Lieknutė moteris, trumpa vyriška šukuosena, – kurios pavardė ir vardas įprastai trumpinamas AKK, – pernai gruodį buvo išrinkta valdančiosios Krikščionių demokratų sąjungos (CDU) pirmininke, pakeisianti šiame poste A. Merkel. Nors Angela Merkel išlieka kanclere, manoma, kad būtent Annegret Kramp-Karrenbauer stos prie Vokietijos vyriausybės vairo 2021 metais, kai baigsis A. Merkel kadencija, – o galbūt net anksčiau, jei dabartinė kanclerė bus priversta trauktis.

56-erių metų AKK į Vokietijos politinę areną įsiveržė audringai, siekdama užmegzti visaverčius santykius su konservatoriais ir atsikratyti A. Merkel mokinės įvaizdžio. Jos ugninga kalba Demine ryškiai skyrėsi nuo A. Merkel įprastai lėtos retorikos. Sulaukusi kritikos dėl savo abejotinų juokelių – apie trečiosios lyties tualetus, skirtus vyrams, kurie neapsisprendžia, ar šlapintis turėtų sėdėdami ar stovėdami“, – AKK toliau mėtė strėles vadinamojo politinio korektiškumo link. Kai iš žmonių reikalaujama „pasverti kiekvieną žodį ant juvelyro svarstyklių“, kyla grėsmė prislopinti gyvus debatus ir sunaikinti branginamas tradicijas, sakė ji. Sureagavusi į pranešimus žiniasklaidoje apie Hamburgo mokyklą, kuri uždraudė moksleiviams vilkėti Amerikos indėnų drabužius, ji užgriaudėjo: „Aš noriu gyventi šalyje, kuri leistų vaikams būti vaikais, rengtis kaip indėnai“. Minia tokį pareiškimą pasveikino audringais plojimais.

Tiek AKK, tiek A. Merkel į valdžią iškilo kaip įtakingos figūros, abi pasižymi praktišku politiniu vadovavimu, tačiau jų skirtumai gilūs. A. Merkel, buvusi fizikė, užaugusi Rytų Vokietijoje, pradėjo savo politinę karjerą maždaug tuo metu, kai sugriuvo Berlyno siena, vadovavo ne vienai ministerijai Helmuto Kohlio – Vokietijos kanclerio, stovėjusio prie valdžios vairo šalies susivienijimo laikotarpiu, – vyriausybėje. Ji tapo CDU partijos lydere 2000 metais, o po penkerių metų atvedė CDU iki visuotinių rinkimų pergalės.

Prieš perimant CDU vairą, AKK politinė patirtis nebuvo didelė. Gimusi Saro krašte – kalvotoje Vokietijos žemėje Prancūzijos pasienyje, su uždarytomis anglies kasyklomis ir sunkumų drebinamomis plieno gamyklomis, – ji buvo populiari regiono politikė, dirbo keliuose žemės ministrų postuose, o 2011-aisiais tapo Saro krašto premjere. Tačiau jai geriau nei A. Merkel sekasi gyvai diskutuoti su rinkėjais, stengiantis patraukti jų palankumą. Nors Saro kraštas linko kairėn, AKK sugebėjo laimėti ten dvejus rinkimus prieš Vokietijos Socialdemokratų partiją (SPD), kuri valdė žemę visą dešimtąjį dešimtmetį ir atrodė pasiruošusi grįžti į valdžią.

Visos jos pergalės atrodo dar įstabesnės, atsižvelgus į jos tvirtą pasipriešinimą tokiai politikai, kaip tos pačios lyties asmenų santuokos (įteisintos Vokietijoje nuo 2017 metų) ir į jos pritarimą privalomajai karo tarnybai. „Ji rūpestingai pasveria savo sprendimus ir suburia kitus aplink save“, – sako Saro krašto CDU socialinės apsaugos ministrė Monika Bachmann, dirbusi AKK vyriausybėje. – Ji mėgsta kalbėtis su žmonėmis gatvėje ir moka klausyti“.

Tačiau norint sekti A. Merkel pėdomis, reikia ne tik skelbti rinkimų pergales. A. Merkel pastarąjį dešimtmetį buvo laikoma simboliniu Europos liberaliosios demokratijos kertiniu akmeniu, padėjusi Europos Sąjungai laviruoti sudėtingais laikotarpiais, tokiais kaip pasaulinė finansų krizė, euro žlugimo grėsmė, suintensyvėję Artimųjų Rytų bei Afrikos pabėgėlių srautai. Nuo tada ji prarado paramą iš CDU dešiniojo sparno ir buvo priversta formuoti koalicinę vyriausybę su SPD. Tuo tarpu Alternatyva Vokietijai (vok. Alternative für Deutschland, AfD) – dešiniojo politinio sparno, itin konservatyvi, nacionalistinė, euroskeptiška Vokietijos politinė partija, – perima daugelį konservatyvių pažiūrų rinkėjų. Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas mėgina įsiterpti siūlydamas pannacionalinius reformų planus, tačiau jis pats susiduria su savo rinkėjų metamais iššūkiais.

AKK atsiribojo nuo Prancūzijos prezidento, perspėdama apie Europos „supervalstybės“ pavojų. Be to, ji nusitaikė ir į Baltuosius rūmus, kai dalyvaudama Pasaulio ekonomikos forume (PEF) Davose pareiškė „Bloomberg Television“, esą prezidento Donaldo Trumpo priešiškas politinio vadovavimo stilius „apsunkina galimybę bendradarbiauti“.

Jos kritikai tvirtina, kad jai trūksta politinio veržlumo įveikti ekonominį nuosmukį, kurį pranašauja kai kurie rodikliai. „AKK yra profesionalė su puikiais instinktais, – sako Oliveris Luksic‘as, Saro žemės įstatymų leidėjas, Bundestage atstovaujantis Laisvajai demokratų partijai. – Bet ji nėra labai kompetentinga, kai sprendžiami Europos ir ekonomikos klausimai. Jeigu jai tektų įveikti dar vieną euro zonos krizės iššūkį, ji atsidurtų nepažįstamoje teritorijoje“.

AKK augo konservatyvioje katalikiškoje šeimoje Piutlingene, apleistame buvusiame kasybos miestelyje su 20 000 gyventojų, maždaug 25 minutės kelio automobiliu nuo Sarbriukeno, žavingos, bet ne itin kosmopolitiškos Saro žemės sostinės. Nors paauglystėje ji smarkai žavėjosi jaunatviška Škotijos pop-roko grupe „Bay City Rollers“, vėliau ją labiau įkvėpė konservatorių politika ir dar vidurinėje ji įstojo į CDU.

Būdama 22-jų, AKK laimėjo vietą Piutlingeno miesto taryboje. Ji tapo vietos CDU pirmininke, po metų – krašto partijos jaunimo sparno lydere ir greitai įgijo reputaciją kaip „racionalaus ir pragmatiško politinio stiliaus“ šalininkė, sako Rudolfas Mülleris, kuris, kaip Piutlingeno meras, paskatino ją kandidatuoti. Kai vietos gamykla užsidarė devintajame dešimtmetyje, prisimena buvęs meras, AKK kartu su vietos komunistų partijos nariais mėgino įkurti mokymo centrą, kuris padėjo 150 atleistų darbininkų susirasti darbą. 1999 metais ji laimėjo vietą žemės parlamente, o vėliau vadovavo kelioms ministerijoms.

2011-aisiais tapusi Saro krašto premjere, AKK susidūrė su nelengvu iššūkiu: žemėje tvyrojo sumaištis, nedarbas sparčiai augo, plieno pramonė išgyveno didelį nuosmukį dėl konkurencijos su Kinija, susidarė biudžeto deficitas, nes didžiųjų pramonės bendrovių pelnas ženkliai smuko. Ji sumažino atlyginimus valstybės tarnautojams ir pažabojo kitas valstybės išlaidas. Vėliau, kai buvo panaikinta tūkstančiai darbo vietų kasybos pramonėje, ji primygtinai reikalavo įtraukti darbo jėgos atstovus į derybas su darbdaviais, padėdama daugeliui buvusių angliakasių arba geromis sąlygomis pasitraukti į pensiją, arba susirasti darbą atsinaujinančių energijos šaltinių sektoriuje. Per 2015 metų pabėgėlių krizę ji įgijo pasitikėjimą dėl gerai suorganizuotos prieglobsčio sistemos Saro krašte. Tuo pat metu ji rėmė greitą prieglobsčio prašytojų, kurių prašymai buvo atmesti, repatriaciją – tam tikras linktelėjimas partijos dešiniajam sparnui ir daug griežtesnė pozicija nei ta, kurios tuo metu laikėsi A. Merkel.

AKK gerbėjai jos lyderystės metus Saro krašte nurodo kaip politikos tvirtumo įrodymą. Peteris Jacoby, buvęs žemės finansų ministras, kuris pažįsta AKK daugiau nei 30 metų, pasakoja, kaip ji įtikino turtingesnius Vokietijos regionus skirti 500 mln. eurų (565 mln. JAV dolerių) papildomų lėšų sunkumų alinamai žemei 2017 metais. „AKK jau perėjo per politinių krizių ugnį“, – sakė politikas.

Annegret Kramp-Karrenbauer taip pat išmoko, kaip pergudrauti konkurentus. Prieš aštuonerius metus ji buvo apkaltinta netinkamai įvertinusi muziejaus plėtros Sarbriukene kainą, ir socialdemokratai sušaukė du parlamento komitetų posėdžius ištirti jos vaidmenį mėginant įgyvendinti planus, nepaisant didžiulių išlaidų. Tuo metu AKK vadovavo žaliųjų ir ekonomikos liberalų koalicinei vyriausybei, bet prasidėjus apklausai, ji atsisakė tos koalicijos ir suformavo aljansą su socialdemokratais.

Tyrimas tyliai buvo nutrauktas, ir jokie kaltinimai nebebuvo pateikti.

Jeigu situacija būtų susiklosčiusi taip, kaip buvo numatyta, AKK būtų turėjusi kelerius metus pasiruošti pasaulinei scenai, bet nesėkmės regioniniuose rinkimuose praėjusių metų rudenį ir pūliuojanti įtampa dėl A. Merkel ankstesnės atvirų dujų pabėgėlių politikos privertė kanclerę perleisti partijos lyderės vadeles. Nors yra galimybė, jog A. Merkel išbus savo kadenciją, socialdemokratų įsipareigojimas koalicijai yra silpnas. Jeigu jiems teks nutraukti savo paramą, AKK bus pagrindinė kandidatė į kanclerės postą.

Problemos, su kuriomis AKK susidūrė Saro krašte – pavyzdžiui, siekti, kad greitaeigis traukinys iš Frankfurto į Paryžių kursuotų pro žemės sostinę, pažaboti vietos anglies pramonės nuosmukį, – menkai panašios į tas, kurios lauktų jos, kaip kanclerės. Naujausiomis prognozėmis, šalies augimas šiemet bus silpniausias nuo 2013 metų. Pramonės gamyba šių metų sausį, lyginant su ankstesnių metų analogišku mėnesiu, nukrito 3,3 proc., ir šalis per plauką išvengė recesijos 2018 metų pabaigoje. Automobilių magistralės ir tiltai griūva, gyventojų skaičius ateinantį dešimtmetį jau turėtų pradėti mažėti, o pagrindinę automobilių pramonę gali išstumti savavaldžiai elektromobiliai. Finansų ministras Olafas Scholzas neseniai yra pasakęs: „Riebūs laikai jau baigėsi“.

Net jeigu ji priima daugelį kasdieninių partijos sprendimų, AKK dalyvauja neoficialioje, bet intensyvioje kanclerės apmokymo programoje. Ji tapo pagrindiniu veidu naujienų kanaluose ir yra dažnai rodoma savaitgalį transliuojamose politinių diskusijų laidose, kur svarstomos įvairiausios temos, nuo ekonomikos, pabėgėlių klausimo iki santykių su ES. Pernai gruodį britų ambasadoje Berlyne ji diskutavo su britų premjere Theresa May „Brexit“ aktualijomis. Šių metų sausį ji lankėsi Davoso forume ir susitiko su Airijos premjeru Leo Varadkaru aptarti būsimų Europos parlamento rinkimų. Kovo mėnesį ji vyko į Briuselį padėti suformuoti atsaką į tulžingą Vengrijos Viktoro Orbano nacionalizmą. Ji mokosi anglų kalbos, kad galėtų geriau apginti liberaliąją demokratiją pasaulinėje arenoje.

Kad ir kaip mėgintų išsiskirti, AKK visiškai neatsisako A. Merkel modelio. Per savo pasisakymą Demino teniso centre AKK atsisakė pigių juokelių, tinkančių prie alaus bokalo, ir prakalbo tema, kuri labiau būdinga kanclerės kalboms: pokarinės pasaulinės tvarkos žlugimas. Perėjusi nuo anglies kasyklų problemų ar kaspinų perkirpimo ceremonijos Saro žemėje, dabar AKK susitelkė ties Europos parlamento rinkimais, ES gynybos politika ir prezidento D. Trumpo sprendimu trauktis iš 1987 metų branduolinių ginklų sutarties su Rusija.

Toks sprendimas reiškia, kad Europa „ir vėl tampa Šaltojo karo monstrų žaisliuku“, sakė ji. „Mes nenorime to – štai kodėl mums reikia, kad europiečiai sustiprintų savo jėgas“. Minia reagavo su tokia pat energija, kaip ir į jos ankstesnius pareiškimus dėl politinio korektiškumo, – teigiamas ženklas tiems, kurie norėtų, kad Europos eksperimentas tęstųsi. Jos patarėjai galėtų taip pat atsidusti iš palengvėjimo: jų mokymas, atrodo, veikia.