Kaip nurodoma trečiadienį publikuotoje Ekonominių tyrimų instituto IFO atstovo Felixo Roeselo ataskaitoje, viena iš tokios tendencijos priežasčių gali būti buvusių komunistinių rytinių žemių nesugebėjimas pakeisti depopuliacijos tendenciją, prasidėjusią šeštajame dešimtmetyje. Anot F. Roeselo, gyventojų skaičius šalies rytuose (įskaitant buvusį Rytų Berlyną, kuris kaip rytinė dalis įprastai neįtraukiamas į oficialią statistiką) smuko iki 1905 metų lygio, o kai kuriose kaimo vietovėse – iki 19-ojo amžiaus vidurio. Kaip rašė F. Roeselas, tokios aplinkybės galėjo tapti pagrindine augančio Rytų vokiečių nepasitenkinimo priežastimi.
Gyventojų skaičiaus nuosmukis, nesiliovęs nuo 1949 metų, gali turėti didesnį poveikį Rytų vokiečiams nei anksčiau manyta. Situaciją tik apsunkina pastaruoju metu pastebimas nusivylimas dėl dešimtajame dešimtmetyje ilgai laukto perėjimo prie demokratijos ir rinkos ekonomikos, kuris nepakeitė Rytų bei Vakarų atitolimo vieno nuo kito, netgi atvirkščiai. Stipri ilgalaikė tendencija gali nustelbti visus trumpalaikius pasiekimus, tokius kaip šiuo metu sušvelnėjusi darbo rinka ir nuo 1990 metų išaugusios pajamos.
Vokietijos vyriausybė, kuri reguliariai praneša apie tai, kaip gyja susiskaidymas tarp šalies rytų ir vakarų, pastaraisiais metais pabrėžia, kad gyventojų nutekėjimas iš rytinių žemių sustojo. 2016 metais rytai pritraukė 1000 žmonių daugiau nei neteko. Tačiau šį prieaugį daugiausia lėmė Berlynas, jį supantys Bradenburgo žemės priemiesčiai ir, kiek mažesniu mastu, Saksonija, dar viena žemė, kurioje šiais metais vyks rinkimai (trečioji žemė, kur vyks rinkimai, - Tiuringija). Be to, turbūt išmintingiau į gyventojų dinamiką pažvelgti taip, kaip tą daro F. Roeselas – ne į vidaus migracijos rodiklius, bet į augantį atotrūkį tarp rytų ir vakarų. Pasak F. Ruoselo, vakarinių žemių gyventojų skaičius išaugo 60 proc. nuo laikotarpio prieš Antrąjį pasaulinį karą, tuo tarpu rytinėse žemėse šis rodiklis susitraukė 15 proc. O atotrūkis ir toliau auga, iš dalies dėl to, kad vakarinė Vokietija priima daugiau imigrantų; rytuose tiek santykinis skurdas, tiek prieš imigrantus pasisakančių politinių jėgų populiarumas juos atbaido.
Gyventojų mažėjimas, žinoma, iš dalies yra ekonominė bėda. Bet kartu tai ir psichologinė problema. Vokietijos rytai yra „senesni“ už Vakarus - ir senėja sparčiau. Dėl to ypač kaimo vietovių bendruomenės tampa mažiau aktyvios, ir ore tvyro pralaimėjimo jausmas, kurstantis nepasitenkinimą Vokietijos vyriausybės sanglaudos pastangomis. Netgi didieji Rytų miestai, tokie kaip Dresdenas ir net Leipcigas, pastaraisiais metais dažnai vadinamas naujuoju Berlynu, yra labiau periferiniai ir mažiau įdomūs dėl prastos demografinės situacijos.
Anot F. Roeselo, jeigu šiuose miestuose gyventojų skaičius būtų augęs tokiais tempais kaip vakarinėje Vokietijoje, kiekvienas iš jų šiandien būtų dvigubai didesnis, su daugiau nei milijonu gyventojų.
Žinoma, Rytų Vokietija, nėra vienintelis regionas Europoje, kuris liūdina tokia niūria demografine statistika. Devyniose iš 28 Europos Sąjungos narių gyventojų skaičius 2017 metais sumažėjo; Lietuva neteko beveik 14 žmonių iš kiekvieno tūkstančio, Kroatija - 12-os iš tūkstančio. Ne visos šalys, kuriose gyventojų skaičius mažėja, yra postkomunistinės: šiame sąraše figūruoja ir Graikija, Portugalija, Italija. Ne visose iš šių šalių vyrauja tokia pat ekstremali, populistinė politika kaip rytinėje Vokietijoje – bent jau kol kas. Depopuliacijos poveikis rinkėjų nuotaikoms nesukėlė didelio akademinių sluoksnių susidomėjimo, bet jeigu F. Roeselas neklysta, bendruomenių traukimasis gali tapti rimta kliūtimi norint įveikti populizmą daugelyje Europos dalių.
Kaip buvusios Rytų Vokietijos gyventoja, kanclerė Angela Merkel per savo trylika metų valdžioje, be abejonės, turėjo įdėti daugiau pastangų, idant būtų įveiktas gyventojų skaičiaus atotrūkis tarp rytų ir vakarų. Jai turbūt teks dėl to kaltinti save, jeigu jos partija, Krikščionių demokratų sąjunga, šių metų žemių rinkimuose pasirodys taip prastai, kaip kad šiandien prognozuoja atliktos apklausos.
