Lengvasis automobilis žvaliai barškėjo ir šokčiojo, lėkdamas pačiu plento viduriu.
Priekyje pasirodė posūkis į Donecką. „Gal kada nors kitą kartą“, – mandagiai atsisakome išgirdę pasiūlymą aplankyti miestą.
„O aš nieko nebijau. Štai lenkų žurnalistus vežiau. Šaudė. Vietomis sklido nemalonus kvapas, daug žuvusiųjų buvo“, – prisimena Viktoras.
Artėjant Zaporožei, pravažiuojame pirmąjį blokavimo postą, pastebime karinės technikos kolonas, po to dar du blokavimo postus, viename iš kurių buvo patikrinti mūsų dokumentai. Fotografuoti draudžiama.
„Paprastai fotografuoja nuvažiuodami, slapčia“, – aiškina vairuotojas.
Ginsime, o ką daryti?
Savo požiūrį į įvykius Ukrainos kazokų lopšys, kaip dar vadinama Zaporožė su Chortycios sala, išreiškia vėliavomis ir kita simbolika balkonuose, languose ir ant mašinų. Zaporožės nacionaliniame universitete, kur Rytų Europos tyrimų centro iniciatyva vyko mūsų susitikimas su studentais, patriotinės natos skamba dar garsiau. Iš pradžių mūsų klausinėja apie Lietuvą, bet pokalbis neišvengiamai krypsta Rusijos link, o baigiasi klausimu: ką gi mums daryti?
Politologas Marius Laurinavičius kartoja: laiko neliko, susitarimo su ES atidėjimas – klaida, o pradėjus veikti, žaidimas pagal Europos taisykles duos rezultatų po 15–20 metų. Bet ar jūs tikrai to norite? Ar to nori jūsų oligarchai ir politikai?
Galbūt vienareikšmiško atsakymo į šiuos klausimus šiandien nėra, bet veiklių žmonių Zaporožėje daug. Studentai Viktoras ir Aleksijus, kaip ir dauguma jų bendrakursių, miesto gyventojų, laisvalaikiu savanoriauja.
Savaitgaliais ir po darbo ekonomistai, politologai, istorikai Zaporožės pakraštyje kasa apkasus, kažkas padeda rinkti daiktus, aiškinasi, ko reikia kariams antiteroristinės operacijos vykdymo vietoje.
„Jaučiama, kad žmonės mieste tapo vieningesni, labiau atjaučiantys“, – sako žurnalistas Nikolajus ir papasakoja, kad stotelėje nualpus merginai, jai į pagalbą tuojau pat atskubėjo kokių 10 žmonių „Prieš kelerius metus tokią žmonių reakciją būtų buvę sunku įsivaizduoti“, – prisimena jis.
Kriminogeninė situacija kol kas rami, nors dalis kelių stambių įmonių darbuotojų buvo išsiųsta priverstinių atostogų.
Dauguma DELFI apklaustų Zaporožės gyventojų sakė, kad padėtis normali, nejaučiamas nervingumas. Paklausti, kaip vertina pasiektas paliaubas, jie sakė: „Kokios paliaubos, vis vien šaudo.“
„Baisu. Aš pati turiu du karius. Ginsime, o ką daryti“, – pasakė Jelena sielodamasi – juk žūsta jauni.
Štabas
„Ei, ei, nefotografuokite manęs“, – rėkia jaunuolis su smėlio maišais. Tai Savigynos štabas prie Zaporožės srities Rados. Sužinojęs, kad mes iš Lietuvos, Bohdanas nušvinta šypsena: „A, tada fotografuokite kiek tik norite! O kur galima bus pažiūrėti?“
Štabas stovi jau daugiau nei pusmetį. Savigynos aktyvistas Antonas Aleksejenka čia nuo pat pradžių: „Aš pats dirbu, turiu nedidelį verslą, baigiau Mašinų gamybos institutą.“ Tokių kaip jis yra apie 200, kai kurie šiuo metu neturi darbo.
Aktyvistai padeda užtikrinti tvarką mieste, patruliuoja gatvėse, budi su kelių inspekcijos pareigūnais.
„Mūsų vaikinai patruliuoja trijuose blokavimo postuose aplink Zaporožę – Erechovo, Donecko ir Nikopolio. Gabename pagalbą į ATO zoną konkretiems padaliniams: medicininius reikmenis, daiktus, maistą. Žmonės daug suneša. Mes nuolat iškabiname sąrašus, ko vaikinai prašo. Yra buitiniai daiktai, kurių nuolat reikia. Prašo ir naktinio matymo įrangos, uniformų“, – aiškina Antonas.
Paprašytas prisiminti kokį nors neįprastą atvejį iš savanoriavimo praktikos, papasakoja tokią istoriją: „Kartą priėjo toks niekuo neišskirtinis žmogus ir sako, kad norėjo padėti, išsitraukia iš kišenės apie 30 tūkst. grivinų (apytikriai 6 tūkst. litų). Na štai, mes čia su vyrais surinkome, sako. Tai buvo neįtikėtina. Pinigų mes neėmėm, davėm sąrašą to, ko vaikinai prašė. Jie patys nupirko ir atvežė.“
Pereiname prie laikino ugnies nutraukimo, kurio niekaip nepavyksta nutraukti, temos. „Pats manau, kad visa tai tuščias dalykas, visos tos paliaubos. Situaciją vertinant objektyviai, nepakanka mūsų ginkluotosioms pajėgoms laimėti šiuo momentu. Galbūt, šiais sumetimais tai turėjo prasmę. Bet šiaip, kaip piliečiui, žinoma, apmaudu. Nes žuvo daug vaikinų ir mūsų pažįstamų, taip pat iš savigynos – į savanorių batalionus išėję vaikinai ir tie, kurie buvo pašaukti į reguliarią kariuomenę. Labai daug žuvusiųjų. Išeina, kad žmonės žuvo už nieką. Žinoma, tai labai nemalonu“, – neslepia apmaudo Antonas.
Jis nepuoselėja ypatingų iliuzijų dėl konflikto išsprendimo ir, sprendžiant pagal viską, šis klausimas valdžiai atsieis brangiai: „Ukrainai kitos išeities nėra. Rusijai būtinas praėjimas į Krymą. Klausimas tik, gaus ji jį susitarimo keliu ar karinės agresijos keliu. Ir viskas. Manau, jeigu kokių nors susitarimų keliu, tai mūsų dabartinė valdžia visiškai praras autoritetą žmonių akyse. Jeigu jie kariaus, stosime už savo žemę. O ką daryti?“ – toliau svarsto Antonas.
Jis neabejoja, kad didelė dalis Zaporožės gyventojų paims į rankas ginklą. „Žinoma, yra prorusiškai nusiteikusių žmonių, yra tokių, kurie atvirai palaiko Rusiją, tačiau didžioji dalis gyventojų nusiteikę patriotiškai“, – tikina aktyvistas.
Irina mano, kad dėl to, kas vyksta, kalta ir Ukrainos, ir Rusijos valdžia, negalinti pasidalinti pinigais ir teritorija.
„Mes nenorime, kad žudytų žmones. Visiškai nenorime. Nei vienus, nei kitus. Sąžiningai pasakius, aš esu ir prieš mūsų vyriausybę, ir prieš Rusijos, ir visus kartu, kurie užvirė visą šią košę. Nes ten žūva mūsų ir jų berniukai. Mano du broliai Rusijoje. Man ir Rusija, ir Ukraina – vienas ir tas pats. Aš nenoriu duoti pinigų karui“, – sako moteris.
Jos sutuoktinis Ihoris mojo iš peties: „Buvo nuverstas Janukovyčius. Įprastas fašistinis perversmas. Valdžioje fašistai. Tai pats tikriausias fašizmas, kurį būtina sunaikinti. Nėra separatistų, tai pasipriešinimo būriai“.
Antimaidano Zaporožėje nebuvo. Kaip pasakojo Zaporožės nacionalinio universiteto rektorius Nikolajus Frolovas, nedidelę Janukovyčiaus šalininkų grupę tada greitai apsupo permainas palaikantys miesto gyventojai. Galiausiai prieš Maidaną nusistačiusius žmones nuo miesto gyventojų nepasitenkinimo teko gelbėti milicijai.
Rektorius, kandidatuojantis į Ukrainos liaudies deputatus nuo Petro Porošenkos bloko pažymėjo, kad mieste ir srityje pavyksta išsaugoti stabilią situaciją dėl to, kad valdžioje greitai pasikeitė Janukovyčiaus kadrai, o gyventojai daugiausia demonstravo aktyvią pilietinę poziciją.
Rinkimai
Vakare mes jau buvome Charkove, kuriame kitą dieną po mūsų išvykimo nuvertė patį didžiausią Lenino paminklą Ukrainoje. Šio miesto meras Henadijus Kernesas yra buvęs Regionų partijos narys, iš pradžių garsiai pasisakęs prieš Maidaną, o vėliau tapęs Ukrainos valstybingumo ir vienybės šalininku. Jis žada atstatyti paminklą, prie kurio iki jo nuvertimo reguliariai rinkdavosi vietos komunistai.
Charkovo gyventojai pasakoja, kad dabartinis miesto vadovas turi įtikinamų galimybių išlikti mero kėdėje neeilinių rinkimų į vietos valdžią atveju. Tačiau iki to laiko, spalio 26 dieną, Ukrainoje vyks neeiliniai rinkimai į Aukščiausiąją Radą, kur taip pat stengiasi patekti buvę Regionų partijos nariai.
„Ar įmanomas dar vienas Maidanas?“ – paklausėme Ukrainos rinkėjų komiteto Charkovo srityje vadovo Michailo Kamčatno.
„Įmanomas. Arba jis įmanomas tuo atveju, jeigu į Aukščiausiąją Radą vėl pateks buvusių regionalų arba tų, kurie praėjusioje valdžioje nuolat dalyvavo kažkokiose schemose, kritinė masė, tada paprasčiausiai ateis ir išneš juos iš parlamento. Antras variantas – verslininkų Maidanas. Kas, jeigu nauja vyriausybė, kurią suformuos naujoji dauguma, nepradės pagaliau reformų, pirmiausia, ekonomikoje, o ką reikia daryti ekonomikoje – suteikti ekonominę laisvę verslininkams. Manau, toks lūžis įmanomas“, – atsakė Michailas.
Jis mano, kad Ukrainos parlamentas atsinaujins, „atsikratys, greičiausiai, komunistų ir regionalų, kurie yra į sovietinę praeitį tempiantis balastas“, ir Ukraina gaus galimybę greičiau judėti link reformų, kurios priartintų ją prie Europos.
