Kai praėjusį ketvirtadienį per Sirijos pajėgų antskrydį žuvo mažiausiai 36 Turkijos kariai, R. T. Erdoganas skubiai sukvietė saugumo tarybos posėdį, kurio diskusijos truko šešias valandas. Prezidentas puikiai suprato, kad kitos NATO valstybės narės, tarp kurių – Jungtinės Valstijos, visai nenori veltis į šį konfliktą, o Turkijos sąjungininke kartais apsimetanti Maskva beatodairiškai palaiko oficialųjį Damaską.
Galiausiai Turkijos prezidentas atsiribojo nuo bet kokio tiesioginio iššūkio Rusijai, o dar prieš tai jo gynybos ministras pareiškė, kad Turkijos pajėgos Sirijai jau atkeršijo.
Panašu, kad dabartinė situacija Turkijai labai nepalanki. Rusijos karo lėktuvai ir raketinės sistemos praktiškai nepalieka galimybių suteikti priedangą iš oro daugiau nei 10 tūkst. Turkijos karių, kuriuos R. T. Erdoganas pasiuntė užkirsti kelią paskutinio Sirijos kovotojų bastiono – Idlibo – griūčiai ir sustabdyti milijonus Turkijos pusėn galimai pasuksiančių pabėgėlių.
Penktadienį, vasario 28 dieną, Turkijos prezidentas kalbėjosi su JAV prezidentu Donaldu Trumpu ir Vokietijos kanclere Angela Merkel, turėjo kalbėtis ir su Prancūzijos prezidentu Emmanueliu Macronu, tačiau skambučiai tikrai nepadėjo nuspręsti, kas kontroliuos oro erdvę virš Sirijos.
„Neturėdamas paramos iš oro, Erdoganas turi labai mažai variantų, kaip galėtų pasipriešinti Sirijos pajėgoms. Tas antskrydis buvo skirtas atgrasyti Turkiją nuo brovimosi giliau į Idlibą, o bet kokie bandymai imtis atsakomųjų veiksmų Turkijos pajėgoms sukels tik dar didesnį pavojų“, – sako Ankaroje veikiančio „Economic Policy Research Foundation“ fondo strategas Nihatas Ali Ozcanas.
Įtakingas pareigūnas, turintis tiesioginę prieigą prie Turkijos politikos Sirijoje gairių, spėja, kad Turkijos prezidentas į operaciją Sirijoje investavo labai daug, todėl dabar nebegali trauktis ir būtinai sieks karinio atpildo. Jeigu desperacijos apimti Sirijos civiliai ims veržtis į Turkiją, rinkėjų pasipiktinimas R. T. Erdogano veiksmais tik augs.
Telefonu bendraudamas su Jungtinių Valstijų prezidentu, R. T. Erdoganas pareiškė, kad „išpuolis prieš narsius Turkijos karius neabejotinai sulauks deramo atsako“, teigiama Turkijos prezidento administracijos išplatintame pareiškime. Abu prezidentai sutarė imtis „veiksmų, padėsiančių nedelsiant užkirsti kelią didžiulio masto humanitarinei dramai Idlibe“.
Akcentuojama, kad Turkija ir toliau neketina nuleisti rankų priešindamasi Sirijos kampanijai ir užkardyti bet kokius su tuo susijusius karinius veiksmus.
Prieš tai Turkijos gynybos reikalų ministras Hulusi Akaras padėjo pamatus šiai šalies lyderio pozicijai ir pasidžiaugė, kad Turkijos atsakas sunaikino Sirijos sraigtasparnių bei tankų ir pražudė šimtus karių.
Ministras dalį atsakomybės dėl antskrydžio suvertė ir Rusijai – pareiškė, kad Maskva tiksliai žinojo, kur buvo dislokuoti Turkijos kariai.
R. T. Erdogano izoliacija – iš dalies jo paties pasirinkimas. Daugybę metų jis savo užsienio politiką stengėsi kuo įmanoma labiau nutolinti nuo tradicinių Turkijos sąjungininkų Vakaruose. Pasirinkta nauja strategija įgavo naują pagreitį, kai Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas po nepavykusio bandymo nuo valdžios nuversti R. T. Erdoganą 2016 metais vienintelis pasiūlė savo paramą. Vakarų valstybės tuo metu beveik nesureagavo.
Rusijos ir Turkijos prezidentai užmezgė gana tvirtą ryšį, nors jų interesai Artimuosiuose Rytuose ir skiriasi.
Praeitais metais Ankara nusprendė įsigyti ne amerikiečių siūlomą pažangią priešraketinės gynybos sistemą (su ribojimais, kur ir kada ją panaudoti), o rusišką alternatyvą. Santykiai su Vašingtonu kaip reikiant subjuro, galiausiai Pentagonas nusprendė išmesti Ankarą iš „F-35“ naikintuvų programos.
Problemos su Europos Sąjunga įsišaknijusios dar giliau, nesutariama tokiais esminiais klausimais kaip Kipras, kur atsiskyrėliška Turkijos respublika egzistuoja dar nuo tada, kai 1974 metais Turkija įsiveržė į šalies šiaurinę dalį. Tai buvo atsakas į bandymą įvykdyti valdžios perversmą, inicijuotą sąjungos su Graikija šalininkų.
Devynerius metus trunkantis Sirijos karas atnešė naujų iššūkių. R. T. Erdoganas kaltina Europos valstybes nepakankamai stengiantis padėti kovojant su išlaidomis, su kuriomis Ankara buvo priversta susidurti per konfliktą Turkijoje įsikūrus 3,6 mln. pabėgėlių. Maža to, Turkijos prezidentas grasino juos pasiųsti tolyn į šiaurę – į valstybes, kur politinę situaciją ir taip kiršina vis garsiau girdimi radikaliosios dešinės populistai, skeptiškai nusiteikę atvykėlių klausimu.
Po ketvirtadienio antskrydžio pareigūnai dar kartą pabandė perspėti Europą, kad Turkija jau pilna, ir kam nors tektų imtis iniciatyvos, jeigu karinė kampanija Idlibe įgautų antrą kvėpavimą ir pasiųstų naują pabėgėlių bangą.
Tik iš to greičiausiai nebus naudos, mano migracijos reikalų ekspertas iš Stambulo Turkijos ir Vokietijos universiteto Muratas Erdoganas.
„Desperacijos apimtieji gali pabandyti nukakti iki Europos, bet tam labai greitai bus padėtas taškas. Tam, kad taktika atverti pasienio postus suveiktų, būtina atidaryti pasienio postą ir kitoje sienos pusėje. O ten aklavietė“, – samprotauja ekspertas.
Svarstydamas turimas galimybes, Turkijos prezidentas taip pat turi nepamiršti stringančios šalies ekonomikos. Ji kiek atsigavo po praeitų metų recesijos, vėl fiksuojamas nedrąsus augimas, tačiau valiuta vis dar trapi, nors valdžia ir gana agresyviai per valstybinius bankus ją palaiko.
Šalies viduje nerimą kelia infliacija ir nedarbas, nesutarimai su užsienio valstybėmis taip pat kainuoja nemažai, tad šalies valiutai neišvengiamai gresia nauja krizė. Karinis nuotykis Sirijoje, kuriam nepritaria nei NATO, nei Jungtinės Valstijos, gali dar pabloginti Turkijos ekonomikos perspektyvas, sako Anastasia Levashova iš „Blackfriars Asset Management“.
Praeitų metų pralaimėjimas savivaldybių rinkimuose pagrindiniuose šalies miestuose labai aiškiai iliustravo, jog prezidento rinkėjų bazė, kad ir kokia lojali būtų, pradeda dvejoti. Ir tai yra didžiausias prezidento, norinčio 2023 metais būti perrinkto dar vienai kadencijai, galvos skausmas.
„Dar didesnis įsitraukimas į pilietinį karą Sirijoje ne tik padidins įtampą su regiono galingąja Rusija, bet ir suduos rimtą smūgį ir taip ne per stipriausiai ekonomikai“, – sako Ankaros Artimųjų Rytų technikos universiteto tarptautinių santykių profesorius Huseyinas Bagci. Galiausiai tai atsispindės ir prezidento rinkimų biuleteniuose, pridūrė jis.
