Šiuo metu didžiausią planetoje atominį arsenalą ir labiausiai išvystytą branduolinę industriją turi Rusija – ji įsirengusi milžiniškus bandymo poligonus, specializuotą pramonę kurioje dirba šimtai tūkstančių žmonių, turi savo uždarus miestus su aukšto lygio specialistais ir niekieno nekontroliuojamais mirties fabrikais.
Polonis išgąsdino Pasaulį
Įdomiau tai, jog pasauliniai lyderiai beveik niekada nediskutuoja apie cheminius ar bakteriologinius ginklus. Naudojant branduolinį ginklą matoma jo griaunanti jėga – įvyksta sprogimas. O panaudoti cheminį ar biologinį galima ramiai sau patyliukais. Mažas toks cheminio panaudojimo atvejis nutiko palyginti neseniai, 2006 metų Lapkričio 1-ą dieną, Didžiosios Britanijos sostinėje, kurio metu buvo nunuodytas buvęs FSB žvalgybininkas A.Litvinenka.
Išaiškėjus, jog tai buvo ne šiaip sau nuodas, o retas cheminis elementas, aplink viskas kelis kartus buvo tikrinama ir švarinama. Londonas krūptelėjo – pasaulyje nuodingojo polonio atsargas turi vos kelios valstybės. Biologinio ginklo šiuo atveju net neprireikė, užteko ir mažos porcijos cheminio. Pastarasis ir mažiau pavojingas – jo nesudaro gyvieji organizmai, jis nesidaugina.
Biologinis ginklas turi ir dar vieną ypatybę – jo panaudojimas nematomas akivaizdžiai ir tučtuojau, kol nepraeina užkrato inkubacinis periodas (o tai gali būti ir kelios dienos). Be to, mikrobus žmonės ir kiti gyvi organizmai gali perduoti vieni kitiems, o ir medikai ne visad gali tiksliai nustatyti su kokiu sukėlėju susidūrė – o tuo pačiu ir apsikrėsti patys.
Žinoma, ne kiekvienam užkratui yra ir priešnuodžių (juo labiau, dideliais kiekiais). Bet net jei ir būtų, neaišku kokia būtų įtaka ateities kartoms po tokio ginklo panaudojimo. Apie neįsivaizduojamą paniką tarp žmonių galima pasvarstyti nebent teoriškai. Pavyzdžiui, užteršus didmiesčio vandentiekio sistemą aukos būtų skaičiuojamos ne šimtais ir ne tūkstančiais.
Vis dėlto, netgi esant šioms savybėms – nieko negirdima apie veiksmingas, realias tokių ginklų naikinimo iniciatyvas. Akivaizdu, jog biologiniu ginklu galima padaryti netgi daugiau žalos – tačiau žinios apie juos gerokai skurdesnės, nei apie atominius ginklus.
JAV atsisako cheminės ginkluotės, Rusija - ne
Kita vertus, JAV (turinti antrą pagal skaitlingumą masinio naikinimo ginklų arsenalą pasaulyje) jau atsisakė savo biologinių ginklų programos ir masiškai naikina turimas cheminės ginkluotės atsargas. Analogiškai pasielgė ir Didžioji Britanija. Tačiau Rusija laikosi šiek tiek kitokios pozicijos ir sėkmingai tęsia bei vysto savo ir cheminių, ir biologinių ginklų programas. Savo klestėjimo laikais šioje pramonėje dirbdavo dešimtys tūkstančių žmonių. Šiuo metu tokios laboratorijos irgi veikia, tiesa – ne visos.
Viena iš tokių gamyklų, rusų įkurta Kazachijoje ir besivadinanti „Biopreparat“, skaičiuoja paskutines savo dienas. Kaip atrodo juodligės užkratų veisimo įranga galima pamatyti čia. Tiesa, visais laikais rusai pasauliui teigė, jog gamykla yra skirta taikiems tikslams ir joje gaminami vaistai – Vakarų pasaulis tvirtų įrodymų apie rusų biologinio ginklo programas sužinojo tik 1989 (!) metais, į Jungtinę Karalystę emigravus tarybiniam mokslininkui Vladimirui Pasečnikui, įkūrusiam tokio bakteriologinių užkratų gamyklą. Tuomet tapo aišku, jog juodligė, maras, raupai ir kitos ligos yra slaptas imperijos ginklas. Gaminamas, beje, dešimtimis tonų.
Antrojo pasaulinio karo meto Japonija pradėjo ir vykdė savo mikrobų veisimo programą, masiškai eksperimentavo su žmonėmis ir dar anuomet kūrė masinio naikinimo ginklus. Sovietai Mandžiūrijoje gavo japonų biologinio ginklo programos dokumentaciją ir ta patirtimi besiremdami sukūrė savo karinių mikroorganizmų pramonę.
Polonis išgąsdino Pasaulį
Pats kenksmingiausias masiniais kiekiais gaminamas juodligės užkrato variantas sovietų arsenale vadinamas „Juodlige 836“ ir turi puolamąją savybę – atsparumą antibiotikams. Kaip, beje, ir kiti sovietų biologų genetiškai pakeisti užkratai – raupų, maro, tuliaremijos (infekcinė liga primenanti marą) ir kiti. Tiesa, „Juodligės 836“ simptomai pas apsikrėtusį žmogų pasirodydavo ne iš karto, o tik po trijų-penkių dienų inkubacinio periodo: puolimo atveju žmonės kelias dienas net nežinotų esantys mirtino užkrato nešiotojais. Net ir pasirodžius simptomams, pradžioje jie būna panašūs į gripo.
Septintą dieną simptomai išnyksta ir žmogus pamano, jog peršalimas praėjo – ir tai, beje, būna jo mirtina klaida. Bakterijos netrukus užpuola limfmazgius, kurie saugo organizmą nuo ligų ir per kelias valandas sunaikina visas kūno pasipriešinimo ligai galimybes. Tuomet bakterijos paplinta kraujotakoje ir išleidžia toksinus (nuodus), kurie puola organus. Plaučiai prisipildo skysčio; žmogui pritrūksta oro ir jis miršta. Dar prieš mirtį (bet jau bakterijoms išleidus toksinus), oda pamėlynuoja ir kamuoja dusulys bei konvulsijos. „Juodligė 836“ esti tokia nuodinga, jog vieno centnerio užkrato užtektų nusinešti tris milijonus žmogiškų gyvybių. Būtent tokiu užkratu buvo planuojama apginkluoti sovietines tarpkontinentines raketas SS-18 (R-36).
Tačiau tam, jog pagaminti tokius miltelius ir naudoti kaip aerozolį, mėginius reikėdavo išdžiovinti. Iš fermentatoriaus (mikrobų veisimo ir auginimo aparato) ventiliacijos sistemos pašalinamas oras būdavo valomas filtro, kuris būdavo vieninteliu barjeru tarp juodligės dulkių ir aplinkos. 1979 m. kovo 30-ą dieną, šalia dabartinio Jekaterinburgo esančiame kariniame komplekse „Sverdlovsk-19“ džiovinimo įranga buvo išjungta, filtras trumpam išimtas ir kitai pamainai įjungus aparatūrą mirtinas užkratas pasklido po miestą. Ligoninių įrašai apie 105 nuo juodligės mirusius pacientus buvo sunaikinti. Į slaptą laboratoriją tą pavasarį nepateko net pats Borisas Jelcinas, tuo metu buvęs vietiniu komunistų partijos lyderiu.
Tobulina juodligę?
1992 metais Rusijos Federacijos ministras pirmininkas Jegoras Gaidaras pasirašė dekretą apie „Sverdlovsk-19“ komplekso demilitarizavimą. Vis dėlto, gamykla dirba ir šiandien – apie 200 rotveilerių ir daugybė sargybinių bei aukšta betoninė siena patikimai saugo rusų karines paslaptis. Slapta veikla vyksta požemiuose, juose ir toliau darbuojamasi su itin pavojingais patogenais. Vienas jų – nauja juodligės bacilų veislė H-4, kurios užkrečiamosios savybės ir antibiotinis atsparumas, patobulinus genetiškai, žymiai pagerinti.
Iš didžiųjų pasaulio šalių šiuo metu panašias programas, bent jau oficialiai, pripažįsta turinti tik Rusija. Iš mažųjų neturi niekas, nes tai reikalauja nemažų išlaidų specialistams parengti ir įrangai pasigaminti. Žinoma, galima įsivaizduoti jog ir kitos didelės valstybės atlieka tyrimus ta linkme ar įsivaizduoti privačių farmacijos įmonių turimus išteklius, bet faktas vienas – Tarybų Sąjungos griūtis biologinį didžiosios kaimynės arsenalą nelabai pakeitė. Kaip manote, kam jis galėtų būti skirtas?