Sužavėjo šviesos architektūra
Luvro muziejaus idėją atidaryti islamo meno galeriją dar 2002 metais palaimino tuometis Prancūzijos prezidentas Jacques’as Chiracas. Galerijos dizaino projektus 2005 metais pristatė trys architektų komandos: Mario Bellini (Italija) ir Rudy Ricciotti (Prancūzija), garsioji Zaha Hadid (Didžioji Britanija) bei ne vieną muziejų suprojektavusi Austrijoje įsteigta, o dabar jau tarptautinė architektų kontora „Coop Himmelb(l)au“. Komisija nusprendė pietiniame Luvro muziejaus sparne esantį didingą neoklasikinio stiliaus Visconti kiemą (Cour Visconti) užleisti švelnių formų skaidriam
M. Bellini ir R. Ricciotti „skraidančiam kilimui“. Vertintojus sužavėjo jųdviejų pastangos įtvirtinti pusiausvyrą tarp šiuolaikinės intervencijos ir istorinės vietos, kurioje iškils statinys, taip pat įspūdinga šviesos architektūra.
2008 metų viduryje Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy drauge su itin dosniu projekto donoru – Saudo Arabijos princu Al-Waleedu bin Talalu – padėjo kertinį statybų akmenį.
Neužstos senojo pastato
Pasak galerijos projektą kūrusio dueto, įkvėpimo abu sėmėsi iš arabiško galvos apdangalo. Šiandien saulėje jau tviska banguotas jųdviejų sukurtos galerijos stogas, primenantis skraidantį arabišką kilimą ar kopas dykumoje. Stogo pagrindą sudaro trikampiais sujungtų plieninių vamzdžių korys, kurį dengia du apvalkalai – išorinis įstiklintas ir vidinis – tai kabamosios lubos. Stogo danga sukonstruota iš nedidelių stiklo ir nertų aukso plokščių. Stogas lyg vualis kabo virš galerijos erdvių mirguliuodamas išsklaidyta natūralia čia patenkančia šviesa. Dėl skaidrios konstrukcijos lankytojai matys kiemą supantį pagrindinio muziejaus pastato fasadą net iš galerijos vidaus. O vaikščiodami po parodų sales gėrėsis banguojančiais stogo išlinkimais, papildančiais bendrą poetišką įspūdį.
Architektai stogą projektavo taip, kad natūralios šviesos intensyvumą būtų galima laipsniškai keisti, išvengiant akinamos šviesos. Saulėtomis ir karštomis vasaros dienomis šviesos lygis parodų salėse neviršys tinkamą istorinių eksponatų saugojimą ar lankytojų komfortą užtikrinančios apšvietimo normos. Naktį stogas bus apšviečiamas dirbtinai.
Jo vualis bus matomas net iš po žeme įrengtų salių – per visą galerijos plotą architektai paliko daugybę atidengimų, taip užtikrindami natūralios šviesos patekimą ir pabrėždami stogą kaip jungtį. Beje, jį laiko tik aštuoni labai siauri vamzdžiai. Kabamosios lubos pagamintos iš akytos aliuminio plokštės, dengtos dviem PET plėvelėmis.
Dėl gausaus stiklo kiekio naujasis statinys kartais lyginamas su 1989 metais greta Luvro iškilusia I. M. Pei projektuota stiklo piramide. Tačiau autoriai su tuo kategoriškai nesutinka. „Mes kuriame ne simbolišką ar monumentalų, o intymų santykį“, – yra komentavęs R. Ricciotti. Iš tiesų lyginant jųdviejų projektą su, pavyzdžiui, pasiūlytu Z. Hadid, jis ne užgoš kiemą monumentalumu, bet subtiliai į jį įsilies savo skaidrumu ir aukso tviskesiu.
Galerijos architektai kalbėdami apie savo projektą būtinai pabrėžia, kad Visconti kiemas liks matomas ir čia iškilus naujam statiniui. Tai buvo abiejų siekis – integruoti modernų architektūros dizainą į istorinę erdvę neužgožiant jos nei vizualiai, nei konceptualiai.
Paprastų statybų nebūna
Ypatinga projekto reikšmė nepadėjo išvengti statyboms įprastų trikdžių ar atidėliojimų. Nors kai kas juos sieja su finansavimo problemomis, įtikimiau skamba paaiškinimas, kad papildomo laiko ir specialistų pastangų pareikalavo erdvinė sudėtingos formos stogo konstrukcija. Dėl visa to 2010-aisiais planuotas galerijos atidarymas nukeltas į šių metų vidurį.
Tai rodo, kad, užuot vertusis per galvą, stengtasi išvengti klaidų. Ypač jau padarytų. Pavyzdžiui, užsakovai (muziejus) pageidavo konkretaus pastato priežiūros plano norėdami išvengti tokių problemų kaip su Luvro piramide, kurios stiklo sienoms plauti tenka pasitelkti alpinistus. Galerijos projekto autoriai, bendradarbiaudami su Milano politechnikumo Hidraulikos katedra, išstudijavo, kaip įvairiuose stogo konstrukcijos taškuose judėtų vanduo jį plaunant ar lyjant. Lietaus vandens kanalizacijos sprendimu tapo ant stogo krašto suprojektuotas deflektorius (kreiptuvas) – pasitelkiant jį lietaus vanduo beveik visada kris vertikaliai, o apačioje esančios apsaugos neleis jam tikšti į visas puses.
Iš archyvų – į dienos šviesą
Pasak Luvro muziejaus direktoriaus Henri Loyrette’o, jam atėjus dirbti islamiškojo pasaulio menas muziejuje neturėjo net atskiro skyriaus: „Atskirą muziejų norėjome įkurti ne vien dėl to, kad islamiškasis menas yra svarbus ir meniškai, ir politiškai. Jis tiesiog glaudžiai susijęs su visu vakarietiškuoju menu.“ Jį papildė ir architektas R. Ricciotti: „Prancūzijai, kurioje gyvena apie 5 mln. musulmonų, svarbu turėti ką nors, kas tiesiogiai kalbėtų apie jų egzistavimą šioje šalyje. Tai ir politinis muziejus – tauriąja šio žodžio prasme.“
Milijonų lankytojų kasmet sulaukiantis Luvro muziejus turi vieną svarbiausių pasaulyje islamiškojo meno kolekcijų, kaip ir Metropoliteno muziejus Niujorke bei Viktorijos ir Alberto muziejus Londone. Daugiau kaip 10 tūkst. eksponatų datuojami VII–XIX amžiumi. Tai stiklo, keramikos dirbiniai, Osmanų imperijos meno pavyzdžiai ir viena vertingiausių pasaulyje kilimų kolekcijų. Senajame Luvro pastate, islamo menui skirtose keturiskart mažesnėse nei naujosios patalpose, pavyko eksponuoti tik apie 1,3 tūkst. darbų. Beje, greta esantis Dekoratyviųjų menų muziejus turi dar 3 tūkst. eksponatų, kurie visuomenei nerodomi jau per 20 metų.
Taigi visai netrukus didelė dalis muziejaus kolekcijų bus išdėstyta dviaukštėje maždaug 2,8 tūkst. kvadratinių metrų ploto erdvėje. Pirmas aukštas bus skirtas VII–X amžiaus eksponatams, o po žeme nuspręsta įkurdinti XI–XIX amžiaus islamiškojo meno vertybes, tarp jų – ir prabangių kilimų kolekciją.
Dosni princo parama
Oficialiuose projektų architektų šaltiniuose skelbiama, kad bendras biudžetas siekia 37 mln. eurų (apie 128 mln. litų), nors žiniasklaidoje dažniau minima beveik triskart didesnė suma. Lyginant su Luvro piramidės projekto biudžetu, kuris prieš 20 metų siekė apie 16 mln. JAV dolerių (maždaug 46 mln. litų), tai iš tiesų ne tik vienas svarbiausių, bet galbūt ir pats brangiausias Luvro plėtros projektas.
Tačiau kai kalbama apie islamo kultūrą, turtingų arabų šalių vadovai mėgsta pademonstruoti savo turtus ir dosnumą. 17 mln. eurų (apie 59 mln. litų) šiam projektui skyrė Saudo Arabijos įkūrėjo karaliaus Abdulo Azizo vaikaitis princas Al-Waleedas bin Talalas (tai didžiausia kada nors Prancūzijoje vieno asmens dovanota suma). Prancūzijos vyriausybė projektui atseikėjo apie 31 mln. eurų (maždaug 107 mln. litų). Į pirmąsias stambiausių rėmėjų gretas pateko ir naftos kompanija „Total“, didžiausias pasaulyje cemento gamintojas „Lafarge“ (abi kompanijos verslo ryšiais susijusios su Saudo Arabija). Projektui lėšų skyrė Omano, Kuveito ir Azerbaidžano valstybės.
Modernėjantis Luvras
Prabangios islamiškojo meno galerijos statyba – tik vienas iš daugybės iniciatyviojo Luvro direktoriaus H. Loyrette’o ketinimų. Paryžietiškuose meno rūmuose sklando jo puoselėjama amerikietiška plėtros vizija. Muziejaus vadovas nepasididžiuoja net važinėti po pasaulį ištiesta ranka. Ir daro tai sėkmingai. Jis pelningai prekiauja ir Luvro prekių ženklu, ir kolekcijomis nuo Atlantos (JAV) iki Abu Dabio. Pavyzdžiui, 2004-aisiais Luvras pasirašė trejų metų sutartį su Atlantos meno muziejumi – už 6,4 mln. JAV dolerių paskolino septynias parodas. Gautos pajamos skirtos Luvro XVIII amžiaus baldų galerijoms atnaujinti.
Prieštaringai vertinama veikliojo direktoriaus prieš trejus metus sudaryta sutartis su Abu Dabio miestu dėl Luvro vardo muziejaus atidarymo Abu Dabyje – beveik 80 tūkst. kvadratinių metrų ploto muziejų tikimasi atidaryti 2013 metais netoli miesto esančioje Saadijat (Laimės) saloje. Už galimybę naudotis Luvro vardu Abu Dabis pažadėjo atseikėti Paryžiaus muziejui apie 572,1 mln. JAV dolerių (per 1,5 mlrd. litų), o už skolinamus eksponatus, parodas ir administravimo patarimus Prancūzijos muziejai turėtų gauti dar 786,5 mln. JAV dolerių (daugiau kaip 2 mlrd. litų).
Toks direktoriaus verslumas priimtinas ne visiems. Abejojantieji H. Loyrette’o žygdarbiais užsienyje tvirtina, kad populiarinti Luvro prekių ženklą – visiškai nebūtina ir net netaktiška. Palaikantieji muziejaus vadovą teigia, kad jis daro tai, ką bet kuris šiuo metu darytų finansiniam įstaigos stabilumui užtikrinti. Ypač atsižvelgiant, kad vyriausybės parama muziejui vis mažėja – šiandien valstybė dengia tik apie 47 proc. jo išlaidų, o šios yra maždaug 315 mln. JAV dolerių (850 mln. litų). Be to, daugelio nuomone, be vyriausybės pritarimo tie sandoriai vargu ar būtų buvę suplanuoti.
Neabejotina – visos minėtos reformos sumanytos stengiantis pritraukti daugiau lankytojų, atgaivinti muziejų, kad turistai atvyktų pažiūrėti ne tik žymiosios „Monos Lizos“ ar Milo Veneros. 2011 metais Luvrą aplankė rekordinis svečių skaičius – 8,8 mln. lankytojų, iš kurių maždaug du trečdaliai buvo atvykėliai iš užsienio. Muziejaus direktorius norėtų padidinti šį skaičių iki 10 mln. Ar pavyks – paaiškės, kai vasarą visu grožiu pasirodys „skraidantis kilimas“.