„Europa – ar dar tebeveikiam išvien? Ką gyventojai ir elitai iš tikro galvoja apie ES?“ – tokiu pavadinimu šį antradienį paskelbta idėjų kalvės studija, grindžiama plataus masto reprezentatyvia apklausa.
Kai šių metų kovą Europos viršūnės susirinko švęsti Romos sutarčių 60-ečio, būta daugiau pagrindo nerimui nei šventinėms nuotaikoms: stiprėjančios euroskeptiškos tendencijos, augantis populistinių ir antieuropietiškų partijų skaičius, ekonominės krizės pasekmės, pabėgėlių krizė, Jungtinės Karalystės apsisprendimas palikti Bendriją.
Visi tie iššūkiai pakirto ES narių gebėjimą susitarti dėl tolesnės Bendrijos raidos. Be to, laikai, kai Europos piliečiai pasikliaudavo savo politinių atstovų sprendimais dėl ES ateities, praėjo, – rašoma studijoje. Norint ieškoti veiksmingų sprendimų, būtina žinoti, kaip dabartinę Europą mato plačioji visuomenė, o kaip – elitai. Ši studija kaip tik ir suteikia šią galimybę.
Apklausą „Chatham House“ vykdė nuo 2016 metų gruodžio iki 2017 vasario dešimtyje Bendrijos šalių: Austrijoje, Belgijoje, Didžiojoje Britanijoje, Graikijoje, Ispanijoje, Italijoje, Lenkijoje, Prancūzijoje, Vengrijoje ir Vokietijoje. Apklausti buvo ne vien 10.195 reprezentatyviai atrinkti piliečiai, bet lygiagrečiai ir 1.800 nuomonių formuotojų iš politikos, medijų, ūkio bei pilietinės visuomenės sferų (maždaug po 180 iš kiekvienos šalies).
Studijoje sukaupti duomenys atskleidė trejopą skilimą kontinente. Pirma, skilimą tarp elito ir plačiosios visuomenės. Antra, skilimą pačioje visuomenėje, kurios skirtingi vertybiniai prioritetai tempia Europą į priešingas puses. Ir, trečia, skilimą pačiuose elituose, nesutariančiuose dėl tolimesnės ES raidos.
Bendrijos istoriją ženklina įtampa tarp elitų projekto ir nepakankamo pritarimo jam visuomenėje, ką be kita ko parodė ir integraciją pristabdantys referendumai Nyderlanduose, Prancūzijoje ar Švedijoje, – rašoma studijoje. Aktuali apklausa atskleidė tikrą prarają, žiojėjančią tarp elito ir „plačiųjų gyventojų masių“.
Ką man davė Europa?
Lūžio linijos tarp elitų ir likusių gyventojų ryškėja pirmiausia galimo imigracijos poveikio klausimu, dėl sprendžiamosios galios paskirstymo tarp valstybės ir Sąjungos ir dėl naudos, kurią jie gauna iš Europos integracijos (tik 34 proc. gyventojų mano, turį iš ES naudos, palyginus su 71 proc. elitų).
Antra vertus, apklausa atskleidė, jog esama sričių, kuriose abi apklaustųjų grupės iš dalies sutaria: tai tvirtas pritarimas solidarumu grindžiamai Bendrijai, netikėtai teigiamas demokratijos ES lygmeniu vertinimas, iš esmės pozityvus santykis su europietiška tapatybe ir panašus požiūris į svarbiausius Europos pasiekimus bei nesėkmes.
Abi grupės penkiais svarbiausiais Europos pasiekimais laiko taiką, Šengeno erdvę, darbo jėgos laisvą judėjimą, bendrą vidaus rinką ir bendrą valiutą. Pagal svarbą elitai į pirmąją vietą iškelia taiką, o gyventojų dauguma – laisvą darbo jėgos judėjimą Europoje.
Kaip Europos nesėkmes gyventojų grupės respondentai dažniausiai minėjo pabėgėlių krizę bei su tuo susijusį didėjantį islamo poveikį, taip pat biurokratiją bei per didelį reguliavimą, ir pagaliau vidinę imigraciją, kas rodo, kokios svarbios jiems yra su tapatybe susijusios temos.
Didžiausia praraja – imigracijos ir tapatybės klausimais
Imigracijos ir tapatybės klausimas pastaraisiais metais tapo pagrindine populistinės dešinės varomąja jėga. Apklausa atskleidė, kaip labai skiriasi visuomenės ir elitų požiūris į tapatybės ašį. Paaiškėjo, jog visuomenėje plačiai suvešėjusi baimė dėl galimų etninių bei kultūrinių pokyčių.
57 proc. elito atstovų imigracijos poveikį jų šaliai laiko teigiamu, 58 proc. jų netgi įžvelgia imigracijoje kultūrinio šalies gyvenimo praturtinimą.
Gyventojų grupėje imigraciją teigiamai vertina tik 24 proc. apklaustųjų. 54 proc. jų mano, kad dėl imigracijos padidėja nusikalstamumas, 55 proc. imigraciją laiko našta socialinei valstybei. Tarp elitų tos nuomonės laikosi atitinkamai 30 ir 35 proc. apklaustųjų.
Elitai pasirodė esą gerokai liberalesni ir musulmonų imigrantų atžvilgiu. Jei 56 proc. gyventojų pasisakė už tai, kad būtų sustabdyta bet kokia imigracija iš musulmoniškų šalių, tai tarp elitų tokios nuomonės buvo tik 32 proc. Islamą nesuderinamu su europietišku gyvenimo būdu laiko 55 proc. piliečių ir 35 proc. elito atstovų.
Skirtingas požiūris į Bendriją išryškėjo ir lyginant sąvokas bei formuluotes, su kuriomis abi respondentų grupės sieja Europos Sąjungą. Dažniausiai elitų minimos su Europa siejamos sąvokos buvo „laisvė“, „demokratija“ ir „geresnė gyvenimo kokybė“, o gyventojų grupėje – „tautinės galios praradimas“ ir „ekonominė krizė“.
Be to, gyventojų dauguma (54 proc.) mano, kad prieš 20 metų jų šalyje gyventi buvo geriau.
Studijos autoriai aiškina tokius rezultatus rusenančiu visuomenės nepasitenkinimu įvairiais politiniais klausimais. O štai elitai gali džiaugtis europinės integracijos vaisiais ir apskritai yra liberalesni, optimistiškesni.
Europa per daug išsiplėtė, bet solidarumo neprarado
ES plėtimąsi buvusios komunistinės stovyklos kryptimi, kai į Bendriją buvo priimtos Vidurio ir Rytų Europos šalys, daugelis mokslininkų laiko vienu didžiausių Bendrijos laimėjimų, nes tuo būdu šiose valstybėse buvo skatinami demokratijos bei rinkos ekonomikos procesai, – rašoma studijoje.
Drauge ši plėtra pakeitė Bendrijos esmę: paveikė jos politinę bei ekonominę pusiausvyrą ir smarkiai padidino migraciją Europos viduje. Apklausa parodė, kad net 47 proc. gyventojų mano, jog ES per daug išsiplėtė. Pasirodo, šiuo klausimu palyginti skeptiški buvo ir elitai (41 proc.).
Nežiūrint skeptiško požiūrio į Europos plėtros procesus, europiečiai pasirodė esantys palyginti solidarūs. 77 proc. elitų ir 50 proc. likusių gyventojų buvo nuomonės, kad turtingesnės bendrijos narės turėtų paremti skurdesnes.
Šie duomenys atskleidžia, kad pastaraisiais metais taip dažnai iš aukštų tribūnų kartota ir dėl to nusinešiojusi „solidarumo“ sąvoka anaiptol nėra tuščia. Tai reikštų, kad Sąjunga, vienijanti labai skirtingo ekonominio pajėgumo šalis su labai skirtingas pajamas gaunančiais gyventojais, turėtų ir ateityje išlikti solidari, – daroma išvada.
Elitai turėtų labiau įsiklausyti į gyventojų nuomonę
Studijos autoriai siekė išsiaiškinti ir galimą „Brexit“ poveikį ES ateičiai. Į klausimą, ar per ateinančius 10 metų Bendriją galėtų palikti kitos šalys, 55 proc. visuomenės ir 43 proc. elitų atsakė teigiamai, ir tas rezultatas rodo pesimistinį didelės dalies europiečių požiūrį į ES ateitį.
Antra vertus, eliminavus respondentų iš Didžiosios Britanijos atsakymus, paaiškėjo, jog „Brexit“ likusius europiečius netgi paskatino siekti didesnės integracijos, tegu ir nežymiai.
Vis dėlto Europos ateitis studijos autoriams kelia nerimą. Jie prognozuoja, kad dešinieji populistiniai judėjimai ir toliau stengsis kurstyti nepasitenkinimą Sąjunga. Todėl būtinos „plataus masto strategijos“, galinčios prislopinti kalbas, vaizduojančias ES kaip grėsmę.
„Dabar kaip niekad svarbu, kad atsakingi Europos visuomenių asmenys matytų Europai iškilusius pagrindinius iššūkius, kad suvoktų, jog jų požiūris, galimai skiriasi nuo gyventojų požiūrio ir ieškotų būdų tuos skirtumus įveikti. Populistai stengiasi įtvirtinti požiūrį, kad esama savanaudiškos ir korumpuotos politikų klasės, kuri ignoruoja „paprastų“ rinkėjų vertybes. Pabrėžti atotrūkį tarp elitų ir visuomenės – pamatinis populistinės politikos matmuo, ypač Europos Sąjungoje; neretai tas atotrūkis vaizduojamas kaip elito remiama sistema, kuria norima užkirsti kelią nacionalizmui,“ – aiškina studijos autoriai.
Tiek nacionalinių, tiek ir europinių institucijų atstovus jie ragina ieškoti būdų, kaip suartinti savo ir piliečių pozicijas. Europai reikia politinių vadovų, kurie įstengtų sukurti ilgalaikę Europos ateities viziją, tačiau generuotų ją ne užsisklendę savo idėjų erdvėje, o atsižvelgdami į gyventojų lūkesčius ir baimes. Nes gyvybinga bus tik daugumos – tiek elitų, tiek ir likusios visuomenės – remiama vizija.
Viltingai studijos autorius nuteikia Emmanuelio Macrono išrinkimas Prancūzijos prezidentu. Jaunas šalies vadovas ir aistringas Europos vizionierius ką tik visiems europiečiams – tiek elitams, tiek plačiajai visuomenei priminė, jog Europa – tai ne supermarketas, o likimo bendrija, pagrįsta kooperacijos dvasia.