atrodytų bejėgė.

Tokiam tikėtinam scenarijui vėl priartėjant prie ES durų slenksčio, sunku vykdyti užsienio politiką pasitelkiant vien tik švelniąją „vertybių“ jėgą, kai „interesai“ reikalauja pasitelkti veikiau realizmą, kuris yra visiškai svetimas ES diplomatijai.

Kol kas ES lyderiai gali tik viltis, kad po sekmadienio įvykiai Baltarusijoje įgaus kitokią vystymosi kryptį.