Įsivaizduokite, kad jums tenka pasirodyti per televiziją prieš visą šalį ir nuolankiai atsiprašyti už tai... kad parodėte savo plaukus. Praėjusį sekmadienį Irano režimas surengė būtent tokį kai kurių garsiausių šalies modelių „viešą sugėdinimą“, rašo thedailybeast.com.
Juodam šaliui ir juodoms pirštinėms pakeitus vestuvine sukneles ir šviesius plaukus, prie kurių yra pripratę sekėjai „Instagram“ tinkle, 26 metų Elham Arab dviem prokurorams patvirtino, kad modelio karjera jai atnešė tik „karčius potyrius“.
Ji įspėjo modelio karjerą pradedančias jaunas merginas, kad jos „gali būti tikros, jog nė vienas vyras nenorės vesti modelio, kuris sulaukė šlovės, prarasdamas garbę“.
Sveiki sulaukę operacijos „Voras 2“. Taip, Irano karas prieš plaukus netgi turi kodinį pavadinimą. Jam vadovauja ne ką mažiau svarbus padalinys negu Irano kibernetinių nusikaltimų skyrius. Jo metu buvo suimti dar aštuoni modeliai, kuriems buvo pateikti kaltinimai „vakarietiškų paleistuvysčių propagavimu“.
Valstybinis kibernetinių nusikaltimų prokuroras Javadas Babaei patvirtino, kad jo skyrius daugiausia dėmesio skiria „Instagram“ ir užsiima „populiarių kibernetinių erdvių sterilizavimu“. Teigiama, kad nuo šio susidorojimo nukentėjo daug garsių šalies modelių.
Jie kaltinami tuo, kad propaguoja „amoralią ir neislamišką kultūrą bei paleistuvystes“. Kitas valstybinis prokuroras šalies merginas įspėjo, kad jei jos „dalyvaus vulgariose fotosesijose, jie viešai paskelbs jų vardus“.
Irano teokratija taip „žavisi“ moterų plaukais, kad moralės policijos neišvengė net išrinktos pareigūnės. Nuosaikiajai politikei Minoo Khaleghi vien tik iš vyrų sudaryta konservatyvi Sergėtojų taryba neleido užimti vietos parlamente, kai socialinėje žiniasklaidoje pasirodė nuotraukos, kuriose ji nufotografuota be skaros. Prokuroras Jafaras Dolatabadi liepė M. Khaleghi pasiaiškinti teisėsaugos pareigūnams, kodėl buvo padarytos „įžeidžiančios“ nuotraukos.
M. Khaleghi neturėjo kitos išeities, kaip tik sukurpti argumentus, jog šios nuotraukos yra „piktavališkos klastotės“. „Aš esu musulmonė ir laikausi islamo principų“, - tikino ji.
Tuo metu, kai išsilavinusiuose Irano miestų centruose pradeda dominuoti nuosaikios politinės jėgos, konservatyviųjų sluoksnių kova su „vakarietiška paleistuvyste“ tampa regimesnė ir beviltiškesnė.
Pernai griežtosios linijos atstovai įspėjo iranietes, kad bus konfiskuoti jų automobiliai, jeigu jos bus pagautos vairuojančios be hidžabo – musulmoniško galvos apdangalo. Be to, visoms moterims, kurios mėgino siekti šalies prezidento posto, kelią visuomet užkirsdavo įtakinga Sergėtojų taryba, tikrinanti visas kandidates, pretenduojančias į valstybės tarnybą.
Vakarų demokratijos, išskyrus Prancūziją, jau seniai nesikiša į tai, kaip moteris turėtų rengtis. Tai reguliavę įstatymai buvo atšaukti ir spręsti šį klausimą buvo palikta kultūrai. Kol vyrai ir moterys gali laisvai dalyvauti diskusijose apie galvos apdangalus, stengiamasi išsaugoti vienintelį principą – galimybę rinktis.
Tačiau visuomenėse, kuriose milijonų moterų laukia įkalinimas ar dar griežtesnės bausmės, jeigu jos nusprendžia nedengti plaukų, drąsūs balsai – mažuma tarp mažumos, išdrįsusi sulaužyti šį tabu savo pačių bendruomenėse – tampa itin svarbūs. Tarp dalies žmonių, pradėjusių kvestionuoti seksualinius draudimus, dominuojančius musulmonų bendruomenėse, matyti teigiamų ženklų.
Arabų feministės rašo apie seksualinės revoliucijos būtinybę arabų pasaulyje. Arabų žurnalistai vyrai spausdina straipsnius apie apgailėtiną seksualumo padėtį Artimuosiuose Rytuose.
Musulmonės feministės kuria tokius internetinius žurnalus kaip „Sister-hood“ ir „Sedaa“, kuriuose suteikia žodį šiuolaikinėms pasaulietiškoms musulmonų kilmės moterims. Skarotos moterys nusprendžia nusiimti hidžabus ir taip išreikšti protestą prieš apribojimus moterų aprangai. Kitos moterys griebiasi radikalesnės protesto formos ir išsirengia nuogai.
Taip pat rengiamos parodos, metančios iššūkį seksualumo prielaidoms islame. Kai kurie islamo teologai pradėjo atvirai svarstyti, ar hidžabai religine prasme yra privalomi. Dar drąsesnį žingsnį žengė netekėjusi musulmonė iš Pakistano Zahra Haider, parašiusi straipsnį apie savo seksualinę patirtį su 12 skirtingų partnerių, gyvenančių Pakistano sostinėje Islamabade. Kaip ir galima įsivaizduoti, internete tai sukėlė tikrą furorą.
Tai pavyzdžiai su musulmonais, nemusulmonais, aktyvistais vyrais ir aktyvistėmis moterimis. Visi turi ką pasakyti šioje diskusijoje, nes visi kenčia nuo pasekmių. Norint kovoti su homofobija, nereikia būti gėjumi, o norint kovoti su rasizmu, nereikia būti juodaodžiu. Tačiau norint mesti iššūkį teokratinei misoginijai, reikia būti moterimi musulmone.
Troškimas nuslopinti šiuos balsus yra tolygus troškimui kontroliuoti. Kai per prievartą pradedama taikyti kitiems, religija tampa ne kuo kitu, o galios ir kontrolės įrankiu. Teokratams vyrams seksualumas rūpi kur kas daugiau negu kitos sritys.
Ar Irane bei Sirijoje, kur moterų aprangą kontroliuoja vyriausybė, ar Sirijoje bei Afganistane, kur ją siekia stebėti islamistų teroristai, ar kitose šalyse, kur musulmonai sudaro daugumą, seksualinė išraiška greitai tapo skiriamąja linija fundamentalistams, puoselėjantiems arogantiškus įsitikinimus apie „skaisčius“ Rytus ir „ištvirkusius“ Vakarus.
Įdomu tai, kad prieš šimtus metų buvo priešingai. Tamsybių amžiaus gaubiama Europa, krečiama inkvizicijos ir religinės netolerancijos sukeltų konfliktų, seksualumą vertino panašiai. Tuomet būtent Rytai buvo laikomi „ištvirkusiais“, o Vakarai aukštino savo dorovę. Bendras veiksnys yra koreliacija tarp teokratinių reikalavimų iškilimo ir seksualumo suvaržymų.
Tokiu būdu seksualumas tapo ašimi, nuo kurios pradėjo priklausyti valstybių švietimo vertybės ir pažanga. Seksualinė laisvė virto lakmuso popierėliu tarp atvirų ir uždarų visuomenių.
Narkotikas, prie kurio paprastai pripranta dogmatiški ideologai, yra kontrolė, ir noras kontroliuoti beveik visada pirmiausia pasireiškia kaip seksualinė kontrolė.
Štai kodėl bet kokius ekstremistus itin traukia sekso tarp moterų, gėjų ir nesusituokusių jaunuolių tema. Ir štai kodėl, nepaisant mūsų lyties ar lytinės orientacijos, kova su seksualumo kontrole turėtų rūpėti mums visiems.