Praėjusį mėnesį apeliacinis teismas sugriežtino bausmes trims iškiliausiems Honkongo demokratijos aktyvistams. Alexui Chow, Nathanui Law ir Joshuai Wongui žemesnės instancijos teismas buvo skyręs lengvas arba lygtines bausmes už jų vaidmenį per įvykius, nuo kurių prasidėjo tris mėnesius trukusios prodemokratiškos demonstracijos. Tačiau Pekino remiama Honkongo valdžia reikalavo griežtesnių bausmių ir gavo tai, ko norėjo.
Naujos bausmės svyruoja nuo šešių iki aštuonių mėnesių kalėjimo. O kadangi laisvės atėmimo terminas yra ilgesnis nei trys mėnesiai, šie trys jauni aktyvistai penkerius metus negalės siekti politinių postų. Kalėjime gali atsidurti ir daug kitų protestuotojų, kuriems po 2014 m. įvykių pateikti kaltinimai.
Kažkada itin nepriklausomi miesto teismai pasidavė Pekino spaudimui. Honkonge, kuris ilgai buvo laisvės švyturys žemyninei Kinijai, dabar jau yra politinių kalinių. Tikėtina, kad padėtis tik blogės.
Po pakartotinio proceso buvo protestuojama ne tiek dėl griežtų bausmių, kiek dėl to, kaip neįprastai šią bylą nagrinėjo apeliacinis teismas. Teismo procesas turėjo būti grindžiamas žemesnės instancijos nuosprendžiais, tačiau teismas žengė daug toliau ir peržiūrėjo bylą iš esmės. Savo nuosprendyje teismas teigė, kad trys aktyvistai iš anksto suplanavo smurtą, siekdami užimti viešąją erdvę.
Politiniai kaliniai sulaukė paramos žodžių iš užsienio, tačiau jiems reikia daugiau. Jaunųjų disidentų po kalėjimo lauks sunkiai pakeliamos sąskaitos už teismo išlaidas. Jiems reikia finansinės paramos.
Jų bylos dar gali būti perduotos aukščiausiajam teismui, kur nuosprendžiai gali būti panaikinti. Tačiau tai mažai tikėtina. Teismų nepriklausomumo ribojimas yra dalis Pekino plano naikinant Honkongo autonomiją.
Honkongo įstatymų leidžiamoji valdžia, kurią neseniai sukrėtė niekuo nepagrįstas šešių prodemokratiškų politikų pašalinimas iš pareigų, greitai gali tapti paklusniu valdžios įrankiu.
Veto teisės, kuria demokratiškai nusiteikę teisių leidėjai naudodavosi, kad užblokuotų pavojingus įstatymų projektus, gali nebelikti. Tai gali nutikti, jei demokratiją remiančios jėgos patirs pralaimėjimą per artėjančius rinkimus arba jei valdžia iš teisės aktų leidybos organo pašalins dar du prodemokratiškus politikus. Abu scenarijai yra tikėtini.
Pekino valią vykdantys parlamentarai taip pat įsipareigojo panaikinti teisę į parlamentinę obstrukciją – vieną iš nedaugelio likusių opozicijos įrankių prieš represinius teisės aktus teisėkūros organe, kuris vis labiau paklūsta centrinei valdžiai.
Be šių saugiklių teisės aktų leidybos srityje valdžia turėtų daugiau galimybių kėsintis į politines laisves, kaip jau įvyko 2003 m., kai po masinių gatvės protestų buvo pamėginta priimti odiozinį saugumo įstatymo projektą.
Vietos vykdomajai valdžiai Pekinas taiko tiesmukesnę strategiją – į svarbias aukštas pareigas skiria reikiamus žmones. Saugumo ir ideologinius klausimus, susijusiais su policija, sienų kontrole, švietimu ir rinkimais, jau tvarko Pekinui lojalūs žmonės.
Honkongas dabar yra pusiau autonomiškas Kinijos periferijos anklavas, kuriame dislokuota apie 6 tūkst. Kinijos karių. Vietos valdžia paklūsta bauginimais besivadovaujančio Pekino valiai. Vis nuožmesnės policijos pajėgos, valdžiai paklusnūs teisėjai, degraduojančios institucijos ir politiniai kaliniai – tai scenarijus, kuris daugeliui mieste atrodė mažai tikėtinas, kol prieš trejus metus Pekinas nepradėjo nuosekliai riboti miesto savarankiškumo.
Ar Honkongas gali tapti nauju Tibetu, kuris tik formaliai yra pusiau autonominis regionas?
Tibetiečiai yra smarkiai persekiojami: jų kultūrai ir kalbai taikomi suvaržymai, o asmeninių laisvių dažnai nepaisoma. Atsižvelgiant į Honkongo ir Tibeto panašumus, yra pagrindo baimintis, kad Pekinas galiausiai tokią pat politiką ims taikyti ir Honkongui.
Honkongo gyventojai ir tibetiečiai etniškai skiriasi nuo centrinėje ir šiaurinėje Kinijoje vyraujančių hanų. Abi teritorijos yra autonominiai regionai, turintys specialias teises. Istoriškai Tibetas buvo Kinijos langas į Indijos subkontinentą senajame Šilko kelyje, o Honkongas ištisus šimtmečius buvo pagrindiniai Kinijos vartai į Pietryčių Aziją ir ne tik.
Laikas parodys, ar Pekinas ir toliau sieks, kad šie du regionai dar labiau supanašėtų.