Ar viltis, kad posovietinė Rusija prisijungs prie Vakarų, visada buvo tik iliuzija? Prabėgus ketvirtadaliui amžiaus Kremlius ir Vakarų populistai susivienijo prieš bendrą priešą – JAV vadovaujamą ir ES remiamą pasaulinę tvarką, todėl gali būti, kad pagaliau ateina tas ilgai lauktas suartėjimas. Tiesa, visai priešinga kryptimi, svetainėje „Project Syndicate“ rašo Jungtinės Karalystės Lordų rūmų narys ir Voriko universiteto politinės ekonomikos garbės profesorius Robertas Skidelsky.
Donaldas Trumpas, Vladimiras Putinas
© AFP / Scanpix

Esama pavojaus, kad visuotinis dėmesys pasaulio futbolo čempionatui, per kurį, manoma, Maskvą ir kitus Rusijos miestus aplankys maždaug milijonas futbolo gerbėjų iš užsienio, daugiausia Europos ir JAV, pridengs prarają, atsivėrusią tarp Rusijos ir Vakarų. Tiesą sakant, šiandien šių pusių santykiai yra grynai funkciniai. Tai reiškia, kad prasidėjo naujas šaltasis karas.

Ar viltis, kad posovietinė Rusija prisijungs prie Vakarų, visada buvo tik iliuzija? Kad pagrįstų šią išvadą, kai kurie specialistai gręžiasi į Rusijos istoriją, primena totorių jungą ir faktą, kad šioje šalyje taip ir neįvyko apšvieta. Kitiems atrodo, jog susvetimėjimas – labiau atsitiktinis reiškinys.

Vakarai suklydo?

Pavyzdžiui, neseniai išleistoje knygoje „Kinija ir Rusija: naujasis santykių atšilimas“ (China and Russia: The New Rapprochement) rusų politologas Aleksandras Lukinas teigia, kad nors Kinija turi Rusijai daugiau teritorinių pretenzijų nei bet kuriai kitai šaliai, Kremliaus kryptis į rytus yra natūrali išdava. Kaip buvusi supervalstybė, Rusija ieško atsvaros nugalėtojui.

Tai nebuvo neišvengiama. Kaip rašo A. Lukinas, žlugus Sovietų Sąjungai Vakarai turėjo du pasirinkimus: rimtai pabandyti integruoti Rusiją į Vakarų pasaulį priimdami ją į NATO ir pasiūlydami Maršalo planą arba apipjaustyti tai, ką politologas vadina „priešiško pasaulio centru“. A. Lukino teigimu, Vakarų vadovai pasirinko antrąjį kelią išplėsdami NATO bei Europos Sąjungą ir visiškai nekreipdami dėmesio į rusų liberalus, įspėjusius, kad tokia politika tik sustiprins Rusijos autoritarizmą.

Tokiomis aplinkybėmis Rusijos reakciją esą reikėtų vertinti kaip gynybinę. Taigi „Rusija aneksavo Krymą reaguodama į akivaizdų NATO mėginimą priartėti prie Rusijos sienų ir išstumti Rusijos laivyną iš Juodosios jūros“. Tačiau kiek iš tiesų tai buvo akivaizdu, galima diskutuoti: nė viena didžioji NATO valstybė neragino pakviesti Ukrainos į Aljansą, o šios šalies vadovai narystės neprašė.

Jėgų pusiausvyra ar tarptautinės taisyklės?

A. Lukinas pasisako už „realistinę“ tarptautinių santykių doktriną, pagal kurią nepriklausomos valstybės bando reguliuoti santykius pagal jėgų pusiausvyros principą. Vakarų pastangos įtvirtinti savo pergalę Šaltajame kare buvo ne mažiau nuspėjamos, nei Rusijos bandymas susigrąžinti įtaką.

Tuo metu Vakaruose paplitęs požiūris, kad šiuolaikinės valstybės elgiasi ar bent jau turėtų elgtis pagal tarptautinės teisės principus. Šis nesutarimas nėra naujas. Klasikinėje 1939 m. studijoje „Dvidešimties metų krizė“ (The Twenty Years Crisis) istorikas E. H. Carras rašė, kad tarptautinę teisę visada palaiko ja patenkintos valstybės, o šalys, norinčios pakeisti esamą tvarką savo naudai, meta jai iššūkį.

Šiandien Vakarai taiko Rusijai sankcijas dėl tarptautinės teisės pažeidimų, o Rusija kaltina Vakarus bandant suskaldyti „jos“ erdvę. Naujasis šaltasis karas pasibaigs tik tuomet, kai Vakarai arba Rusija atsisakys savo siekių, arba abi šalys atras svarbių bendrų interesų.

Nežabotas liberalizmas

Knygoje „Rusija ir Vakarų kraštutinė dešinė“ (Russia and the Western Far Right) ukrainiečių akademikas Antonas Šechovcovas Rusijos ir Vakarų santykių atšalimą aiškina kitokiomis, bet ne mažiau atsitiktinėmis priežastimis. Jis mano, kad tai – paranojiška Rusijos „autoritarinės kleptokratijos“ reakcija į ne pernelyg aktyvius Vakarų bandymus apginti naujų suverenių valstybių, tokių kaip Ukraina ir Sakartvelas, nepriklausomybę. Prezidento Vladimiro Putino režimas kuria pasakojimą, kuriame šios pastangos vaizduojamos kaip grėsmė Rusijos erdvės ir dvasios vientisumui.

V. Putino lūžis įvyko per spalvotąsias revoliucijas Ukrainoje ir Gruzijoje atitinkamai 2004 m. ir 2008 m. Deja, A. Šechovcovas nepaaiškina, kaip „autoritarinė kleptokratija“ įsitvirtino ir kodėl ji patinka daugeliui rusų.

Viena iš priežasčių greičiausiai yra ekonominė. XX a. devintojo dešimtmečio pabaigoje rusų reformuotojai noriai priėmė ekonominį liberalizmą. Tai jau buvo ne senoji keinistinė XX a. šeštojo ir septintojo dešimtmečių ekonomika, o Miltono Friedmano ir Margaret Thatcher neoliberalizmas. Bandymai įdiegti šias doktrinas Rusijoje sukėlė ekonomikos griūtį.

Reikia pripažinti, kad pokomunistinei valstybei kone galutinai subyrėjus reformuotojams, kuriems vadovavo pirmasis pokomunistinio laikotarpio Rusijos ministras pirmininkas Jegoras Gaidaras, neišvengiamai teko priimti sunkių sprendimų. Vis dėlto kone religiškai įtikėję privatizacija, nevaržomomis rinkomis ir monetarizmu jie pernelyg skubiai pardavinėjo turtą, beatodairiškai naikino reguliavimą ir negailestingai skatino defliaciją. Šioje ekonominėje katastrofoje ir gimė V. Putino kleptokratija, rašo R. Skidelsky.

Jo teigimu, taip bekompromisiai įsisavindami ekonominį neoliberalizmą Rusijos politiniai liberalai prarado visas galimybes tapti komunistinės valstybės įpėdiniais. Galima sakyti, kad liberalai pristigo laiko. Kad ir kaip buvo, jie taip stipriai sutepė liberalizmo vardą, kad dėmių nenuplovė net vėliau prasidėjęs ekonomikos atsigavimas.

Nieko gera nežadanti draugystė

A. Šechovcovo knyga itin įdomi tuo, kad atskleidžia, kaip V. Putino režimas ir Europos kraštutiniai dešinieji populistai susivienijo prieš bendrą priešą – JAV vadovaujamą ir ES remiamą pasaulinę tvarką. Šio populistų įsivaizduojamo voratinklio centre tūno „finansinio kapitalizmo“ pabaisa. Šis ribų ir darbo vietų nepaisantis sutvėrimas drauge su liberaliais politikais bando „sveikai“ visuomenei prastumti tos pačios lyties santuokas ir kitą tariamą „bjaurastį“. 2011–2012 m. šią retoriką perėmė ir V. Putinas, kuris savo valdžios laikotarpio pradžioje buvo visiškai oportunistinis technokratas.

A. Šechovcovas rašo, kad Europoje kylančios populistinės partijos tapo pirmaisiais V. Putino režimo pašnekovais Vakaruose. Italijos partijos „Lyga“ vadovas Matteo Salvini, tapęs koalicinės Italijos vyriausybės vidaus reikalų ministru, prisimena jaukų susitikimą su V. Putinu 2014 m.: „Aptarėme absurdiškas sankcijas, kurias Rusijai įvedė baili ES, ginanti ne savo piliečių, o ekonominių oligarchų interesus“, ir kitas „svarbias temas nuo nacionalinės autonomijos apsaugos iki kovos su nelegaliais imigrantais bei tradicinių vertybių gynimo“.

Taigi Rusijos ir Vakarų (tiksliau, dalies Vakarų) vertybės panašėja. Nuo 2008–2009 m. ekonominės krizės globalizmu ir jį pagrindžiančiomis ekonomikos taisyklėmis bei normomis abejoja ne tik JAV prezidentas Donaldas Trumpas, bet ir į Europos politikos areną besiveržiantys populistai. Jų rinkėjai jaučiasi „užmiršti“ ne tik ekonominiu, bet ir kultūriniu požiūriais. Dėl to matome neįprastą protekcionizmo ir krikščioniškojo konservatizmo samplaiką.

Pasak R. Skidelsky, V. Putino ausims šios permainos skamba it muzika, nes tai reiškia, jog Vakarai jau nebėra vieningai nusiteikę prieš jo režimo veiklos pobūdį. Taigi nenuostabu, kad Kremlius bando įsiteikti visoms europinėmis populistinėms partijoms ir net jas finansuoja.

Taktinė Kremliaus ir populistų draugystė atgaivina svajonę apie ideologinę sąjungą, besidriekiančią nuo Lisabonos iki Vladivostoko ir pagrįstą ne Vakarų, o Eurazijos vertybėmis. Kai tokie geopolitiniai projektai ima stumtis iš politikos paribių į dėmesio centrą, turėtų suklusti visi.

Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Branduolinių povandeninių laivų kapinyne Rusijoje apsilankęs vokiečių žurnalistas: tai, ką išvydau, sukėlė šoką (47)

Vokiečių žurnalistas Michaelis Schmidtas papasakojo apie tai, kaip Šiaurės vakarų Rusijoje,...

Egzotiškas pasiūlymas Palangoje: vietoj įprastų saldumynų – drakono vaisių, kinkanų ir karališkų uogų (5)

Vaisiais iš Tailando, Kosta Rikos, Izraelio, Turkijos bei Lenkijos Palangoje pirmus metus...

Sekmadienį – dar viena proga pasidžiaugti šiluma (4)

Sekmadienio naktis numatoma nepastoviai debesuota, be lietaus. Vėjas silpnas. Antroje nakties pusėje...

Saugojosi, bet pastojo: apie gyvybei pavojingą negimdinį nėštumą įspėjo ne vienas simptomas (30)

Į DELFI redakciją kreipėsi skaitytoja, norėdama pasidalinti savo istorija. Ji viliasi, kad kitoms...

Kemzūros prognozė nepradžiugins „Žalgirio“ sirgalių: tai sportas, kitaip nebūna (63)

Laiko patikrintas Kęstučio Kemzūros ir Davido Blatto duetas, panašu, ruošia dirvą dar vienam...

Minią sujaudino „The Prodigy“ narių poelgis pasirodymo metu (3)

Ko gero labiausiai lauktas pasirodymas „ Positivus “ festivalyje pateisino visus lūkesčius. „...

Prabilo dar viena su „Alfa vyru“ pasimatyme buvusi mergina: bandė bėgti, bet jis ją sekė (296)

„Ėjau į troleibusą, jis iš paskos“, – apie bandymą pasprukti nuo „Alfa vyro“ Airino...

Visa tiesa apie nuolaidų korteles: kam jos iš tiesų naudingos? (147)

Lojalumo kortelės Lietuvoje atsirado prieš gerus 11 metų ir šiandien jau nieko nebestebina, kad...

Išskyrė 9 akivaizdžiausius partnerių neištikimybės ženklus: juos pajutus, reiktų sunerimti (14)

Vyrus ir moteris į neištikimybę pastūmėja skirtingos priežastys, tačiau ir vieni, ir kiti...

Suskambo vienintelis solinis Jazzu koncertas pajūryje: atlikėja neslėpė kvapą gniaužiančio jaudulio (74)

Palanga šį savaitgalį tapo Lietuvos centru – čia ne tik vyko „Aurum 1006 km“ lenktynės, bet...