„Tikiuosi, kad jūsų valstybinė veikla prisidės prie tolesnio abipusiškai naudingų Rusijos ir Baltarusijos santykių plėtojimo visose srityse, gilinant bendradarbiavimą Sąjunginėje valstybėje ir kuriant integracijos procesus“, rašė jis pirmadienį sveikinimo telegramoje Aleksandrui Lukašenkai.
Žinoma, V. Putinui patinka autokratai. Bet A. Lukašenka pastaraisiais metais visaip stengėsi nepaklusti V. Putinui. 2019 metų balandį jis išsiuntė Rusijos ambasadorių Baltarusijoje, nes, šis, anot jo, žvelgia į jo šalį kaip į Rusijos provinciją. Gruodį jis gavo 500 mln. JAV dolerių vertės infrastruktūrinę paskolą iš Kinijos plėtros banko.
Liepą jo režimas sulaikė 33 Rusijos piliečius, paskelbdamas, kad jie yra Rusijos privačios karinės bendrovės „Vagner“ nariai, siekiantys destabilizuoti padėtį šalyje prieš rinkimus.
Tačiau trolinimo meistriškumą V. Putinas demonstruoja minėdamas „abipusiškai naudingus Rusijos ir Baltarusijos santykius“. A. Lukašenka viešai atmetė Kremliaus pasiūlymą siekti glaudesnės sąjungos tarp dviejų slaviškų valstybių.
Šiais metais abiem šalims nepavykus susitarti dėl žaliavinės naftos eksporto į Baltarusiją, buvo suduotas smūgis šalies ekonomikai, kuri priklauso nuo pajamų, gaunamų perdirbus Rusijos naftą ir parduodant ją Europos rinkoje.
Tad ką tiksliai yra sumąstęs V. Putinas? A. Lukašenka, kuris valdo Baltarusiją ketvirtį amžiaus, rimtai įklimpęs. Kai jis paskelbė, kad laimėjo savaitgalį vykusius rinkimus, surinkęs 80 proc. balsų, šalyje pratrūko protestai.
Demonstracijos neslūgsta, nepaisant interneto ryšio trikdymų visos šalies mastu. Kurių galų V. Putinui dabar remti A. Lukašenką?
Danielis Friedas, buvęs vyresnysis JAV diplomatas, kuris šiuo metu dirba Atlanto Taryboje, teigia, kad V. Putino palankumas A. Lukašenkai atspindi rimtą Rusijos lyderio susirūpinimą. Po demokratinio sukilimo, privertusio Ukrainos prezidentą Viktorą Janukovyčių 2014 metais pabėgti iš šalies, sako D. Friedas, V. Putinas nepakęstų „antro demokratinio maišto tarp trijų slavų šalių.“
Šia prasme V. Putino troškimas, kad sukilimas Baltarusijoje žlugtų, yra svarbesnis nei pastangos išlaikyti buvusį klientą, kuris siekia savarankiškumo. Jeigu rusai matys, kaip jų kaimynai priešinasi diktatoriui, jiems gali kilti minčių pasipriešinti ir savajam.
Tokia dinamika taip pat meta iššūkį Vakarų diplomatijai. Viena vertus, instinktyvus siekis taikyti sankcijas A Lukašenkai ir jo bendražygiams yra teisingas. Nuo 2015 metų Jungtinės Valstijos mėgina užmegzti ryšius su A. Lukašenka ir pasiekė kuklių rezultatų. Jis, pavyzdžiui, išlaisvino politinius kalinius ir siekia pritraukti Vakarų investuotojus. Bet tokie Vakarų veiksmai nedavė apčiuopiamų vaisių.
Užtenka pasižiūrėti prievarta išgautą Sviatlanos Cichanouskajos vaizdo įrašą. Ši pagrindinė Baltarusijos opozicijos figūra dalyvavo prezidento rinkimų kampanijoje vietoje savo vyro, kuris birželį buvo sulaikytas ir kuriam nebuvo leista rinkti parašų.
Per vasarą ji tapo populiaria alternatyva A. Lukašenkai. Šią savaitę ji buvo priversta bėgti į Lietuvą, iš dalies dėl to, kad baiminosi dėl savo vaikų saugumo.
Vis dėlto būtų klaida visiškai nutraukti Vakarų dalyvavimą Baltarusijoje. JAV Senatas artimiausiu metu turėtų patvirtinti pirmąją per daugiau nei dešimtmetį JAV ambasadorę Baltarusijoje. Kai kurie įstatymų leidėjai, tokie kaip senatorius Chrisas Murphy, tvirtina, kad dabar jos siuntimas į Minską padėtų normalizuoti santykius su demokratiniu požiūriu neteisėtai perrinktu diktatoriumi.
Tačiau D. Friedo nuomone, dabar, po suklastotų rinkimų, būtų naudinga Minske turėti įtakingą Baltarusijos žmonių teisių gynėją.
Neaišku, kaip įvykiai rutuliosis toliau – ne tik dėl JAV ambasadorės Baltarusijoje, bet dėl Baltarusijos diktatoriaus. Kad ir kokie rinkimų rezultatai, baltarusiai aiškiai leido suprasti, kad jie nebenori būti valdomi „miniputino“.
Amerika ir jos sąjungininkės turėtų aiškiai leisti suprasti, kad yra pasiruošę padėti šią krizę paversti perėjimo prie demokratijos galimybe.
