Pirmieji rimti Jungtinių Valstijų ir Vermachto pajėgų susirėmimai Antrojo pasaulinio karo metais iš tikrųjų vyko visai ne Europoje. Laikotarpiu tarp 1942 metų lapkričio 8 ir lapkričio 10 dienos JAV ir sąjungininkų pajėgos nusileido Alžyre ir Maroke. Įveikę prancūzus, kariai pajudėjo į Tuniso rytines teritorijas kautis su vokiečiais. Kodėl Šiaurės Afrika? Sąjungininkų kariniai strategai nusprendė, kad 1942 metais invazija į Prancūziją būtų pasmerkta, taigi nuspręsta Vakarus pulti iš, kaip esą yra sakęs Winstonas Churchillis, „Viduržemio jūros minkštosios papilvės“. Būtent iš Tuniso prasidėjo Italijos invazija ir ilgas krauju aplaistytas kelias į Berlyną, „Foreign Policy“ rašo žurnalistas Stevenas A. Cookas.
Galbūt Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas mėgsta istoriją, galbūt jam tiesiog labai patinka žemėlapiai – kad ir koks bebūtų jo hobis, panašu, kad jis tikrai neprastai išmano geografiją. Dabartinės Maskvos įtakos pobūdis kardinaliai skiriasi nuo sovietinių laikų, kai buvo kolekcionuojamos vadinamosios palydovinės valstybės (išimtis – Rusijos pajėgų dislokavimas Sirijoje). Tai buvo veiksminga, ar bent jau pakankamai veiksminga, taktika telkiant svarbius sąjungininkus kuo tolyn nuo Jungtinių Valstijų, tuo pačiu Rusiją pristatant kaip kompetentingą ir ideologiškai nesusisaisčiusią partnerę, kurią su regioniniais žaidėjais vienija bendri interesai.
Čia ir slypi esminė Rusijos Artimųjų Rytų ir Europos strategija: auginti savąją įtaką Vašingtono sąskaita, silpninant Jungtinių Valstijų poziciją regione, pats procesas kelia nemenką įtampą Europai per senojo žemyno silpnąją vietą – šiuo atveju į pietus ir pietryčius nuo Europos Sąjungos.
Žemėlapyje nubrėžkime liniją nuo Maskvos iki Damasko ir iš Sirijos sostinės į Erbilį, esantį Irako Kurdistano regione. Visi puikiai žino, kas nutiko Sirijoje: rusai į konfliktą įsitraukė, norėdami išgelbėti sąjungininką, ir padėjo užvirti karą, pagimdžiusį milijonus pabėgėlių, kurių dauguma patraukė ne kur kitus, o būtent į Europą. Padariniai Europos politikai buvo labai ryškūs – atsigavo radikaliosios dešinės jėgos, paaštrėjo nacionalistinės nuotaikos. Nors Sirijos atvejis ir visiems puikiai žinomas, Vašingtone mažai kas pastebėjo, kad nuo 2017 metų Rusija į kurdų naftos ir dujų sektorių investavo 4 mlrd. dolerių. Iš Erbilio Rusijos įtakos ir galios linija veda iš Irako Kurdistano į Iraną.
Ši Maskvą, Damaską, Erbilį ir Teheraną jungianti linija simbolizuoja labai svarbią Rusijos įtakos ašį. Kitos Rusijos dominuojamos geografinės linijos su Europa susijusius dar labiau.
Viena linija prasideda Rusijos sostinėje ir driekiasi į pietus į Turkijos sostinę Ankarą. Maskva tiesiogiai Turkijos nekontroliuoja, tačiau suderinus Siriją, kur V. Putino žodis lemiamas, Turkijos prezidento Recepo Tayyipo Erdogano pasaulėžiūrą ir vis dar kintančias tarptautinės politikos normas, Rusijos ir Turkijos partnerystė tampa įmanoma. Turkai jau 2019 metų liepą iš Rusijos gaus pažengusių oro gynybos sistemų S-400, Turkijos prekybos su Rusija apimtys didesnės nei su Jungtinėmis Valstijos, o R. T. Erdoganas visai neseniai Maskvą, kartu su Pekinu ir Teheranu, įvardijo kaip alternatyvą Vašingtonui. Visa tai prisideda prie Vašingtono košmarų, jog vieną dieną jis „praras Turkiją“. Europiečiams, kurie su Ankara susieti prekybinių santykių, ir kurie Mažąją Aziją laiko buferine zona, juos skiriančia nuo Maskvos, toks Rusijos ir Turkijos flirtas yra rimta problema.
Pradėkite iš naujo, tačiau šį kartą kirskime Viduržemio jūrą ir stabtelkime Kaire, staiga pasukime į kairę ir pratęskite liniją iki Bengazio. Tai trečioji ašis. Rusai, kurių pozicija islamizmo klausimu nepripažįsta jokių kompromisų, siūlo modernią ginkluotę (ir neuždavinėja klausimų dėl žmogaus teisių), o Egipto lyderiams tai labai patraukli alternatyva Jungtinėms Valstijoms. Egiptas buvo vienas iš esminių regiono politikos tvarkos elementų, daugiau nei tris dešimtmečius palaikiusių JAV įtaką Artimuosiuose Rytuose.
Užuot bandžiusi priešintis Henry‘io Kissingerio XX amžiaus 8-ojo dešimtmečio bandymui Egiptą pakreipti Vakarų linkme, Maskva sumaniai manipuliuoja vietomis, kur kertasi amerikiečių ir egiptiečių interesai. Europos lyderiams tokia situacija labai nepatogi ir nemaloni. Maždaug 10 proc. pasaulio prekybos, kurios didžioji dalis eina iš arba į Europą, vykdoma Sueco kanalu. Egipto ryšiai su Rusija leidžia nedrąsiai svarstyti nelinksmą galimybę, jog pirmą kartą po labai ilgos pertraukos Jungtinių Valstijų ir Europos šalių laivynai gali nebegalėti be trukdžių naudotis rytine Viduržemio jūros dalimi.
Libija – labiausiai intriguojantis ir iškalbingiausias Maskvos projektas visame regione. Nors neaišku, kiek giliai Maskva kišasi į reikalus šalies rytinėse teritorijose, rusai neabejotinai išvien su egiptiečiais ir Jungtiniais Arabų Emyratais, pasisakančiais prieš bet kokius politinius susitarimus, kurie į naują Tripolio valdžią inkorporuotų islamistinį komponentą. Galimas Libijos lyderis Khalifa Haftaras kelis kartus susitiko su Rusijos pareigūnais. 2017 metais V. Putinas (tikrai ne atsitiktinai) pasiuntė nedidelių Rusijos pajėgų į oro pajėgų bazę vakarinėje Egipto dalyje – už keliasdešimties kilometrų nuo sienos su Libija. Viešai rusai deklaruoja paramą Libijos politinių jėgų kompromisui, tačiau Europa įtaria, kad Maskva remia Kh. Haftarą.
Libija V. Putinui, kuris, kaip dažnai sakoma, užsienio politikai turi ribotą biudžetą, yra savotiška papildoma teritorija. Kodėl tai turėtų mums rūpėti? O gi todėl, kad rytinėse Libijos teritorijoje glūdi bene gausiausios pasaulyje žaliavinės naftos atsargos ir penktos pagal dydį gamtinių dujų atsargos Afrikoje. Didžioji dalis Libijos naftos ir dujų eksportuojama į Europą. V. Putinas padarytų apmaudžią klaidą, jei laikytųsi atokiau nuo Libijos – teritorijos, iš kur Rusija gali daryti įtaką energijos tiekimui į Europą. Galima lažintis, kad tokia mintis neabejotinai apsilankė Rusijos prezidento galvoje.
Dar praeitais metais Rusijos ekspertai šalies kišimąsi į Sirijos reikalus, Europoje vykdomą informacinę kampaniją ir Krymo aneksiją nuvertino kaip paprasčiausius nemalonumus. Dabar visiems turėtų būti aišku, kad Maskvos sugrįžimas į Artimuosius Rytus (neapsiribokime vien Sirija) reiškia žymiai daugiau – tereikia atidžiau įsižiūrėti į žemėlapį.