aA
Sustojusi prie gimtajame Bernard Kaslo (Daramo grafystė, Anglija) mieste stūksančio memorialo Pirmojo pasaulinio karo aukoms atminti Amanda Harrison paprastai žvelgia į vienas po kito žuvusių penkių savo dėdžių pavardes.
Jurgis V, Marija Teksietė
© Vida Press

Broliai Robertas (22-ejų), George‘as Henry (26-erių), Frederickas (21-ų), Johnas Williamas (37-erių) ir Alfredas (30-ies) padėjo galvas Šiaurės Prancūzijos ir Belgijos mūšių laukuose. Visi žuvo per trumputį 22 mėnesių laikotarpį nuo 1916-ųjų rugsėjo iki 1918-ųjų liepos, rašo „The Guardian“.

Keturių brolių atminimas įamžintas netoli jų žuvimo vietų esančiose kapinėse, o Fredericko pavardė įrašyta ant Ipro mieste (Belgija) stovinčių Meneno vartų. Be jos čia – dar 55 tūkst. karių, kurių kūnų rasti nepavyko, vardai.

A. Harrison iki šiol nepajėgia suprasti, kaip vaikinų motina, jos prosenelė Margaret Smith, sugebėjo pakelti šitiek skausmo ir sielvarto. Kol vyko karas, Margaret ir jos vyras, vardu Johnas, ant židinio buvo pasistatę savo vaikų nuotrauką. Deja, viena po kitos juos pasiekdavo telegramos, informuodavusios apie tai, kad dar vienas sūnus jau niekada negrįš namo.

„Tik tie, kas turi vaikų, gali suprasti, ką tai reiškia, – sako Amanda Harrison. – Baisu net pagalvoti, ką iškentė Margaret – visų tų vaikinų motina. Žuvo pirmas sūnus, o po šešių ar septynių savaičių – antras. Praėjus dar porai mėnesių – trečias. Krito visas penketas, o juk tai buvo, galima sakyti, vaikai – dauguma vos perkopę antrąją dešimtį.“

Net ir tokia Smithų šeimos istorija skambėtų kaip pakankamai tragiška ir ypatinga Pirmojo pasaulinio karo atnešta patirtis. Vis dėlto A. Harrison, taip pat jos vaikai ir anūkai, negali nepaminėti įvykių, kuriems susiklosčius šeštajam, jauniausiajam broliui Wilfredui, jos pačios seneliui, pavyko likti gyvam.

Apie vienas po kito žūvančius brolius žinojo visas miestas – ne vieną miestelėną taip sukrėtė Smithų šeimos tragedija, kad net mintis apie ką nors baisesnio, atrodė tiesiog neįmanoma. Viena iš tų, kuriuos giliausiai palietė vaikinų žūtys, buvo vietinio pastoriaus žmona, pavarde Bircham. Ilgai negaišdama ji ėmėsi iniciatyvos – parašė laišką karalienei Marijai Teksietei, Jurgio V sutuoktinei, kuriame paprašė pasirūpinti, kad Wilfredas būtų sugrąžintas namo – kad bent paskutinis brolis nežūtų kare.

Neilgai trukus Margaret Smith pasiekė asmeninio karalienės sekretoriaus Edwardo Wallingtono laiškas. Tuokart gauta žinia nuteikė optimistiškai. Laiške buvo rašoma, kad karalienė pasirūpino, jog pageidavimas, susijęs su jauniausio ponų Smithų sūnaus likimu, būtų perduotas svarstyti karo pareigūnams. Galop Wilfredui buvo išduotas būtinasis paleidimo iš kariuomenės dokumentas ir ankstyvą 1918 metų rudenį jis grįžo pas motiną į Bernard Kaslą.

Sklaidydama šūsnį senų fotografijų, kuriose įamžinti prieš karą linksmai žaidžiantys berniukai, A. Harrison sunkiai geba tvardyti ašaras, mąstydama apie tą sugrįžimą lydėjusias emocijas.

„Nemanau, kad šiandien sėdėtume čia, jei ne jo sugrįžimas, nes tikėtis sėkmės, atrodo, buvo neįmanoma, – svarsto A. Harrison. – Tarsi nelaimių būtų maža, prieš pat karo pabaigą [Margaret Smith] neteko vyro. Taigi, grįžęs Wilfredas turėjo būtų jai neapsakomai brangus.“

Pats Wilfredas retai kada dalydavosi mintimis apie tai, ką teko patirti kare. Visus prisiminimus jis tarsi užblokavo.

„Mes vis ko nors paklausdavome, – sako Dianne Nelson, Amandos motina, jauniausia iš penketo Wilfredo atžalų, – bet jis tikrai nenorėjo apie tai kalbėti.“

O ar sakydavo ką nors apie kovose kritusius brolius? „Ne. Tiesiog sakydavo, kad jie mirė, o jis buvo sugrąžintas, kad išvengtų tokio pat likimo. Štai ir viskas“, – sakė D. Nelson.

Taigi, Wilfredas buvo išgelbėtas. Kartu su šeima vyras visą gyvenimą praleido Bernard Kasle. Nors ne vienus metus juto kvėpavimo takų sistemai pakenkusios ligos (išprovokuotos po Vakarų fronte įvykdytos iprito atakos) sukeltus padarinius, jis dirbo mūrininku ir kaminkrėčiu. 1968 metais, būdamas 69-erių, Wilfredas mirė.

Istorija savarankiškai besidomintis vietos gyventojas Johnas Pringle‘as, padėjęs atsekti visas šios istorijos gijas, nurodė, kad apskritai toje šeimoje tvyrojo ypač patriotiškos nuotaikos. 1916 m. lapkričio 3 d. vietinio laikraščio „Teesdale Mercury“ numeryje, pasirodžiusiame praėjus vos kelioms dienoms po Roberto mirties, jis sako aptikęs tokio turinio žinutę: „Tėvai išaugino penketą sūnų, kariaujančių už šalį ir karalių, ir teigia, kad jei turėtų dar penketą, norėtų, kad ir jie darytų tą patį.”

Praėjus trims dienoms žuvo George‘as Henry.

„Jie akivaizdžiai didžiavosi sūnumis, tačiau susitaikyti su tokio skaičiaus vaikų netektimi turėjo būti ypač nelengva“, – sako J. Pringle‘as.

Lapkričio 11 d., minint 100-ąsias Paliaubų dienos metines, daugiau nei trys dešimtys per keturias kartas išsklidusių Wilfredo Smitho palikuonių padės vainiką prie memorialo su penkių brolių pavardėmis. Skirtingose Jungtinės Karalystės ir pasaulio vietose sutilindžiuos varpai, kviečiantys prisiminti to karo pabaigą. Jungtinė Karalystė ir Vokietija paprašė, kad tą dieną tam tikru metu (12.30 val. Lietuvos laiku) visame pasaulyje būtų skambinama įvairiausiais varpais pažymint prieš 100 metų nutilus ginklams sulauktą palengvėjimą.

„Emocijų tikrai turėtų nestigti, – sako A. Harrison. – Mes esame tik viena šeima, tačiau juk yra ir labai daug kitų, taip pat turinčių, ką prisiminti.“

Tradiciškai prie kenotafo Londono centre rengiamą ceremoniją užbaigs iškilmingas maršas. Dienos pabaigoje bus laikomos atminimui skirtos pamaldos Vestminsterio abatijoje, taip pat Glazge, Kardife ir Belfaste.

A. Harrison pakelia seną, išblukusią nuotrauką, kurioje pavaizduota minia, susispietusi aplink Bernard Kasle stovintį memorialą tą 1923 metų dieną, kai jis buvo atidengtas. Joje nesunku pastebėti pačiame priekyje, arčiausiai akmeninio paminklo stovinčią moterį.

„Tai Margaret. Jos buvo paprašyta padėti pirmą vainiką, skirtą žuvusiems miestelėnams pagerbti, – sako A. Harrison. – Apie didžiulę jos kančią žinojo visi.“

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Dramų šeimose grimasos: prestižiniame sostinės rajone praskeltos galvos, kraujas ir be galo išsigandęs aštuonmetis

Į iškvietimus vykstanti vaiko teisių apsaugos specialistė su DELFI sutiko pasidalinti istorijomis,...

Šeimai finansų krizė nesibaigia iki šiol: įžvelgia sistemines spragas (34)

Praėjusiame dešimtmetyje Lietuvoje besipučiant nekilnojamojo turto kainų burbului, verslininkas...

Lietuvių pamėgtoje saloje – galinga stichija: bangos tiesiog nušlavė apartamentų balkonus (12)

Gavus pranešimų apie smarkią audrą, dėl saugumo evakuotos kelios dešimtys lietuvių pamėgtos...

Nausėda apie prezidentės neišvykimą į Latviją: aš būčiau važiavęs netgi dviračiu (126)

Buvęs SEB banko prezidento patarėjas, ekonomistas Gitanas Nausėda , komentuodamas prezidentės...

Eli Lake: Šiaurės Korėjos apgavystė (23)

Nuo tada, kai praėjusį birželį per viršūnių susitikimą Singapūre susipažino su Kim Jong Unu,...

Ligoninės „mirtininkės“: vienintelis kriterijus gali nulemti 15 ligoninių likimą (276)

DELFI pasiekė Sveikatos apsaugos ministerijos ( SAM ) specialistų parengta neoficiali analizė,...

Didžiuliai vandens kiekiai suteka į plyšius vandenyno dugne – kur jis dingsta? (77)

Jūs tikriausiai žinote, kad Žemės paviršius yra tarsi suskeldėjusio kiaušinio lukštas....

Planuojantiems statybas: ką privaloma žinoti apie detaliojo ir bendrojo plano koregavimą (10)

Rinkdamiesi žemės sklypą, kuriame norėtumėte statyti savo svajonių namą ar vystyti kitą...

Gyvai / DELFI TV Gyvai: naujas saugomų rūšių sąrašas — kas keisis?

Šiuo metu dar galiojanti Lietuvos raudonoji knyga greitai, jau nuo 2019 metų, bus pakeista nauju...

Kaip per 20 sekundžių sužavėti darbdavį: esminiai motyvacinio laiško rašymo principai (42)

Parašyti nepriekaištingą motyvacinį laišką – ne lengva ir daug sumanumo reikalaujanti...