Netrukus dienos šviesą pasieks H. Himmlerio laiškų, užrašų bei fotografijų kolekcija, kuri leis geriau pažvelgti į asmeninį vieno holokausto organizatorių gyvenimą.

Archyvinė medžiaga aprėpia laikotarpį nuo asistavimo būsimai žmonai 1927 metais iki paskutinių savaičių prieš pat nusižudymą 1945 metais. Leidinyje „Die Welt“ spausdinama medžiaga žada precedento neturinčias įžvalgas į vieno nacių vadovų H. Himmlerio šeimos santykius.

Asmeniniai Adolfo Hitlerio, Hermanno Goerringo ir Josepho Goebbelso archyvai buvo sunaikinti arba artimiausių jų pagalbininkų, arba per finalinį Berlyno puolimą.

Vokietijos leidinio išspausdintos H. Himmlerio ir jo žmonos Margos susirašinėjimų ištraukos tiesiog stebina savo neformalumu. 1942 metų liepą nacių vadas savo žmonai rašė: „Keliauju į Aušvicą. Bučiuoju. Tavo Heini“.

1941 metų liepą jis atsiprašė savo sutuoktinės dėl užmaršumo. „Labai apgailestauju, kad pirmą kartą pamiršau mūsų vestuvių metines. Šiomis dienomis buvo pakankamai daug reikalų“. Ir vėliau H. Himmleris pridūrė, kad „kova labai sunki, ypač SS“.

Netrukus po to, kai išgirdo žinią, jog 1941 metų birželio 22-osios rytą prasidėjo Sovietų Sąjungos puolimas, Marga parašė savo sutuoktiniui: „Šaldytuve dar yra vienas indelis ikrų. Paimk jį“.

Dvylikos metų H. Himmlerio dukra Gudrun bandė savo tėvą atkalbėti: „Siaubinga, kad mes kariaujame su Rusija – jie buvo mūsų sąjungininkai, - rašė paauglė. - Vis dėlto Rusija yra tokia didelė – jeigu paimsime visą Rusiją, kovoti bus labai sudėtinga“.

Ilgus mėnesius su šia archyvine medžiaga dirbęs Vokietijos žurnalistas Jacquesas Schusteris tvirtina, kad senovine vokiečių kalba parašytų dokumentų autentiškumą patvirtino geriausias šalyje nacių eros ekspertas, Vokietijos federalinių archyvų vadovas Michaelas Hollmannas.

„Man buvo įdomu sužinoti, kad H. Himmleris buvo ne daktaras Jekyllas ir ponas Hyde'as, - įspūdžiais dalijasi J. Schusteris. - Jo asmenybėje buvo abi sudedamosios dalys – jis buvo ne tik paprastas žmogus, bet ir masinis žudikas, dažnai netgi tą pačią akimirką. Pavyzdžiui, buvo tokių dienų, kai jis sakė: „Gerai, šiandien su vaikais švęsiu savo gimtadienį, o popiet turėsiu vykti į Aušvicą“.

Šioje archyvinėje medžiagoje nėra nieko tokio, kas leistų paneigti istorinį požiūrį, kad H. Himmleris ištikimai vadovavo holokaustui ir esesininkams.

„Žinoma, visos istorijos perrašyti nereikia, nes viskas yra aišku. Nemanau, kad dabar turėtume parašyti kitą istoriją, esmė ne tame. Esmė slypi tame, kad tai pirmas kartas, kai turime nacių lyderį ir jo asmeninį gyvenimą, - aiškina J. Schusteris. - Čia turime didelį kiekį asmeninių laiškų ir matome, kad H. Himmleris turėjo mylimąją ir vaikus, ir taip toliau, ir panašiai“.

Vieni laiškai atskleidžia, kaip H. Himmleris kartais pridengia tuos, su kuriais kartu vykdė nacių nusikaltimus. Kituose jis ir Marga transliuoja savo tulžingą antisemitizmą.

Ši archyvinė medžiaga ilgus metus gulėjo viename Tel Avivo miegamųjų, kol ją 2007 metais įsigijo Izraelio ir Belgijos dokumentinių filmų kūrėjos Vanessos Lapos šeima.

Kaip ši medžiaga atsidūrė Izraelyje, nėra aišku. Izraelio laikraštis „Yedioth Aharonoth“ rašė, kad žydiškų relikvijų kolekcionierius Chaimas Rosenthalis, įsigijęs šią medžiagą praėjusio amžiaus aštuntame dešimtmetyje, galėjo ją rasti Belgijos sendaikčių turguje.