Pirmadienio duomenimis, daugiau nei 11,5 mln. gyventojų turinčioje Belgijoje užfiksuota nei 5800 mirčių nuo koronaviruso – vidutiniškai 493 mirtys vienam milijonui gyventojų. Antroje vietoje ES pagal šį rodiklį atsidūrė Ispanija – čia milijonui gyventojų vidutiniškai tenka 435 mirtys nuo COVID-19.

Belgijos kaimynėse Didžiojoje Britanijoje ir Prancūzijoje vidutiniškai vienam milijonui gyventojų tenka atitinkamai 240 ir 294 mirtys. Bendras mirčių skaičius nuo COVID-19 šiose gerokai daugiau gyventojų turinčiose valstybėse taip pat yra didesnis: Didžiojoje Britanijoje – 16060, Prancūzijoje – 19718.

Kaip rašo AFP, Belgijos premjerei Sophie Wilmes praėjusį trečiadienį teko aiškinti, kodėl mirštamumas nuo COVID-19 Belgijoje toks didelis. Jos teigimu, „komunikuodama situaciją apie su COVID-19 susijusias mirtis, vyriausybė nusprendė būti visiškai skaidri“, netgi jei tai reikštų „kartais pernelyg išpūstus skaičius“. Dauguma oficialių skaičių veikiausiai atspindi tik dalelę viso tikrojo užsikrėtusiųjų skaičiaus, nes daugelis šalių testuoja tik rimčiausius atvejus.

Kitaip nei kai kurios kitos šalys, Belgija itin atsižvelgia į dramatišką situaciją senelių namuose.

Šalyje yra daugiau nei pusantro tūkstančio tokių įstaigų. Kai kurios mirtys senelių namuose laikomos susijusiomis su koronavirusu net tais atvejais, kai tai nėra įrodyta testais. Tokį variantą renkasi nedaugelis.


„Tokio skaičiavimo netaiko nė viena kita Europos šalis. Mūsų skaičiavimo metodas – pats išsamiausias“, – televizijos naujienų kanalui LN24 sakė šalies sveikatos apsaugos ministrė Maggie De Block.

Jos teigimu, ateityje ministerija gali pasirinkti tokį skaičiavimo būdą, kuris leistų Belgijai palyginti skaičius su kitų šalių situacija, tačiau jokių detalių apie tai nepateikė.

Sophie Wilmes

Socialinė ir etinė žmogiškoji tragedija


Dalis gydytojų skundžiasi, kad mirtys, kurias sukėlė hipertenzija (padidėjęs kraujospūdis), širdies ir kraujagyslių ligos ir kiti susirgimai, patenka į COVID-19 kategoriją, tačiau nacionalinių sveikatos tarnybų atstovas Emmanuelis Andre tikino, jog toks Belgijos taikomas plačios apimties skaičiavimo metodas „yra būtinas“.

Virusų specialistas aiškino, kad siekiant susekti epidemijos plitimą „taikoma praktika, kai priskaičiuojami ir įtartini atvejai“.

Iki šiol mirtys nuo COVID-19, patvirtintos teigiamu testo rezultatu, sudarė tik apie penkis proc. visų mirčių senelių namuose, tačiau E. Andre teigia, kad dėl padidėjusių testavimo pajėgumų šiose įstaigose artimiausiu metu mirtingumas gali smarkiai didėti.

Jis taip pat pridūrė, jog tai leis institucijoms geriau vertinti COVID-19 plitimo mastą.

Sociologas Geoffrey Pleyersas teigia, kad kol Belgijos pareigūnai didžiausią dėmesį skyrė tam, kad ligoninėse kovai su pandemija pakaktų intensyvios priežiūros lovų, senelių namuose „už sienų“ vyko „nematoma socialinė ir etinė žmogiškoji tragedija“.

„Kokios dalies mirčių būtų buvę galima išvengti, jei žmonės būtų sulaukę gydymo ligoninėje dėl kitų ligų?“, – dienraštyje „Le Soir“ paskelbtame komentare kėlė klausimą G. Pleyersas.

Vyriausybė planuoja senelių namams skirtų koronaviruso testų skaičių padidinti dešimt kartų.

Tačiau šis užsibrėžtas tikslas – 210 tūkst. testų – „nėra pakankamas, kad būtų galima ištirti visus“, teigia Vincentas Fredericqas, pagyvenusių žmonių reikalais prancūziškai kalbančioje Belgijos dalyje besirūpinančios organizacijos „Femarbel“ generalinis sekretorius.

Jis pasakoja, kad organizacija rūpinasi 160 tūkst. gyventojų ir įdarbino 110 tūkst. darbuotojų, kurie taip pat gali būti potencialūs viruso platintojai.

„Briuselio-sostinės regione 95 proc. darbuotojų naudojasi viešuoju transportu – metro, tramvajais ar autobusais. Deja, tai yra vietos, kuriose galima lengvai apsikrėsti“, – pabrėžė V. Fredericqas.