Šimtatūkstantinius baltarusių protestus prieš sufalsifikuotus rinkimų rezultatus A. Lukašenka vadina spalvotąja revoliucija, paakstinta įtakos iš Vakarų.
Pinigai, surinkti omonininkų sužalotiems baltarusiams gydyti ir streikuojantiems darbininkams remti, anot jo, – revoliucijos finansavimas. O OMON sumuštų ir suluošintų piliečių nuotraukos – inscenizuoti kadrai.
Akcijos, kurias surengė Baltarusijos gydytojai, šokiruoti žaizdų, padarytų per „auklėjamąjį“ omonininkų darbą su sulaikytaisiais per protestus, vaizdo, esą, – taip pat fiktyvios. Medikams buvo uždrausta kalbėti apie tai, ką matė sulaikytųjų kankinimo vietose, prigrasius, kad jei nepaklus nurodymui, jų laukia panašus likimas.
Baltarusijos gynybos ministras Viktoras Chreninas neatmeta pilietinio karo galimybės šalyje (apie tai naujienų buvo pasirodę ketvirtadienį vakare. Paskui Baltarusijos valdžia atmetė pasklidusius gandus – esą apie pilietinį karą posėdyje kalbėta nebuvo).
N. Chreninas neatmetė tikimybės, kad šalyje gali kilti pilietinis karas. Šią nuomonę jis išsakė susitikimo su Gynybos ministerijos, Generalinio štabo ir ginkluotųjų pajėgų padalinių vadovais, pranešė portalas „Naša Niva“, gavęs pokalbio garso įrašą.
„Taip, tikėtina, kad prasidės pilietinis karas. Žmogaus gyvybės kaina mažėja kiekvieną dieną. Tai – siaubinga. Galimas ir karinis konfliktas, šiandien toks variantas yra realus“, – sakė V. Chreninas.
Politikos apžvalgininkas Aleksandras Feduta įsitikinęs, kad tai reiškia, jog A. Lukašenka ginsis iki paskutiniųjų.
„Pirmiausia, V. Chrenino klausantis tapo visiškai aišku, kad Rusija neketina įvesti savo karių į Baltarusijos teritoriją ir kad aukščiausiuose valdžios sluoksniuose svarstoma galimybė pasitelkti savas pajėgas. Bet kariuomenę į miestų gatves bus galima išvesti tik tada, jei paaiškėtų, kad (vidaus reikalų ministrui) generolui J. Karajevui pavaldžių resursų nepakanka“, – sakė A. Feduta.
A. Lukašenka tvirtina, kad NATO šalys rengiasi karui, todėl pagrindinėse Baltarusijos ginkluotųjų pajėgų dalyse dabar – visiška karinė parengtis.
„Visuomenė provokuojama nusiteikti priešiškai, skatinama į banditizmą. Juk matote – jau tempia čionai „alternatyvųjį prezidentą“, ir daro tai rimtai, nes iš Vakarų valstybių sklinda pareiškimai apie finansavimą, paramą. Karinis palaikymas akivaizdus – NATO kariai dislokuojami prie sienos. Viskas daroma tam, kad čia atsirastų kažkoks naujas prezidentas. Kreipiamasi į Vakarų valstybes, šiuo atveju – NATO, prašant apginti piliečius. Įvedami kariai, taigi Baltarusijai gali ateiti galas“, – kalbėjo A. Lukašenka.
Valdžia daro viską, kad nukreiptų dėmesį nuo pagrindinio šimtų tūkstančių protestuojančių baltarusių reikalavimo A. Lukašenkai pasitraukti. Pirmas punktas begalėje atvirų laiškų (individualių, nuo profesinių sąjungų ir įvairių miestų gyventojų) – nutraukti smurtą. Deja, kas dieną tenka įsitikinti, kad smurtas – nesustabdomas, kol A. Lukašenka vadovaus valstybei ir jam paklus visos jėgos struktūros.
„Dėkokite, kad neužmušė. O juk galėjo. Visi tai žinome“, – sakė politikos apžvalgininkas Aleksandras Feduta, komentuodamas prieigos prie platformų „Zubr“ ir „Golos“, skelbusių rinkimų stebėjimo rezultatus, užblokavimą. Kad vyko falsifikavimas ir klastojimas, nesunku įsitikinti pažvelgus vien į tuos protokolus ir biuletenius, kurie buvo nufotografuoti, išanalizuoti ir apibendrinti. Maždaug pusė minėtose platformose užsiregistravusių piliečių iki rugpjūčio 9 d. nesugebėjo atsiųsti savo biuletenių nuotraukų, nes negalėjo prisijungti prie svetainių.
Vėlų penktadienio, rugpjūčio 21 d., vakarą Baltarusijoje buvo užblokuota prieiga ne tik prie platformų „Golos“ ir „Zubr“, bet ir prie dar daugiau nei 70-ies svetainių, tarp kurių – populiarūs baltarusiški internetiniai leidiniai ir užsienio spauda, skirta baltarusių auditorijai.
Tą pačią dieną A. Lukašenka prisipažino, kad valstybinėje televizijoje darbuojasi jo paties pakviesti žurnalistai ir techninis personalas iš Rusijos. Valstybinę televiziją paliko dešimtys darbuotojų, anksčiau nenutrūkstamu srautu transliuodavę tikrovės neatitinkančią informaciją, kurią, kaip prasitarė, ne patys ruošdavo. Kartais, esą, tekdavo skaityti iš aukščiau nuleistus tekstus. Paskutiniu kantrybės taurę perpildžiusiu lašu daugeliui tapo smurtas taikių protestuotojų ir atsitiktinių praeivių atžvilgiu. Žmonės buvo masiškai grūdami į nusikaltėliams skirtas transporto priemones, o vėliau kankinami Minsko Okrestino gatvėje esančiame Teisėsaugos pažeidėjų izoliatoriuje, taip pat visos šalies kalėjimuose ir rajoniniuose milicijos skyriuose. Vis dėlto per valstybinę televiziją nebuvo pademonstruota nė vieno siužeto šia tema.
Kasdien gaunami nauji liudijimai apie tai, kaip milicija ir OMON tyčiojasi iš šalies piliečių. 7 tūkst. baltarusių sulaikyti, šimtai – sužaloti, kai kurių būklė ypač sunki: jie iki šiol ligoninėje. Už „tvarkos įvedimą“ atsakingi valdininkai kalba apie tai, kad smurtiniai veiksmai – adekvatūs, atitinkantys grėsmę valstybiniam vientisumui ir suverenitetui.
Visame pasaulyje renkami pinigai nukentėjusiesiems. Vien pagalbos streikuojantiems darbininkams fonde, rugpjūčio 22 d. ryte gautais duomenimis, – apie 1,6 mln. dolerių. Visi pinigai suaukoti baltarusių, gyvenančių tėvynėje ir užsienyje, taip pat kitų valstybių piliečių, neabejingų Baltarusijoje vykstančiai tragedijai.
Valstybinė Baltarusijos televizija A. Lukašenkos, aukšto rango pareigūnų ir įvairių institucijų spaudos atstovų lūpomis ir toliau tvirtina vietinei auditorijai bei visam pasauliui, kad protestai inicijuoti iš užsienio ir už juos sumokėta, kad valdžios vykdoma prievarta – išprovokuota ir adekvati, mat protestuotojai kelia grėsmę valstybiniams Baltarusijos Respublikos interesams.
„Jie patys užpuolė milicininkus“, – sakė A. Lukašenka apie tuos, kurie buvo mušami, kankinami ir engiami. Lygiai tą patį penktadienį, rugpjūčio 21 d., pakartojo Baltarusijos vidaus reikalų ministras Juras Karajevas, kalbėdamasis su metropolitu Tadeušu Kondrusevičiumi.
Valdžia mėgina pateisinti precedento neturintį žiaurumą, tačiau nė vieno dokumentinio vaizdo įrašo, liudijančio apie agresyvų mitinguojančiųjų elgesį, taip ir nepateikė. Užtat nauji pranešimai apie sumuštus ir sužalotus piliečius, bijančius kreiptis į teismų medicinos ekspertus ir teismus, plūsta kasdien.
Pasipiktinusiems sulaikytųjų artimiesiems, paromis ieškantiems giminaičių ir nebūtinai juos randantiems, Vidaus reikalų ministerija aiškina, kad žmonės, iš anksto nepranešę, galėjo išvykti dirbti į kitą šalį arba atostogų.
Kad dezinformacija atrodytų kuo įtikinamesnė, per valstybinę televiziją transliuojami siužetai, kuriuose protestų dalyviai (žmonės uždengtais veidais) prisipažįsta, esą jiems buvo sumokėta. Rodoma ir įvairiose šalyse vykusių protestų dokumentinė kronika: kruvinų susidūrimų Ukrainoje, neseniai Libijoje vykusių išpuolių ir Jugoslavijos realijų paskutiniame praeito amžiaus dešimtmetyje vaizdai montuojami su taikių baltarusių, nešinų baltos ir raudonos spalvų vėliavomis, eitynių kadrais.
Valstybinė televizija nė karto nesuteikė žodžio nei protestuojantiesiems, nei Koordinavimo tarybai – Sviatlanos Cichanouskajos iniciatyva įkurtai organizacijai, pasirengusiai deryboms su valdžia. Koordinavimo tarybos steigimas paskelbtas neteisėtu; dėl to jau užvesta baudžiamoji byla. Pasak generalinio prokuroro Aleksandro Koniuko, Koordinavimo tarybos įkūrimas ir veikla susiję su valstybės valdžios užgrobimu bei grėsme nacionaliniam Baltarusijos Respublikos saugumui.
Apie tariamus Koordinavimo tarybos ketinimus kalba ir pats A. Lukašenka, ir žinomi Rusijos propagandistai, dalyvaujantys Rusijos televizijos politinėse pokalbių laidose. Visi jie kritikuoja realiai neegzistuojančią Koordinavimo tarybos programą – ekonominę ir politinę, neva numatančią visišką atsiribojimą nuo Rusijos, rusų kalbos uždraudimą, visų įmonių pardavimą užsienio turtingiesiems, neabejotinai išvysiantiems darbuotojus į gatvę.
Klausantis A. Lukašenkos jau seniai darosi nesuprantama, kas kelia grėsmę baltarusiams. Kurį laiką prieš rinkimus jis užsimindavo apie Rusiją, o likus kelioms dienoms iki rugpjūčio 9-osios prabilo apie Čekijos, Lenkijos ir Lietuvos keliamą pavojų. Dabar priešu laikomi Vakarai, įvardijamos kaimyninės šalys – Lenkija ir Lietuva, kuriose, remiantis A. Lukašenkos ir aukšto rango karinių vadų pateikta versija, būtent dabar perskirstomos NATO pajėgos, kurios, jei ne šiandien, tai rytoj, pajudės Baltarusijos kryptimi.
Rugpjūčio 22 d. A. Lukašenka jau prabilo Rusijos prezidento Vladimiro Putino vardu: užsiminė apie tam tikrą susitarimą, kurio laikantis Baltarusija ir Rusija ginsis drauge.
Tvyrant tokiai atmosferai, agituodama gintis nuo išorinių grėsmių, valdžia visoje šalyje organizuoja A. Lukašenkos palaikymo mitingus. Jų dalyviai, kaip duodama interviu „Delfi“ sakė Koordinavimo tarybos atstovė Svetlana Kalinkina, – „belaisviai biudžetininkai“, t. y. organizuoti darbuotojų kolektyvai, vykdomųjų komitetų, oficialių profesinių sąjungų atstovai, daugiavaikės motinos, valstybės paramą suprantančios kaip A. Lukašenkos skiriamus pinigus.
Visi jie teigia, kad pasisako už taiką. Apie tai, kokia kaina ši iliuzija dabar palaikoma šalyje, apie patyčias, nukreiptas prieš tautiečius, ir jų kankinimą jie arba nežino, arba nenori žinoti, arba, sekdami valstybinės televizijos duotu pavyzdžiu, kartoja, kad taip jiems ir reikia, – narkomanams, nusikaltėliams, recidyvistams, alkoholikams. Prisiekę A. Lukašenkos šalininkai bet kokias permainas sieja su chaosu, katastrofa ir valstybės žlugimu.
Begalę įrodymų, kad A. Lukašenkos palaikymo mitingus organizavo valdžia, pavyksta gauti iš medžiagos, kurią socialiniuose tinkluose skelbia mitingų dalyviai, atsitiktiniai praeiviai ir žurnalistai. Iš įrašų galima sužinoti apie skanduočių mokymąsi pakeliui į mitingą, apie žemės ūkio technikos paradus – traktorių, kombainų ir kitokių transporto priemonių važinėjimą Baltarusijos miestų gatvėmis, išsikėlus valstybines vėliavas ir transparantus su užrašais „Ekonomika prieš streikus“ ir panašiais šūkiais.
Galima rasti vaizdo įrašų, kuriuose nufilmuoti į karinius dalinius grįžtantys mitingo dalyviai. Galima pamatyti, kaip atrodo pasisakymai tokiuose mitinguose.
Kad A. Lukašenkos palaikymas – dirbtinai išpūstas reikalas, liudija ir tai, jog vienas iš neseniai įvykusių mitingų buvo surengtas Vitebsko amfiteatre, kuriame įrengta 6 tūkst. sėdimų vietų. Akivaizdu, kad valdžia jokiomis aplinkybėmis nebūtų leidusi surengti šioje vietoje susibūrimo, kuriame plevėsuotų baltos ir raudonos spalvų vėliavos.
Kai kuriuose miestuose valdžios palaikymo mitingai organizuojami būtent ten, kur paprastai renkasi pasisakantieji už A. Lukašenkos pasitraukimą ir smerkiantieji smurtą prieš piliečius. Dalyvauti tokiuose mitinguose raginama tiesiog valstybinės televizijos naujienų laidose, per kurias rodomi epizodai iš jau įvykusių mitingų, nors nešališkų reportažų iš bent vienos protesto akcijos nedemonstruojama niekada.
Nemažai daliai baltarusių dabar atrodo, kad valdžia siekia dar labiau suskaidyti visuomenę, išprovokuoti konfliktą tarp tų, kurie savanoriškai (jų Baltarusijoje tikrai yra) arba priverstinai dalyvauja A. Lukašenkos palaikymo akcijose, ir tų, kurie kategoriškai reikalauja A. Lukašenkos pasitraukimo ir rinkimų rezultatų paskelbimo negaliojančiais. Televizijos diktoriai kalba apie priešiškumą valstybės tarnautojų atžvilgiu, o savanorišką jų pasitraukimą iš pareigų ir viešus pareiškimus, kad A. Lukašenka nėra išrinktasis prezidentas, prilygina protestų rengėjų spaudimo padariniams.
Visa tai primena parodiją. Todėl, kad yra bandymas plagijuoti, tačiau visiškai apgailėtinas. Todėl, kad šalia valstybinių Baltarusijos vėliavų galima išvysti Rusijos vėliavos, o kartais – Georgijaus juostelės spalvas. Ir, pagaliau, todėl, kad išsikėlusi valstybines vėliavas po Baltarusijos miestus važinėja ne tik žemės ūkio, bet ir karinė technika. Štai, pavyzdžiui, penktadienį virš Minsko skraidė sraigtasparnis su raudonos ir žalios spalvų vėliava.
A. Feduta: „Lukašenka ginsis iki paskutiniųjų. Valdžią jis bando išlaikyti jėga“
„Delfi“ pasikalbėjo su politikos apžvalgininku Aleksandru Feduta. Toliau – jo išsakytos mintys komentuojant susidariusią situaciją.
„Jei valdžia viliasi, kad įvyks susidūrimas tarp skirtingomis vėliavomis nešinų mitinguotojų, ji stipriai ir iš esmės klysta. Jeigu pažvelgtume į tuos, kurie dalyvauja valdžios palaikymo mitinguose, tektų pripažinti, kad tai – tikrai biudžetininkai. Bet mokytojai nepaims į rankas beisbolo lazdos ir neis mušti oponentų. Kitoje pusėje – visiškai taikūs piliečiai, kuriuos tiesiog išvargino ši valdžia. Jie supranta, kad į kitą barikadų pusę žmonės stojo priverstinai, ir jie taip pat neis nieko mušti. Radikalizacijos šiuo atveju neįvyks.
A. Lukašenka, žinoma, nuoširdžiai tikisi, kad jį palaikantys žmonės sukils, bet pastaruoju metu jis prarado gebėjimą adekvačiai mąstyti“, – teigia A. Feduta.
Dar vienas valdžios palaikymo mitingų ypatumas – isteriški pasisakymai, primenantys gastroliuojančių po Ukrainos mitingus kalbas. Tai, ką tenka išgirsti, mažų mažiausiai keista. Tarkim, viename vaizdo įraše kalbanti moteris žalią spalvą valstybinėje vėliavoje tapatina su dolerių spalva. Tada kreipiasi į mitinguotojus klausdama: „Juk mėgstate dolerius?“ Minia šaukia kažką nesuprantamo, bet oratorės nušvilpti neskuba.
A. Feduta primena, kad po mitingus Ukrainoje gastroliuojantys asmenys buvo praminti politiniais tituškomis pagal vieno iš regioninių partijų šalininko Vadimo Tituškos pavardę.
„Baltarusių politiniai tituškos panašūs į ukrainiečių. Jie mitinguos tol, kol jiems mokės. Mitinguoti ir rėkalioti gali, bet savo galvomis tikrai nerizikuos. Kas nors galbūt ir viliasi, kad jie pajėgūs išprovokuoti kokį nors susirėmimą, bet aš tuo labai abejoju“, – sakė politikos apžvalgininkas.
A. Feduta pakomentavo ir Baltarusijos gynybos ministerijos vadovo V. Chrenino mintį apie tikėtiną pilietinį karą.
Kaip vertinate tokią grėsmę? Kaip stipriai A. Lukašenka ginsis ir iki kokio lygio, be to, kas jį palaikys?
A. Lukašenka ginsis iki paskutiniųjų. Tik kyla klausimas, kas taps tuo paskutiniu stimulu. Gynybos ministro V. Chrenino kalbos mane nuteikė optimistiškai. Pirmiausia, jo klausantis tapo visiškai aišku, kad Rusija neketina įvesti savo karių į Baltarusijos teritoriją ir kad aukščiausiuose valdžios sluoksniuose svarstoma galimybė pasitelkti savas pajėgas. Bet kariuomenę į miestų gatves bus galima išvesti tik tada, jei paaiškėtų, kad (vidaus reikalų ministrui) generolui J. Karajevui pavaldžių resursų nepakanka.
Antra, kad ir kaip ministras V. Chreninas bandytų visus įtikinti, kad nusikalstamas sprendimas, tapęs įsakymu, nebėra nusikalstamas, todėl bus vykdomas, peršasi tik viena išvada: ir jis, ir visas generalitetas supranta, kad įsakymai gali būti nusikalstami. Pasaulinė praktika, įvykę Niurnbergo ir Tokijo tribunolai, po kurių faktiškai buvo padėtas taškas Antrajam pasauliniam karui, parodė, kad nė vienas karys ir nė vienas generolas neturi teisės savo veiksmų grįsti nusikalstamais įsakymais ir teigti, jog nedarė nieko kito, tik vykdė nurodymus. Juk tuojau pat teks atsakyti į klausimą: „Ar supratai, kad įsakymas buvo nusikalstamas?“
Mūsų generolai supranta, kad įsakymai gali būti nusikalstami. Tai mane džiugina, nes generolai turi ką prarasti, jei vykdys nusikalstamus įsakymus. Jie juk supranta, kad A. Lukašenka spės išskristi. Tačiau ar jie suspės kur nors pasprukti? Juk visas jų turtas, užgyventas einant generolo pareigas, – ne pinigai, o butai, namai, vasarnamiai. Kai vyksta revoliucija arba karas, tokių objektų greitai neparduosi. Štai kodėl galvoju, kad jie šimtą kartų pagalvos, ar verta veltis į šią istoriją.
Visi ligšioliniai bandymai paveikti režimą buvo nesėkmingi kaip tik todėl, kad dauguma Baltarusijos piliečių ir dauguma A. Lukašenkos oponentų suprato, jog jis tikrai turi 50 procentų plius vieną balsą. Tačiau dabartinį pasipiktinimą reikia sieti su visuotiniu supratimu, kad tų balsų A. Lukašenka neturi. Jis ir pats tai supranta. Todėl, kaip pats sako, laikosi įsikibęs kėdės iki pamėlynavimo suspaustais pirštais.
Dabar A. Lukašenka vykdo valstybinį perversmą. Bet turime baudžiamojo kodekso straipsnį dėl bandymo jėga išlaikyti valdžią.