Penkių tūkstančių žodžių apimties rašinyje nėra nieko visiškai naujo, tačiau jį galima laikyti svarbia oficialia gausybės mitų ir sąmokslo teorijų, ilgą laiką kursčiusių V. Putino pamišimą dėl Ukrainos, santrauka. Iš apybraižos taip pat tampa akivaizdu, kad tebevykstančią agresyvią kampaniją prieš Ukrainą jis vertina tiek kaip istorinę misiją, tiek kaip garbės reikalą.
Rusijos lyderio straipsnio tikslas tikrai nėra skatinti supratimą ir abiejų tautų tarpusavio susitaikymą – jis veikiau atrodo kaip pateisinimas dar didesnio masto karui.
Padrikai surašytame tekste V. Putinas pateikia gausybę menkai užslėptų grasinimų ir nuolatos demonstruoja panieką Ukrainos valstybingumui. V. Putino pareiškimu, nepriklausoma Ukraina „tėra sovietmečio sumanymas, ji buvo sudaryta daugiausia istorinių Rusijos žemių sąskaita“. V. Putinas nuolatos tvirtina, kad šiandieninė Ukraina yra ne kas kita, kaip Vakarų projektas, sukurtas siekiant vien tik pakenkti Rusijai. Jis Ukrainos tautos kūrimo pastangas, imtas įgyvendinti sugriuvus Sovietų Sąjungai, prilygina masinio naikinimo ginklams. Patys grėsmingiausi V. Putino komentarai išdėstyti paskutinėse pastraipose. „Esu tikras, kad tikrasis Ukrainos suverenitetas įmanomas tik bendradarbiaujant su Rusija. Juk mes esame viena tauta“, – pažymi V. Putinas.
Būtų paprasta istorine prasme neišmanėliškus V. Putino teiginius nurašyti kaip nekenksmingus politinius pareiškimus. Tačiau, kaip pažymi tyrimo centro „Atlantic Council“ paskelbto straipsnio autorius Peteris Dickinsonas, tai yra siaubingi kliedesiai. Nuo 2014-ųjų Rusijos agresija pražudė daugiau nei 14 tūkst. ukrainiečių, milijonai buvo išstumti. Rusija toliau tęsia Krymo ir didžiosios rytinėje Ukrainoje esančio Donbaso regiono dalies okupaciją. Kremlius netoli sienos su Ukraina sutelkė daug papildomų kariuomenės dalinių. Kai V. Putinas viešai pareiškia, kad Ukraina yra prieš Rusiją nukreiptas projektas, kurio suverenitetas įmanomas tik turint Rusijos sutikimą, tarptautinė bendruomenė privalo labai rimtai tą vertinti.
Platesnis tarptautinis suvokimas apie V. Putiną apsėdusios Ukrainos manijos priežastis neabejotinai išeitų į naudą.
Nepaisant daugiau nei septynerius metus trunkančios Rusijos agresijos prieš Ukrainą, daugelis užsienio apžvalgininkų vis dar vargiai suvokia tikrąjį konflikto pobūdį ir nepajėgia suprasti, kodėl Kremliaus lyderis yra pasirengęs sumokėti tokią neproporcingai didelę kainą už tai, kad išvengtų Ukrainos netekties. Nuo to laiko, kai 2014-ųjų pradžioje pradėjo Ukrainos puolimą, Rusija buvo blaškoma nuolatinių sankcijų bangų. Šalies santykiai su Vakarų pasauliu įžengė į nenutrūkstamą abipusio įtarumo ir hibridinių karo veiksmų etapą. Tad kuo Ukraina tokia ypatinga, kad įtikino V. Putiną panardinti visą pasaulį į naują Šaltąjį karą?
Dalį atsakymo į šį klausimą pateikia pats V. Putinas savo nuolatinėmis užuominomis apie reikšmingą Ukrainos vaidmenį Rusijos istorijoje. Panašu, kad jis Ukrainą nuoširdžiai laiko nedaloma Rusijos istorinio branduolio dalimi ir galimą šalies nukrypimą į Vakarus vertina kaip kitą Rusijos atsitraukimo ir Ukrainos atsisakymo etapą, prasidėjusį prieš kelis dešimtmečius, kai griuvo Berlyno siena ir žlugo Sovietų Sąjunga.
Tai V. Putinui reiškia asmenines sąsajas – jis buvo Sovietų Sąjungos galios subyrėjimo Centrinėje Europoje praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pabaigoje liudininkas. Pažeminimas, kurį jautė būdamas Vokietijos Demokratinėje Respublikoje, išlieka viena svarbiausių jo politinio gyvenimo kryptį formavusių patirčių. Jis ir toliau daro įtaką V. Putino sprendimams, ypač susijusiems su Ukraina.
Dar nuo 2004-aisiais įvykusios Oranžinės revoliucijos V. Putino neapleido mintis, kad Ukraina veikia kaip naujos demokratijos bangos katalizatorius, o toji banga galiausiai galėtų nuplauti jo paties autoritarinį režimą. Kai 2014-aisiais ukrainiečiai ir vėl išėjo į gatves, V. Putinas sureagavo nurodydamas veržtis į Krymą ir Rytų Ukrainą. Šios drastiškos priemonės atspindėjo V. Putino įsitikinimą, kad iš tiesų nepriklausomos, demokratiškos ir į Vakarus orientuotos Ukrainos susiformavimas galiausiai taps egzistencine grėsme pačiai Rusijai.
Per septynerius agresijos metus mažai kas pasikeitė. Nepaisant akivaizdžių įrodymų, kad šis karas prieš Ukrainą yra savižudiška klaida, V. Putinas ir toliau tvirtai tą neigia. Jis atsisako pripažinti Ukrainos žmonių galią ir mieliau visus kaltina sąmokslų prieš Rusiją rezgimu. Tokiu vienareikšmiškai imperialistiniu požiūriu į Ukrainą persmelktas ir naujasis V. Putino straipsnis: panašu, kad kaip niekada arti priartėta prie karo visai Ukrainos valstybingumo sampratai paskelbimo.
Pastarasis Rusijos lyderio rašinys galbūt ir nepranašauja neišvengiamos karo veiksmų eskalacijos. Tačiau jis aiškiai pabrėžia nuolatinį V. Putino susirūpinimą Ukraina ir tvirtą pasiryžimą užkirsti kelią tam, kad ši šalis galutinai paliks Kremliaus orbitą. V. Putiną apėmusi Ukrainos manija nerodo jokių išblėsimo ženklų ir išlieka viena didžiausių grėsmių tarptautiniam saugumui šiandieniniame pasaulyje.
Kol dabartinė konfrontacija išliks neišspręsta, nebus galima atmesti didesnio masto karo tikimybės. V. Putinas jau pademonstravo, kad yra pasirengęs susitaikyti su dabartine Šaltojo karo atmosfera, jei tokia yra pretenzijų į Ukrainą apgynimo kaina. Susiklosčius palankioms aplinkybėms, jis galėtų imtis įprastesnio karinio Ukrainos problemos sprendimo.
Šią vasarą minimas Ukrainos nepriklausomybės trisdešimtmetis suteikia demokratiniam pasauliui idealią galimybę sureaguoti į naująjį V. Putino traktatą. Rusijos prezidentas aiškiai išdėstė savo įsitikinimą, kad Ukraina priklauso Rusijai. Rugpjūčio 24 d. minima Ukrainos Nepriklausomybės diena būtų puiki proga Vakarams taip pat aiškiai išreikšti, kad ukrainiečiai turi teisę patys rinktis savo ateitį.
