Į „Tiesos“ redakciją kreipėsi skaitytojas Dainius Želvys, norėdamas apskųsti ambasados darbuotojų elgesį ir papasakoti apie savaitę Londone be maisto, pastogės ir pinigų klaidžiojančius jaunus lietuvius. Vyras turėjo nukentėjusiųjų telefono numerį ir drauge su žurnaliste keliavo į susitikimą.
Vietoj žadėtojo darbo – smūgiai
Apie viską – nuo pradžių. Keturi draugai iš Lietuvos, internete susiradę asmenį, pasivadinusį Arūnu, susisiekė su juo ir gavo patikinimą, jog jiems bus surastas darbas bei pastogė, jei šie atvyksią į Londoną. Gavę atvykimo adresą bei nurodytą datą jaunuoliai, ilgai nelaukę, susikrovė mantą ir išvyko keleivius į Angliją gabenančiu mikroautobusu.
Lietuvių teigimu, atvažiavusius juos pasitiko keturi vyrai su „Mercedes“ ir patarė sukrauti savo daiktus į automobilį. Jau bekraudami bagažą jaunuoliai teigė pastebėję, kad kažkas ne taip.
„Sudėjus dalį krepšių, kur buvo ir piniginės, telefonai bei dokumentai, jie pradėjo sėsti į mašiną. Pamatėm, kad mes visi netilpsim. Draugas susierzinęs paklausė, ką jie ruošiasi daryti, palikti mus čia, ar kaip. Vietoj atsakymo jis išgirdo klausimą „Kas yra?“ ir gavo porą smūgių. Mane su koja nuspyrė, sudaužė telefoną, bet, ačiū Dievui, jis dar veikė ir liko vienintelė mūsų visų ryšio priemonė“, – sklandžiai nupasakoti įvykius bandė išsekęs lietuvis.
Paklausus, kaip galima rasti jiems darbą žadėjusį Arūną, vaikinai susikrimtę atsakė, kad nepamena.
„Esu beveik nemiegojęs. Jau šešios dienos, kai nesustodami einame, atsiprašau, bet reikia gerai pagalvoti vien bandant sklandžiai papasakoti visus įvykius“, – prisipažino vienas iš jaunuolių. Tiksliai neprisimindami, kurioje miesto dalyje buvo išlaipinti, vaikinai nusprendė ieškoti policijos, o joje paprašyti Lietuvos ambasados adreso, kur tikėjosi sulaukti pagalbos.
Pirmoje nuovadoje vaikinams nurodė netikslų adresą, tad, nors ir gavę žemėlapį, jie nerado Lietuvos atstovybės Londone. Kitoje nuovadoje lietuviams paklausus, kur jiems eiti, nurodyta, kad ambasada įsikūrusi prie Londono akies, tačiau ir ten jie nieko nepešė.
„Centre sutikome dvi lietuves, jos mums pasakė, kad einame ne į tą pusę, ambasada kitur. Bekeliaudami pasitikslinti, ar gerai einame, užėjome į trečią policijos nuovadą, kurioje policininkas pieštuku nubraižė tikslų kelią ir pasakė, kad jis nepasitiki Lietuvos ambasada“, – teigė vaikinai.
Ambasadoje pagalbos nesulaukė
Keturias paras vienoje didžiausių pasaulio sostinių ieškoję tautiečių pagalbos nukentėję vyrai galiausiai pasiekė ambasadą.
„Pagaliau ten nuėjom ir laukėm savo eilės. Priėjom prie apsaugos darbuotojo ir papasakoję, kas mums nutiko, klausėm jo, ką daryti. Atsakė taip, kaip nesitikėjom: „Jums čia tikrai niekuo nepadės. Jeigu norit namo ir neturit kaip grįžti, „prisidirbkit“ ko nors, tada deportuos.“ Mes juk ne kokie chuliganai, kad eitume vogti ar dar ką daryti“, – stebėjosi vyrai.
Tuo pat metu ambasadoje lankęsis „Tiesos“ skaitytojas D. Želvys pasakojo pamatęs vaikinus, kurie atrodė kaip benamiai: „Vienas iš jų, priėjęs prie gretimo langelio, pasakojo savo istoriją. Jam reikėjo laikinojo paso, kad grįžtų namo.“
Pašnekovo teigimu, vaikino paprašyta sumokėti 5 svarus už dokumento išdavimą. Nukentėjusysis dar kartą pakartojo, kad jie apiplėšti, neturi nė cento, nepažįsta miesto ir iki ambasados keliavo keturias dienas su žemėlapiais.
„Ir žinote, ką jam ramiu veidu atsakė darbuotojas, šiltai sėdėjęs prie langelio? Ogi taip: jei neturi pinigų, mes tau niekuo negalime padėti. Saugokit save ir būkit atsargūs“, – pykčio neslėpė D. Želvys.
Išgirdęs tokius žodžius pašnekovas teigė priėjęs prie vaikiną aptarnaujančio darbuotojo: „Pasiteiravau jo, kodėl taip moralizuoja nukentėjusiems Lietuvos žmonėms, užuot ištiesęs pagalbos ranką, nes jiems akivaizdžiai to reikėjo. Nesusilaikiau ir pradėjau rėkti prie visų žmonių.“
Kilus triukšmui, darbuotojai patarė jaunuoliams nueiti į policijos nuovadą, o gavus pažymą, kad buvo apvogti, grįžti atgal, ir jiems gal bus suteikta nemokama kelionė į Lietuvą.
„Gal duos bilietus, bet gali būti, kad pasibaigs rašalas ar dar kas nutiks. Davė žemėlapį ir liepė eiti „ten“, kaip kokiam Pakruojo rajone, kur dvi gatvės ir visi žino, kur yra tas „ten“, – nesišypsodami juokavo pašnekovai.
Jautėsi niekam nereikalingi
„Jis – išsilavinęs žmogus, maniau, supras mane ir padės vaikams (taip D. Želvys vadino į bėdą papuolusį ketvertuką – aut. past.). Paklausiau, ar ambasadoje jie galėtų gauti arbatos, telefono įkroviklį, nusiprausti. Išgirdęs, kad tokie dalykai nefinansuojami, pašėlau. Visame pasaulyje žmones siunčia į jų šalies ambasadą, o tada atėjusius Lietuvos piliečius mandagiai pasiuntė velniop. Darbuotojas paprasčiausiai tylėjo“, – nusivylimo neslėpė vyras.
Įpykęs pašnekovas kreipėsi į eilėje laukusius klientus, klausdamas patarimo, ką daryti šiems jaunuoliams. Retoriškai klausinėdamas žmonių, kodėl mūsiškiams padėti turinti organizacija, kurią išlaiko Lietuvos gyventojai, atsuka nugarą sunkiausiu metu, vyras bandė rasti pagalbos.
„Lietuvos žmonės jaučiasi niekam nereikalingi ir atstumti, todėl ir bėga iš savo šalies. Pasirodo, pakliuvę į bėdą jie ir čia nesulauks paramos. Klausiau, kaip jie jaustųsi paleisti, pavyzdžiui, Afrikoje nieko nepažinodami, per kančias radę vienintelę vietą, kur su jais kalbėtų, bet ir ten į juos žiūrėtų iš aukšto. Ar lietuviai atkreipia dėmesį į saviškius tik tada, kai ką nors paduria ar sudegina? Jei juos Londone būtų nužudę, kaip jaustųsi visi, tą dieną buvę ambasadoje ir jiems nepadėję?“ – įvykio detales tikslino vyras.
Kalbintųjų teigimu, vienas lietuvis priėjo ir davė jaunuoliams 20 svarų, daugiau niekas niekuo negalėjo padėti. Nesulaukę reikiamos pagalbos ambasadoje vaikinai pasiėmė žemėlapį ir iškeliavo laimės ieškoti toliau.
Pėsčiomis aplink Londoną
Kai kalbėjosi su „Tiesa“, vaikinai Londono gatvėse jau buvo išgyvenę šešias paras. Iš pirmo žvilgsnio jie priminė benamius, turinčius su savimi tik po vieną polietileninį maišelį su keliais daiktais. Nuo patirto šoko ir nuovargio pašnekovai sunkiai galėjo išdėstyti savo „nuotykių“ seką, jų mintys šokinėjo. Atrodė, kad vos padėję galvas jie užmigtų kelioms dienoms.
Išsiaiškinęs, kad vienintelis vaikinų noras – grįžti atgal į Lietuvą, D. Želvys paprašė pažįstamo mikroautobuso vairuotojo, vežančio siuntas ir žmones į Lietuvą, kad šis parvežtų nukentėjusiuosius, o už kelionę šie susimokėsią jau grįžę.
„Negalėjau jų parsivesti namo ir surasti visiems darbus. Gyvenu su šeima ir neturiu laisvo kambario, kuriame jie galėtų nakvoti. Tačiau stengiausi padėti – paskambinau pažįstamiems ir pasakiau, jog man reikia, jog parvežtų keturis žmones. Jie lauks prie ambasados. Aišku, nemokamai niekas nenori, bet sakiau, kad jie atiduos pinigus Lietuvoje, o jei ne – aš atiduosiu. Man nesvarbu, kad aš tų vaikų nepažįstu, bet jie yra kažkieno vaikai“, – sakė ne kartą didelėje bėdoje pats buvęs atsidūręs vyras.
Paklausus, kur visą savaitę miegojo, daugiausiai kalbėjęs vienas iš vyriškių prisipažino bluosto nesudėjęs jau tris paras: „Kartais prisėsdavome ant suoliuko, vieni nusnūsta, kiti žiūri, kad nieko nenutiktų. Daugiausiai ir dieną, ir naktį vaikščiojom, turbūt tiek kilometrų nebuvau nuėjęs per visą gyvenimą. Vakar sėdėjom šitoje metro stotyje, tai apsaugos darbuotojai liepė dingti iki 11 valandos. Buvo keista, nes matėm, kad kai kurie benamiai net miega ten ant suoliukų, o mes tik sėdėjome ir nieko nedarėme.“
Pamaitino vaisių prekeivis
„Visi mūsų sutikti britai, policijos pareigūnai, prieglaudų darbuotojai vienbalsiai sakė eiti į savo ambasadą, nes ten mums padės. Kai pasakydavome, kad nepadėjo, dažnas patarė paduoti į teismą savo šalį. Juk net Lietuvoje priima ir priglaudžia pabėgėlius. O čia – eiliniai Lietuvos piliečiai, papuolę į nelaimę. Gavom žemėlapį į dantis ir pasiuntė kažkur“, – širdgėlos neslėpė vyrai.
Prakalbus apie maistą, vaikinai papasakojo apie draugišką musulmoną, pardavėją: „Ėjom gatve, pamatėm, kad gatvėje žmogus pardavinėja vaisius, o į šoną pasidėjęs mandarinų, akivaizdžiai netinkamų parduoti. Paklausėm, ar jam dar reikės tų vaisių. Jis paklausė, kam man tie neišvaizdūs vaisiai, o kai pasakiau, kad mes trečia ar ketvirta para nieko nevalgę, pridėjo jis mums didžiausią glėbį mandarinų, bananų, vynuogių – visko. Nesitikėjom, kad tiek pridės. Dar ambasadoje kai buvom, kažkoks lietuvis davė 20 svarų, tai nusipirkdavom ką nors.“
Vaikinai prisipažino ne kartą susipykę, tačiau supratę, kad negali pasukti skirtingais keliais, tad vėl susitaikydavę. Vienas iš atvykusiųjų teigė dėl šios kelionės praradęs žmoną su mažu vaiku, mat šeima nenorėjusi jo išleisti. Labiausiai nukentėjusieji bijojo tapti benamiais: „Jei nebūtume sutikę Dainiaus, kas žino, kur dabar būtume. Tikriausiai taptume benamiais ar kas nors būtų užpuolęs. O dabar laukiame, kol rytoj mus paims ir veš namo, gal mašinoje išsimiegosime. Turėjome vieno draugo, gyvenančio čia, telefono numerį, bet telefoną pasiėmė tariami darbdaviai“, – atviravo pašnekovai.
Ambasados atstovo komentaras apie šią situaciją
Į ambasados piliečių aptarnavimo salę spalio 3 d. buvo atvykęs pilietis, kuris, pasak jo, buvo apgautas Jungtinėje Karalystėje, neturi lėšų ir pageidauja grįžti į Lietuvą.
Ambasados darbuotojai informavo apie laikinojo kelionės dokumento vienkartinei kelionei į Lietuvą išdavimo procedūrą (dokumentas įprastai išduodamas per 10–15 minučių, galioja 2 savaites nuo išdavimo datos, dokumento išdavimas kainuoja 5 svarus). Kadangi pilietis neturėjo lėšų ir minėjo, kad nukentėjo Jungtinėje Karalystėje, buvo patarta kreiptis į vietinę policiją dėl pažymos, liudijančios, kad jis tapo kriminalinio nusikaltimo auka arba nukentėjo nuo nelaimingo atsitikimo ir taip prarado asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą, išdavimo. Pateikus britų policijos pažymą, laikinasis kelionės dokumentas ambasadoje būtų išduotas be mokesčio, tačiau pilietis pažymos nepateikė.
Taip pat pranešame, kad konsuliniai pareigūnai suteikė informaciją apie galimą pagalbą iš artimųjų Lietuvoje, kai giminės įmoka tam tikrą sumą į Užsienio reikalų ministerijos sąskaitą Lietuvoje, o lėšos išmokamos bet kurioje iš Lietuvos Respublikos ambasadų. Papildomai piliečiui suteikta informacija apie ambasadai žinomas nevyriausybines organizacijas Londone, į kurias galima kreiptis dėl trumpalaikės pagalbos krizinėse situacijose.
Norėtume pabrėžti, kad interesantų aptarnavimo kultūra ir profesionalumas – pagrindiniai reikalavimai mūsų darbuotojams, atliekantiems atsakingą darbą Londono didmiestyje. Peržiūrėję minėtojo atvejo garso ir vaizdo įrašą įsitikinome, kad ambasados konsuliniai darbuotojai interesantą aptarnavo mandagiai, įdėmiai išklausė piliečio pageidavimus ir suteikė visą galimą informaciją dėl grįžimo į Lietuvą galimybių.