2018-aisiais sukanka 20 metų nuo to laiko, kai nugriaudėjo vienas garsiausių skandalų JAV ir viso pasaulio istorijoje, susijusių su asmeniniu valstybės vadovo gyvenimu. 1998-ųjų sausį žiniasklaidoje pasirodė pirmieji pranešimai apie fizinį artumą tarp 49-erių JAV prezidento Billo Clintono ir 22-ejų Baltųjų rūmų praktikantės Monicos Lewinsky.
B. Clintonas nebuvo pirmasis JAV prezidentas, kurio asmeninis gyvenimas tapo gausių apkalbų tema. Daugelis Baltųjų rūmų gyventojų taip pat turėjo nemažai skeletų savo spintose.
Septintasis JAV prezidentas Andrew Jacksonas buvo susituokęs su moterimi, kurios skyrybos su ankstesniu vyru nebuvo teisiškai įtvirtintos.
XX a. pradžioje Baltuosiuose rūmuose gyvenęs Warrenas G. Hardingas į istoriją įėjo ne tik kaip 50-asis JAV vadovas, miręs savo pirmosios kadencijos viduryje, bet ir kaip žmogus, 15 metų palaikęs artimus santykius su savo gero draugo žmona.
Santykiai buvo tokie artimi, kad prezidento mylimajai rašyti laiškai buvo slapti iki pat 2014 metų.
A. Jacksonas: du kartus vedęs išsiskyrusią moterį
XVIII a. pabaigoje Jungtinės Valstijos atrodė gerokai labiau patriarchalinė valstybė nei to laikmečio Didžioji Britanija arba Prancūzija. Santuokos buvo tvirtos, su daugybe vaikų, sutuoktiniai vienas į kitą kreipėsi pavarde, pridėdami mandagų kreipinį „pone“ arba „ponia“, o skyrybos buvo laikomos nepadoriu dalyku.
Vesti našlę buvo priimtinas ir dievobaimingas dalykas, tačiau susisieti vedybiniais saitais su moterimi, kurios reputacija „sutepta“ skyrybomis – jau visai kas kita.
Būsimoji pirmoji JAV ponia Rachel Donelson 1767 metais gimė JAV Pietuose, Tenesyje, kur istoriškai patriarchalinės tradicijos buvo itin tvirtos.
Būdama 18, ji ištekėjo už Lewiso Robardso. Pirmosiomis jų vedybinio gyvenimo dienomis niekas nepranašavo nelaimės. Tačiau jau greitai jaunoji žmona savo kailiu patyrė tai, ką šiandien įstatymų leidėjai vadina smurtu artimoje aplinkoje.
Ponas Robardsas pasirodė besąs žmonos mušti nevengiantis anglikonas. Jiedu drauge pragyveno kelerius metus, o galiausiai Rachel nusprendė grįžti į tėvų namus Našvilyje. Tuo metu iš jos mamos kambarį nuomojosi teisininkas A. Jacksonas, Rachel bendraamžis.
Prabėgus kelioms savaitėms po išsiskyrimo su vyru Rachel kreipėsi dėl skyrybų.
Šaltiniai tvirtina, kad tai buvo būtent pačios Rachel sprendimas, o su skyrybų procedūra ji buvo menkai susipažinusi, todėl paprasčiausiai paliko dokumentus teisininkui ir netrukus drauge su A. Jacksonu išvyko pas draugus į Načezą Misisipės valstijoje.
Ten 1791 metais pora ir susituokė, ar bent jau taip manė, ir su tokia naujiena grįžo į Našvilį. O ten greitai paaiškėjo, kad pono ir ponios Robardsų santuoka nebuvo galutinai anuliuota, o tai reiškia, jog antroji santuoka negalioja.
Neramiu temperamentu ir užsispyrimu garsėjęs A. Jacksonas nesibaimino nei viešų kaltinimų, nei patriarachalinės dievobaimingos Amerikos moralės: jis ne tik du kartus vedė tą pačią moterį, bet ir nuėjo dar toliau – ryžosi politinei karjerai.
Andrew ir Rachel 1794 metais susituokė dar kartą ir drauge pragyveno 30 laimingų metų.
Per tą laiką A. Jacksonas aktyviai dalyvavo kovoje su JAV vietos gyventojais, ne kartą atsidūrė dvikovoje, tapo senatoriumi, o 1824 metais pirmą kartą nusprendė kovoti dėl prezidento posto.
Tuomet A. Jacksonas pralaimėjo Johnui Quincy‘ui Adamsui, kuris A. Jacksoną pavadino „vyru, kuris vadovaujasi ne protu, o aistra“ ir kiekviena pasitaikiusia proga primindavo A. Jacksono santuoką su ne iki galo išsiskyrusia moterimi.
Tačiau tai palyginti buvo visiškas menkniekis: antrosios A. Jacksono rinkimų kampanijos metu JAV spauda nuolat stengėsi iš pagrindų apjuodinti Rachel reputaciją.
Nuo visų naujienų apie savo moralinį nuosmukį ją gelbėjo gyvenimas atokioje vietovėje ir pats A. Jacksonas: būsimasis septintasis JAV prezidentas dėl žmonos garbės kovėsi dvikovose su kiekvienu, rašiusiu ar sakiusiu įžeidžiančius dalykus apie ją.
Liaudyje A. Jacksoną praminė „krepšiu su kulkomis“. Advokato ir stratego vaidmuo jam sekėsi geriau nei šaudymas – A. Jacksonas ne visuomet pasižymėjo taiklumu.
Tačiau įgimtas užsispyrimas neleido A. Jacksonui nurimti: vos atsistojęs ant kojų po eilinio sužalojimo, jis ir vėl kviesdavo Rachel skriaudėjus į dvikovą.
Jacksonai buvo jau nebe jauni – prezidento rinkimų rezultatų skelbimo metu 1828 metais jiems abiems buvo daugiau nei 60 metų.
Rachel išsiruošė keliauti į Vašingtoną, kur turėjo perimti šeimininkavimą Baltuosiuose rūmuose ir planuoti inauguracijos ceremoniją. Kaip teigia šeimos biografai, būtent tuomet jai pirmą kartą į rankas pateko laikraštis, kuriame buvo pajuokiantis pasakojimas apie jos gyvenimą su dviem vyrais ir žemus santuokinės moralės standartus.
Nebejauna moteris didžiąją kelionės į Vašingtoną dalį praverkė, o tuomet nutarė atsigaivinti prie upelio. Viskas vyko gruodžio mėnesį. Netrukus po to ji susirgo.
Mokslininkai pelnytai pažymi, kad XIX a. pradžios diagnostikos išvados dažniausiai tiesiog palinkėdavo tikėtis geriausio. Visgi spėjama, jog stiprus stresas galėjo sukelti širdies negalavimą. Kad ir kaip būtų, R. Jackson mirė po kelių dienų, prieš 1828-ųjų Kalėdas ir likus porai savaičių iki vyro inauguracijos.
Šiuolaikiniai tyrėjai priėjo prie išvados: R. Jackson tapo viena pirmųjų žinomų politinio persekiojimo aukų.
Jos vyras buvo vienu iš nedaugelio prezidentų viengungių istorijoje, kurio abiejų kadencijų metu pirmosios ponios pareigas ėjo mirusios žmonos giminaitės. A. Jacksonas tapo dar emocionalesnis nei anksčiau, daugiau keikėsi ir įsigijo papūgą. Prezidentas išmokė paukštį, kaip ir kur siųsti Vašingtono politikus.
Po aštuonerių metų Baltuosiuose rūmuose A. Jacksonas grįžo į Našvilį ir iki pat savo mirties kasdien lankė žmonos kapą. Legenda byloja, kad per jo laidotuves šventikas prie kapo nepajėgė užbaigti maldos – iš niekur atsiradusi papūga bjauriausiais keiksmažodžiais plūdo visus, kalbėjusius ar rašiusius negražius dalykus apie R. Jackson.
Intymios W.G. Hardingo nuotraukos, siųstos geriausio draugo žmonai
JAV prezidentas W. G. Hardingas gimė mažame miestelyje Ohajo valstijoje, o vėliau persikėlė į Mariono miestą ir tapo žiniasklaidos priemonės savininku – įsigijo dienraštį „Marion Star“.
Politinių ambicijų W. G. Hardingas neturėjo, tačiau to paties negalima pasakyti apie jo žmoną Florence DeWolfe, kurią jis vadino Hercogiene. Ji buvo paties svarbiausio miesto bankininko duktė, o dar iki vedybų su W. G. Hardingu jau buvo spėjusi išsiskirti.
Paskatintas žmonos, W. G. Hardingas siekė Ohajo gubernatoriaus posto. Pralaimėjęs rinkimus, jis nusprendė nusitaikyti į vietą Senate kaip Respublikonų partijos kandidatas. Šįkart jam pavyko laimėti.
Vėliau, 1920 metais, W. G. Hardingas laimėjo prezidento rinkimus. Kampanijos metu jis pabrėžė savo sąžiningumą, tačiau, turint omenyje jo sudėtingus santykius su damomis, tai atrodė kiek keistai.
Didžiausia W. G. Hardingo, padedamo žmonos, sėkmė šiuose rinkimuose buvo moterų balsai – dėl 19-osios JAV konstitucijos pataisos jos pirmą kartą šalies istorijoje galėjo balsuoti rinkimuose. Buvęs dienraščio valdytojas laimėjo rinkimus ir tapo 29-uoju JAV prezidentu.
Florence pasirodė besanti šiuolaikiška ir novatoriška pirmoji ponia: po oficialių pietų ji rengdavo madingas filmų peržiūras, keliavo lėktuvu, leido Baltųjų rūmų svečiams patiekti alkoholinių gėrimų, nepaisant tuo metu įvesto „sausojo įstatymo“.
Hardingų biografai linkę manyti, kad ji taip pat rašė kalbas savo vyrui – bent jau inauguracijos kalbą tikrai rašė Florence.
O štai pačiam W. G. Hardingui prezidentu būti nepatiko – prieš pradėdamas eiti šias pareigas jis garsėjo potraukiu azartiniams žaidimams ir burbonui.
Jau būdamas valstybės galva jis pagarsėjo tuo, kad kortomis pralošė Baltuosiuose rūmuose buvusį brangų porceliano rinkinį. Prezidentas daugiau laiko praleisdavo ne prie savo darbo stalo, o ant Baltųjų rūmų stogo su cigaru ir stiklu viskio. To meto laikraščiuose nuolat atsirasdavo nuotraukų ar pranešimų apie nuogo prezidento maudynes Potomako upėje, tekančioje pro Vašingtono miestą.
Pats prezidentas sakė: „Nesu sutvertas šioms pareigoms, todėl tikrai neprivalau čia būti“.
Tam buvo ir pakankamai svari priežastis: kai W. G. Hardingas laimėjo prezidento rinkimus, jo žmona jam labai aiškiai išdėstė, kad darbas Baltuosiuose rūmuose nesuderinamas su svetimavimu.
Florence pavyko išspręsti oficialios W. G. Hardingo meilužės Nan Britton problemą, tačiau visų sunkiausia ir Florence, ir Warrenui sekėsi „su Carrie Fulton Phillips susijusio klausimo sprendimas“.
Ji buvo geriausio W. G. Hardingo draugo žmona, poros dažnai keliaudavo drauge. Be to, W. G. Hardingas ir C. Fulton Phillips 15 metų palaikė artimus ryšius.
F. Harding po dvejų metų pavyko perprasti šių santykių pobūdį. Ji leido vyrui šiuos santykius tęsti.
Po persikėlimo į Baltuosiuosius rūmus pirmoji ponia primygtinai reikalavo „apvalyti“ 29-ojo prezidento biografiją. Hardingai drauge apie tai pranešė C. Fulton Phillips, o ji nutarė šantažuoti pirmąją porą – tam ji turėjo didžiulį šūsnį meilės laiškų. C. Fulton Phillips suskaičiavo apie tūkstantį puslapių. Kai kurie laiškai buvo parašyti ant oficialių JAV Senato blankų.
Respublikonų partija rėmė Phillipsų keliones į užsienį – buvo siekiama, kad pora dingtų iš visuomenės akiračio.
29-asis JAV prezidentas taip pat sumokėjo C. Fulton Phillips 25 tūkstančius dolerių kompensacijos, ir ji paslėpė laiškus saugioje vietoje, kur šie buvo saugomi iki pat jos mirties 1960-aisiais. Tuomet W. G. Hardingo palikuoniai kreipėsi į teismą ir išsikovojo 50 metų trukmės draudimą leisti susipažinti su buvusio JAV prezidento korespondencija.
Laiškai buvo paskelbti tik 2014-aisiais. Didžiausi JAV leidiniai savo skaitytojams patarė pasiimti laisvadienį arba apsimesti sergančiais, kad galėtų ramiai perskaityti visą W. G. Hardingo ir C. Fulton Phillips susirašinėjimą.
„O, mano Carrie! Tu matai, aš priėjau liepto galą ir rašau tau su neįtikėtina aistra. Galiu tik maldauti. Tas pats ir Jerry, jis irgi sakė, kad tave myli, tu esi vienintelė, viena vienintelė visame pasaulyje. Privalau tau tai pasakyti ir išvardinti tau visus tuos švelnius dalykus, kuriuos jis perdavė, bet aš tave pasaugosiu. Tu neturi nusiminti. Jis visiškai įsitikinęs, kad egzistuoja tik tam, kad tau visai tai suteiktų. Aš bijau, jog šiandien jis gali tau pasirodyti pernelyg entuziastingas“.
„Jerry, tu pameni Jerry, kurio nuotraukas aš tau kažkada siunčiau į Europą, jis atėjo, kai aš savo džiugiose mintyse peržvelgiau tavo raštelius, mes apie juos pakalbėjome. Jis buvo nepaprastai smarkiai susidomėjęs, susijaudinęs ir kaip tik įmanydamas palaikė pokalbį. Jis manęs prašė tau perduoti, kad tu esi pati geriausia, pati brangiausia pasaulyje, ir jei jam būtų leista išpildyti tik vieną norą, tai jis norėtų atsidurti tavo švelniame glėbyje ir drebėti tavo lūpose, kurios atneša neįtikėtiną ekstazę, o žmogiškasis ryšys dovanoja neapsakomą džiaugsmą, kurį suteikia meilios glamonės. Aš aistringai sutinku su viskuo, ką jis sako. Gali būti, kad tai ne taip jau svarbu ir ne itin įdomu, bet jis visiškai priklauso tau...“
1915 metų kovo 12 diena
Klausimą, kas yra Jerry, nuo W. G. Hardingo mirties prabėgus beveik šimtmečiui mėgsta užduoti šmaikštūs Vašingtono ekskursijų gidai ir istorijos dėstytojai. Atsakymas priverčia auditoriją prapliupti susigėdusiu juoku.
Jerry 29-asis JAV prezidentas vadino savo penį. C. Fulton Phillips siųstos Jerry nuotraukos neišliko, tačiau istorikai ir biografai tiek visą susirašinėjimą, tiek meilužei siųstas intymios vietos nuotraukas neabejodami vadina istoriniu sekstingo pavyzdžiu.
W. G. Hardingas mirė eidamas prezidento pareigas. Jo mirties aplinkybės iki šiol yra neaiškios. Prieš mirtį jis su darbo vizitu keliavo po Aliaską. Ten prezidentas ir sunegalavo: jis skundėsi skrandžio skausmais. Gydytojai prezidentui nustatė abiejų plaučių uždegimą ir rekomendavo nutraukti kelionę bei vykti į Kaliforniją, kur jam galėtų nustatyti tikslesnę diagnozę.
Prezidentas ir pirmoji ponia atvyko į San Franciską, kur W. G. Hardingas staiga mirė viešbutyje, taip ir nesulaukęs gydytojo. Sąmokslo teorijų šalininkai tvirtina, kad jį paskatinta pavydo nunuodijo Florence. Ji pati savo vyrą pergyveno tik 15 mėnesių.
H. ir E. Trumanai sulaužė keturias lovas
Harry Trumanas buvo viceprezidentas šalį valdant Franklinui Delano Rooseveltui. Prezidento poste F. D. Rooseveltas išbuvo rekordiškai ilgą laiką – keturias kadencijas. Jis mirė 1945-ųjų balandį, šalies valdymą ir Antrojo pasaulinio karo užbaigimą palikęs H. Trumanui.
Į Baltuosius rūmus persikėlęs H. Trumanas pamatė, kad valstybės vadovo rezidencija yra gerokai pasenusi ir apleista: kampuose apsigyveno pelėsis, sienose atsirado įtrūkimų. Prabėgus trejiems metams ponios Truman kantrybės taurė dėl tokių gyvenimo sąlygų galutinai persipildė. Jos duktė Mary Margaret pirmame aukšte grojo pianinu. Supuvusios grindys nebeatlaikė dar vieno ekspresyvaus pasažo, ir mergina su visu instrumentu nugarmėjo rūsin.
Prezidento šeima iš pradžių persikėlė į „Blair House“ – užsienio svečiams skirtą rezidenciją. Anksčiau ji buvo skirta daugiausia apgyvendinti Didžiosios Britanijos premjerą Winstoną Churchillį, kuris bendravo su F. D. Rooseveltu ir savo vizitų į Vašingtoną metu visuomet apsistodavo Baltuosiuose rūmuose. W. Churchillis vaikščiodavo po rezidenciją su apatiniais ir cigaru dantyse. Kartais jis vidury nakties įsiverždavo į prezidento miegamąjį, kad aptartų keletą neatidėliotinų politinių klausimų.
H. Trumanas JAV prezidentu tapo po staigios F. D. Roosevelto mirties 1945 metais. W. Churchillis Didžiosios Britanijos premjeru buvo 1940–1945 ir 1951–1955 metais.
Svarbu pastebėti, kad naujajai pirmajai poniai, Elizabeth „Bess“ Truman, visiškai nepatiko Vašingtonas. Dar labiau jai nepatiko būti lyginamai su buvusia pirmąja ponia Eleanor Roosevelt. Pastaroji vykdė aktyvią visuomeninę veiklą ir kovojo už mažumų, neįgaliųjų, moterų ir imigrantų teises.
O štai Bess visai nenorėjo prisiimti buvusios pirmosios ponios vaidmens ir pirmiausia norėjo būti savo vyro žmona, net jei tas vyras ir yra JAV prezidentas. Jiedu su Harry pažinojo vienas kitą nuo mokyklos suolo, ji laukė jo sugrįžtant iš Pirmojo pasaulinio karo lauko. Nepaisant to, kad drauge pragyveno ilgus dešimtmečius, Trumanų tarpusavio santykiai buvo išties artimi ir šilti. Tokie artimi, kad kai Bess ir Mary Margaret išvykdavo iš Vašingtono į gimtąją Misūrio valstiją, Harry pastebimai netekdavo ūpo ir nuoširdžiai ilgėdavosi žmonos.
Na, o kur gi skandalas? 1949 metais ponia Truman išvyko visiems keturiems mėnesiams ir grįžo rugsėjo viduryje, keliomis dienomis anksčiau už dukterį. „Blair House“ jos laukė padengtas stalas ir degė žvakės.
Trumanai, laikydamiesi už rankų, paleido tarnautojus. Slaptosios tarnybos savo ataskaitoje nurodė: pora atrodė tarytum moksleiviai, kurių tėvai išvyko ir paliko vienus namuose. Ryte sumišusi Bess patarnautojui pranešė: „Naktį prezidento ir svečių miegamuosiuose sulūžo keturios lovos. Ar būtų galima jas pataisyti?“.
Prezidentui H. Trumanui tuo metu buvo 65-eri, Bess – 64-eri. Po šio incidento „Blair House“ Harry dar sykį laimėjo prezidento rinkimus, o pasibaigus kadencijai paliko politiką.
Pora persikėlė į Independenso miestą Misūrio valstijoje, kur laimingai gyveno iki H. Trumano mirties 1972-aisiais. Bess pergyveno vyrą 10 metų ir buvo palaidota šalia jo.
