1961 m. rugpjūčio 12-osios naktį – kai iškilo Berlyno siena – Ulrichas Pfeiferis, gyvenęs rytinėje miesto dalyje, džiaugėsi vakariniu pasivaikščiojimu su savo mergina. Jie nuėjo į kino teatrą Kurfürstendammo bulvare, o namo grįžo traukiniu, sieną Friedrichstrasse kirtę apie vidurnaktį.
Jaunuoliai nė neįsivaizdavo, kad vos už kelių valandų tarp jų iškils betoninė kliūtis, kuri juos išskirs, priversdama U. Pfeiferį rizikuoti savo gyvybe ir kasti pabėgimo tunelius, vykdant asmeninį keršto žygį prieš komunistinį režimą.
Tą naktį dar buvo įmanoma keliauti tarp rytinės ir vakarinės miesto dalies. Pasienio apsaugos pareigūnai tik retkarčiais tikrindavo keliaujančiųjų pasus.
„Mes nepastebėjome nieko neįprasto. Nebuvo jokio ženklo, pranašaujančio to, kas įvyko po kelių valandų, – SPIEGEL ONLINE pasakė 75 m. U. Pfeiferis. – Kai kitą rytą, tai buvo sekmadienis, nubudę klausėmės žinių per radiją, mus ištiko šokas. Maniau, kad vyks protesto mitingai, panašiai kaip 1953 m. birželio 17 d., kai Rytų Vokietijoje kilus sukilimui žuvo daugiau nei 50 žmonių. “
„Nuvykome su drauge prie Brandenburgo vartų, – prisimena jis. – Tačiau nepamatėme jokios demonstracijos, tik daug kareivių ir tankų gatvėje. Žmonės buvo pernelyg įbauginti, kad kažko imtųsi.“
„Norėjome perlipti per spygliuotos vielos tvorą, tačiau mums neužteko drąsos. Grįžome namo ir ateinančias kelias savaites mėginome sugalvoti būdus, kaip ištrūkti.“
„Neįmanoma atkurti to laikotarpio siaubo“
U. Pfeiferis dalyvaus pagrindinėje ceremonijoje šeštadienį, skirtoje paminėti 50-ąjį jubiliejų dienos, kai Rytų Vokietijos kariuomenė, policija ir darbininkai pradėjo statyti sieną tarp Rytų ir Vakarų Berlyno, ir uždarė paskutinį Geležinės uždangos plyšelį, Tai buvo karštligiška pastanga, siekiant sustabdyti masinį jaunimo išvykimą į Vakarus.
Šios dienos minėjimo renginius aptemdė ginčai, ar Berlynas nevirsta, kaip kritikai vadina, į „Šaltojo karo Disneilendą“, kuriame aktoriai, apsirengę netikras Rytų Vokietijos apsaugininkų uniformas, pozuoja nuotraukoms prie sienos perėjimo punkto, Potsdamo aikštėje arba prie Brandenburgo vartų. Politikai ir istorikai skundžiasi, kad toks turistų masinimo būdas nuvertina tragišką Berlyno padalijimo istoriją.
Net pasigirsta raginimų atstatyti Sieną su visais įtvirtinimais, kad ji primintų Berlyno gyventojams ir turistams niūrios 165 km ilgio struktūros, nusinešusios šimtus gyvybių, istoriją.
„Žmonės, persirengę tomis uniformomis, man atrodo neskoningi, tačiau privalome būti tolerantiški, juk nieko tragiško tame nėra. Nematau priežasčių, kodėl derėtų tai uždrausti. – sako U. Pfeiferis. – Tačiau nemanau, kad jiems reikia atstatyti Sienos dalis. Negalima atkurti tų laikų siaubo. Yra išlikusių originalių Sienos fragmentų, reikėtų juos palikti. Jei Siena bus atstatyta, tai tikrai bus Disneilendas.“
Šeštadienį vakare U. Pfeiferis susitiks su žmonėmis, kurie pabėgo iš Rytų Vokietijos, ir tokiais kaip jis, kurie suteikė jiems galimybę likusią gyvenimo dalį praleisti laisvėje.
Kerštas sistemai
U. Pfeiferis padėjo pastatyti keturis tunelius po siena. Tokiu būdu jis keršijo Rytų Vokietijos diktatūrai už tai, kad jo mergina buvo įkalinta.
Praėjus kelioms savaitėms po 1961 m. rugpjūčio 13 d., kai Siena palaipsniui kilo, U. Pfeiferis išgirdo, kad yra būdas jiems abiems pasitraukti į Vakarus – per miesto kanalizacijos sistemą. Tomis dienomis, Rytų Vokietijos slaptoji policija „Stasi“ dar nebuvo užkaišiusi visų požeminio pabėgimo skylių.
U. Pfeiferiui ir kitiems penkiems draugams pavyko pasprukti rugsėjo mėnesį. Tačiau vienu metu šį planą galėjo vykdyti tik šeši žmonės, tad jo mergina liko ir ruošėsi prisijungti prie jo po kelių dienų, su kita grupe. Tačiau per tą laiką „Stasi“ išsiaiškino apie požeminį maršrutą ir antrosios grupės pabėgimas žlugo. Požemiuose buvo sulaikyti du asmenys. Jo mergina sugebėjo pasprukti ir grįžti namo. Tačiau po kelių dienų ji buvo suimta, nuteista ir įkalinta septyneriems metams.
„Tai buvo protu nesuvokiamas terminas“, – prisimena U. Pfeiferis. Vėliau bausmė buvo sušvelninta iki trejų metų, tačiau jie vėl susitiko tik po 27 m. Tada, 1988 m., ji jau buvo ištekėjusi už kito vyro ir turėjo šeimą Rytų Vokietijoje.
1961 m. U. Pfeiferiui buvo 26 m., jis buvo diplomuotas statybų inžinierius. Gyvendamas Vakarų Berlyne, savo gebėjimus jis nusprendė panaudoti kartu su grupe studentų kasdamas tunelius į Rytus.
Trijų tunelių planai buvo išduoti ir galiausiai žlugo. Tačiau vienas iš jų buvo sėkmingas. Jis buvo baigtas 1962 m. rugsėjo mėn. po tris mėnesius užtrukusių varginančių kietos molingos žemės kasimo darbų. Tunelis tęsėsi 145 metrus iš apleisto fabriko vakarinėje Bernauer gatvės dalyje iki daugiabučio gyvenamojo namo, esančio adresu Schönholzer Strasse 7, rūsio rytinėje dalyje.
Įtampa ir baimė
U. Pfeiferis niekuomet nepamirš tų įtampos kupinų akimirkų, kai gulėdamas ankštame, drėgname tunelyje ir kasdamas paskutinius metrus iki rytinės pusės jis meldėsi, kad jo apskaičiavimai būtų teisingi,. Tai buvo rizikingiausia operacijos dalis. Ar jie atsidurs numatytame pastate? Ar nukėlę paskutinę plytą jie nepamatys į juos nukreiptų „Stasi“ agentų automatų?
Laimei, jo apskaičiavimai buvo teisingi. Tunelis galiausiai išgarsėjo kaip „Tunelis 29“, nes juo iš Rytų Vokietijos pasitraukė 29 žmonės – kurių dauguma buvo 40-ies kasėjo draugai ir giminaičiai.
Apie tunelį rašė viso pasaulio žiniasklaida, o „Stasi“ jį atrado tik po 11 dienų, kai vienoje vietoje įgriuvo žemė. Tačiau kasėjai juo naudojosi tik dvi dienas, nes bijojo, kad jis gali būti greitai išaiškintas, be to, jį ėmė semti iš prakiurusio vamzdžio besisunkiantis vanduo. „Mes jautėme begalinį džiaugsmą. Aš jaučiausi patenkintas savimi, kad pasipriešinau sistemai, kurios nekenčiau“, – sako U. Pfeiferis.
Ateinantį mėnesį jis papasakos savo istoriją mokiniams mokykloje. Jis nori, kad prisiminimai apie tą nelengvą laikotarpį neišblėstų. U. Pfeiferis mano, kad labai liūdna ir absurdiška, jog kai kurie buvusios Rytų Vokietijos gyventojai jaučia nostalgiją juos įkalinusiai iš šnipinėjusiai sistemai.
„Visas laikotarpis grimzta į praeitį. Net Berlyno sienos griuvimas įvyko prieš 22 metus. Daugelis jaunų žmonių jos akyse neregėjo, – sako U. Pfeiferis. – Labai tikiuosi, kad apie tai ir toliau bus mokoma mokykloje ir tai nebus pamiršta.“