aA
Ar Jungtinės Valstijos leistųsi įtraukiamos į branduolinį karą, kad išgelbėtų Estiją? Toks klausimas daugeliui amerikiečių turbūt pasirodytų absurdiškas. Žinoma, turbūt niekas nė negalvojo apie tokią galimybę, kai NATO išplėtė savo gretas, įtraukdama Baltijos valstybes 2004 metais.
© Itar-Tass / Scanpix

Vis dėlto visa eilė nešališkų „Rannd Corporation“ pranešimų rodo, kad branduolinės eskalacijos galimybė konflikte tarp Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos ir Rusijos dėl Baltijos regiono yra didesnė nei kas nors galėtų įsivaizduoti. Koks būtų geriausias būdas to išvengti? Investuoti daugiau į įprastinę aljanso gynybą naudojant įprastinę nebranduolinę ginkluotę.

Buvo metas, kai atrodė gana normalu rizikuoti branduoliniu karu vardan Europos sienų neliečiamumo. Per Šaltąjį karą NATO pajėgas gerokai lenkė Varšuvos pakto valstybių karinės pajėgos, ir joms būtų iškilę nemažų sunkumų sustabdyti sovietų išpuolius pasitelkiant įprastą ginkluotę.

Nuo susiformavimo pradžios NATO, siekdama palaikyti atgrasymo politiką, pasitelkdavo branduolinės veiklos eskalacijos grėsmę – kad ir kokia ši veikla būtų: greita ir mėšlungiška ar palaipsnė ir kontroliuojama.

Amerikiečių teoretikai sukūrė įmantrius atgrasymo modelius bei teorijas. JAV ir NATO pajėgos, norėdamos įrodyti tokios strategijos patikimumą, reguliariai rengė pratybas, imituojančias branduolinių ginklų panaudojimą.

Pasibaigus Šaltajam karui, Jungtinės Valstijos ir jų sąjungininkai leido sau tokią prabangą kaip mažiau galvoti apie branduolinį atgrasymą ir tokio karo veiksmus. Įtampa su Rusija atslūgo, ir branduolinė strategija ėmė atrodyti lyg praeitin nužengusios eros reliktas. Vis dėlto šiandien, Rusijai, kaip karinei grėsmei, vėl kylant, liūdna branduolinio valstybės valdymo logika grįžta.

Per pastaruosius penkerius metus padidėjusi įtampa tarp Rusijos ir Vakarų atskleidė pagrindinę problemą: NATO neturi galimybių užkirsti kelią Rusijos pajėgoms greitai užimti Estiją, Latviją ir Lietuvą.

Rusijos pajėgos kone per dvi-tris dienas atsidurtų prie Baltijos šalių sostinių vartų; esančios regione NATO pajėgos būtų sunaikintos arba nustumtos. NATO galėtų sureaguoti mobilizuodama ilgesnį karą Baltijos valstybėms išlaisvinti, bet tam prireiktų kruvinos, pavojingos karinės kampanijos.

Faktiškai, vykdant tokią kampaniją prireiktų nusitaikyti į taikinius – pavyzdžiui, oro gynybos sistemas, – dislokuotus pačioje Rusijoje, taip pat stoti prieš rusų artileriją, trumpojo nuotolio raketas ir kitus pajėgumus Kaliningrado anklave, įsikūrusiame už NATO fronto linijų.

Maža to, panašu, kad tokio pobūdžio NATO kontrataka yra būtent tokia situacija, kurios, remiantis Rusijos branduolinio ginklo doktrina, siekiama išvengti. Rusijos pareigūnai supranta, kad jų šalis pralaimėtų ilgą karą prieš NATO. Jie ypač nerimauja dėl NATO galimybės panaudoti savo neprilygstamus karinius pajėgumus smogiant Rusijos teritorijoje. Tad, Kremlius perspėjo apie galimus ribotus branduolinius smūgius – tarkim, „parodomąjį smūgį“ kur nors Atlanto vandenyne arba prieš NATO pajėgas karo veiksmų lauke, – taip priverčiant aljansą įvesti taiką Maskvos sąlygomis. Ši sąvoka žinoma kaip „eskaluok tam, kad deeskaluotum“ („escalate to de–escalate“), ir vis daugėja įrodymų, kad rusai nejuokauja.

NATO-Rusijos karas galėtų virsti ir branduoliniu, jeigu Rusija „eskaluotų“, kad išsaugotų tai, ką jai pavyko laimėti konflikto pradžioje. Ji turbūt kone per sekundę galėtų pereiti ir prie branduolinės atakos, nors toks scenarijus mažiau įtikimas: jei, tarkim, JAV ir NATO patys inicijuotų „riboto“ poveikio branduolinius smūgius prieš Rusijos pajėgas, tam, kad neleistų Maskvai pirmiausia užgrobti Baltijos regiono sąjungininkes. Ir net ribotas branduolinių ginklų panaudojimas kelia tolesnės eskalacijos klausimą: ar branduolinio slenksčio peržengimas – priėmus sąmoningą sprendimą ar apsiskaičiavus – nuvestų prie visuotinio branduolinio karo, kuriame būtų panaudotos tarpkontinentinės balistinės raketos, strateginiai bombonešiai ir apokaliptinio naikinimo priemonės?

Taigi, ką daryti?

Vienas iš pasirinkimų Vakarams būtų trauktis – prieiti prie išvados, kad joks žaidimas, kuriame dėl Baltijos valstybių iškyla branduolinio karo rizika, nėra nieko vertas. Tokia logika iš pirmo žvilgsnio atrodo įtikinama, prikaustanti dėmesį. Juk pagaliau JAV galėtų sau gyvuoti ir klestėti pasaulyje, kuriame Rusija kontroliuotų Estiją, Latviją ir Lietuvą, taip, kaip ji gyvavo ir klestėjo per Šaltąjį karą, kai šios šalys buvo Sovietų Sąjungos dalimi. Problema yra ta, kad nesugebėjimas apginti Baltijos valstybių niekais paverstų 5 straipsnyje numatytas garantijas, kuriomis NATO remiasi: pamatinį principą, kad ataka prieš vieną narę laikoma išpuoliu prieš visą aljansą. O atsižvelgus į tai, kad panašių klausimų gali iškilti dėl daugybės JAV įsipareigojimų, tokia nesėkmė galėtų pakenkti platesnei aljanso sistemai, kuri daugelį dešimtmečių užtikrino taiką ir stabilumą.

Antrasis variantas, kuris pabrėžiamas 2018 metų Pentagono JAV branduolinės strategijos peržiūroje (angl. „Nuclear Posture Review“), būtų sukurti naujas riboto poveikio branduolines opcijas, kaip priemonę siekiant sustiprinti atgrasymą ir atkalbėti Rusiją nuo „eskaluok tam, kad deeskaluotum“ strategijos. Pavyzdžiui, Jungtinės Valstijos galėtų sukurti mažo galingumo branduolinius ginklus, kurie galėtų būti panaudoti – tiesa, gana ribotai – prieš Rusijos invazijos galią ar ją remiančias pajėgas.

Toks požiūris, ko gero, yra vertas dėmesio, nes jis padėtų užpildyti trūkstamas pakopas branduolinės eskalacijos kopėčiose tarp tradicinio konflikto ir visuotinio branduolinio karo.

Žinojimas, kad Jungtinės Valstijos turi savo „taktinius“ branduolinius variantus, galėtų priversti Rusijos planuotojus būti apdairesnius atliekant savo skaičiavimus. Galimas dalykas, pažymi RAND analitikai, kad riboto poveikio branduoliniai smūgiai pirminiame konflikto Baltijos regione etape galėtų įtikinti Kremlių, kad forsavimo rizikos nepriimtinos.

Čia glūdintys pavojai, tiesa, yra akivaizdūs ir drastiški. Visada yra tam tikra tikimybė – nors analitikai karštai diskutuoja dėl tokios tikimybės masto, – jog Rusija gali klaidingai interpretuoti ribotą smūgį prieš karinius taikinius Baltijos regione ir jį suprasti kaip dalį platesnio užmojo ar net pavojingesnio smūgio prieš pačią Rusiją. O jeigu planuojama panaudoti riboto poveikio branduolinius smūgius prieš Rusijos karines pajėgas, dalyvaujančias Baltijos valstybių invazijoje, tai reikštų, kad NATO naudotų branduolinius ginklus savo pačios narių teritorijoje.

Trečias, ir geriausias variantas, būtų sustiprinti silpną tradicinę taktiką, dėl kurios kyla branduolinių variantų įtraukimo grėsmė. Pagrindinė NATO branduolinė dilema Baltijos šalių regione yra ta, kad pajėgos, kurias aljansas šiuo metu ten dislokuoja, negali užtikrinti patikimos gynybos. Ir vis dėlto, kaip rodo ankstesni tyrimai, Jungtinės Valstijos ir jų sąjungininkai galėtų gerokai apsunkinti ir pabranginti Rusijos kampaniją, dislokuodami sustiprintas NATO pajėgas, kurias sudarytų septynios–aštuonios brigados kovinės grupės su apie 30 000 karių. Prie tokių pajėgų būtų priskirtos trys ar keturios šarvuočių technika aprūpintos kovinės grupės (priešingai tai, kurią NATO dabar kartas nuo karto dislokuoja Rytų Europoje), taip pat būtų sustiprinta mobili oro gynyba ir kiti svarbūs pajėgumai.

Rusija negalėtų pagrįstai tvirtinti, jog tokios pajėgos kelia kokį nors realų išpuolio jos teritorijoje pavojų. Bet pajėgos būtų pakankamai didelės ir stiprios, kad Rusijos kariuomenė galėtų jas sunaikinti akimirksniu ar ignoruoti konflikto pradžioje. Dėl to ji vengtų branduolinio eskalavimo dinamiškumo ir stengtųsi užkirsti kelią tokiai situacijai, kai NATO privalo eskaluoti konfliktą, idant būtų išvengta paralyžiuojančio pralaimėjimo Baltijos šalių regione, arba situacijai, kai Rusija gali eskaluoti konfliktą siekdama išsaugoti savo ankstesnes ten pasiektas pergales.

Sukurti stipresnę tradicinę, įprastinę atgrasymo sistemą Baltijos šalyse nebūtų pigu: įvairiais vertinimais, pradinė sąmata galėtų siekti nuo 8 iki 14 milijardų JAV dolerių, be to, papildoma metinių veiklos išlaidų suma siektų nuo 3 iki 5 milijardų dolerių. Vis dėlto turtingiausiam pasaulyje aljansui vargu ar tokios sumos būtų neįveikiamos. Geriausias būdas sumažinti branduolinio karo Baltijos šalyse pavojų būtų užtikrinti, kad NATO iškart nepralaimės įprastinio karo.

Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(159 žmonės įvertino)
3.9308

Top naujienos

Dėl trečio kėlinio sindromo nuogąstaujantis Jasikevičius renkasi „geriausią prieinamą“ naujoką (42)

Trys pralaimėjimai iš eilės, ir visuose juose Šarūnas Jasikevičius mato vieną bendrą...

Palygino žiemos atostogų kainas populiariuose kurortuose: kai kuriuose išleisite dvigubai daugiau (16)

Artėjant didžiosioms žiemos šventėms, dažnas nori bent šiek tiek atsipūsti ir ištrūkti nors...

Trečias pralaimėjimas iš eilės: „Žalgirį“ nuskandino taiklūs Calatheso tritaškiai (486)

Kauno „Žalgiris“ (3-6) krenta į duobę – Eurolygoje patyrė trečią pralaimėjimą iš eilės...

Įsisiautėjęs žvarbus vėjas atpūs snaigių (5)

Trečiadienį mūsų krašto orus daugiausia lems pietvakarinis arktinio anticiklono pakraštys,...

Lietuva seka Melanios Trump pramintu keliu: ar pakaks tik vieno skonio cigarečių? DELFI specialiai iš Londono (42)

Seimo narys Mykolas Majauskas siūlo uždrausti elektroninių cigarečių skystį, kuriame yra...

Šiurpūs liudininkų pasakojimai apie dvaruose klaidžiojančias mirusiųjų sielas: nuo kankinimų iki nelaimingos meilės (6)

Lietuvos dvarininkų gyvenimas XIII-XIX a. apipintas pasakojimais ir paslaptimis. Sklando ne tik...

Nausėda neslepia nusivylimo Narkevičiumi: veiklą pradėjo chaotiškai (39)

Jaroslavas Narkevičius savo veiklą pradėjo chaotiškai, sako prezidentas Gitanas Nausėda ,...

Tragedija Rusijoje: duobėje su verdančiu vandeniu žuvo du vyrai (180)

Rusijos Penzos mieste lengvasis automobilis įkrito į smegduobę, žuvo du vyrai, pradėtas...

Šiuose namuose jau spėjo pagyventi du garsūs aktoriai: žvilgtelėkite, kaip atrodo (3)

Kultinio serialo „Bręstantis blogis“ žvaigždė Aaron Paul kartu su savo žmona bei kūdikiu...