aA
Visus kino, veiksmo, tikrų istorijų ir filmų apie karą mylėtojus, ko gero, nudžiugino naujiena Clinto Eastwoodo filmo premjerą – Lietuvos kino teatruose startavo net septyniems Oskarams nuominuota biografinė drama „Amerikos snaiperis“, paremta taikliausio snaiperio Amerikos istorijoje, Criso Kyle'o (1974–2013), autobiografija, kuri Amerikoje buvo išleista prieš pat tragišką autoriaus mirtį.
Chrisas Kyle'as
Chrisas Kyle'as
© AP/Scanpix

Nudžiuginti bus ir knygų mylėtojai – vasario viduryje leidykla manoknyga.lt išleido minėtąją autobiografiją, pavadinimu „Amerikos snaiperis“.

DELFI skaitytojams – šios knygos ištrauka.

Kovo pabaiga, 2003-ieji.
Nasirijos apylinkės, Irakas

Akylai sekdamas nedidelio Irako miestelio gatvę, pažvelgiau pro snaiperio šautuvo taikik­lį. Už penkiasdešimties jardų moteris atvėrė mažo namo duris ir išlindo laukan nešina savo vaiku.
Daugiau gatvėje nė gyvos dvasios. Vietos gyventojai prapuolė savo namuose, dauguma jų persigandę. Tik kelios smalsios sielos žvilgčiojo iš po anapus užuolaidų, lūkuriavo. Jos girdėjo vis artėjančio amerikiečių dalinio gausmą. Jūrų pėstininkai užtvindė kelią žygiuodami šiaurės kryptimi, kad išlaisvintų šalį nuo Sadamo Huseino.

Man teko užduotis juos apsaugoti. Mano būrys įsėlino į pastatą dienos pradžioje ir įsitaisė taip, kad galėtų pridengti saviškius – užkirsti priešui bet kokią galimybę paspęsti pasalą praeinantiems jūrų pėstininkams.

Tai neatrodė pernelyg sudėtinga užduotis, džiaugiausi, kad jei kas nutiktų – jūrų pėstininkai mano pusėje. Savo akimis regėjau, kokia pajėgi jų ginkluotė, nieku gyvu nenorėčiau mesti jiems iššūkio. Irako kariuomenė neturėjo jokių šansų ir, tiesą sakant, atrodė, kad ji jau buvo apleidusi apylinkes.

Karas prasidėjo maždaug prieš dvi savaites. Mano būrys, pavadinimu „Čarlis“ (vėliau – „Kadilakas“), priklausantis SEAL trečiajai komandai, dar ankstų kovo 20-osios rytą pradėjo spirti kariuomenę lauk. Nusileidome Al Fau pusiasalyje ir užtikrinome vietos naftos terminalo apsaugą, kad Sadamas nesugalvotų jo paversti liepsnomis, kaip darydavo Pirmojo Persijos įlankos karo metu. Dabar gi turėjome pridengti jūrų pėstininkus, kol jie žygiavo į šiaurę Bagdado link.

Chrisas Kyle'as
Chrisas Kyle'as
© Reuters/Scanpix

Buvau SEAL laivyno komandosas, paruoštas specialiosioms operacijoms. SEAL reiškia „Jūrų, oro, sausumos“, o tai neblogai atskleidžia, kokiose įvairiose vietose mes veikiame. Dabar įsitaisėme giliai sausumoje, daug giliau, nei SEAL komandos paprastai dirba. Tiesa, kadangi karas prieš terorizmą vis tęsėsi, tai jau tapo įprasta. Užtrukau beveik trejus metus, mokydamasis ir ruošdamasis tapti kariu. Šiai kovai buvau gerai pasiruošęs, arba bent jau tikrai ne prasčiau nei kuris kitas.

Šautuvas, kurį laikiau, buvo „.300 WinMag“. Tai ranka užtaisomas ginklas, tipiškas šautuvas snaiperiams, priklausęs mano būrio vadui. Jis ilgokai žvalgė gatvę, todėl turėjo pailsėti. Pasirinkęs mane vietoj savęs parodė, kaip stipriai manimi pasitiki. Juk vis dar buvau šviežias vyrukas, naujokas komandoje. Pagal SEAL reikalavimus, manęs tebelaukė paskutiniai išbandymai.

Be to, nebuvau ruoštas kaip SEAL’ų snaiperis. Troškau to visa širdimi, bet manęs laukė ilgas kelias. Tą rytą patikėjęs šautuvą vadas norėjo įsitikinti, ar turiu reikalingų įgūdžių.

Tupėjome ant seno suniokoto pastato stogo miesto pakraštyje, per kurį turėjo žygiuoti jūrų pėstininkai. Apačioje po išdaužytą gatvę vėjas darkė šiukšles ir popierius. Aplinkui smirdėjo tarsi iš kanalizacijos vamzdžio. Prie smarvės Irake niekada taip ir neįpratau.

– Žygiuoja jūrų pėstininkai, – tarė mano vadas, kai pastatas ėmė virpėti. – Stebėk toliau.

Pažvelgiau pro taikiklį. Vieninteliai judantys žmonės tebuvo moteris ir vienas kitas netoliese esantis vaikas.

Mačiau, kaip mūsų daliniai sustojo. Dešimt jaunų išdidžių uniformuotų jūrų pėstininkų iššoko iš automobilių ir pasiruošė patruliuoti pėsčiomis. Kol amerikiečiai ruošėsi, moteris iš po rūbų kažką išsitraukė ir truktelėjo.

Ji užtaisė granatą. Iš pradžių nesuvokiau to.

– Atrodo geltonas, – pranešiau, ką mačiau, vadui, kuris ir pats viską stebėjo. – Geltonas korpusas.

– Ji turi granatą, – pasakė viršininkas. – Tai kinų granata.

– Mėšlas!

– Šauk.

– Bet...

– Šauk. Čiupk tą granatą. Jūrų pėstininkai...

Dvejojau. Kažkas bandė susisiekti su kareiviais radijo ryšiu, bet negalėjome jų pasiekti. Jie žygiavo gatve ir traukė link moters.

– Šauk! – įsakė vadas.

Pirštu nuspaudžiau gaiduką. Išsiveržė kulka. Šoviau. Granata nukrito. Šoviau dar kartą, kai ji sprogo.
Pirmą kartą kažką nušoviau, laikydamas snaiperio šautuvą. Irake pirmą ir vienintelį kartą nušoviau moterį kovotoją.

Šauti buvo mano pareiga, nesigailiu. Juk moteris ir taip pasirašė mirties nuosprendį. Aš tik užtikrinau, kad ji drauge nepasiglemžtų jūrų pėstininkų.

Buvo aišku, kad ji ne tik siekė juos nužudyti, bet ir visai nesirūpino šalia esančiaisiais, kuriuos granata būtų ištaškiusi į orą arba pražudytų kilęs susišaudymas. Tai vaikai gatvėse, žmonės savo namuose, tikriausiai ir jos pačios vaikas...

Blogis buvo aptemdęs moters akis ir ji nieko nematė. Ji bet kokia kaina siekė pražudyti amerikiečius.
Mano šūviai išgelbėjo keletą tautiečių, kurių gyvybės tikrai buvo vertesnės nei tos moters sukta siela. Prieš Dievą dėl savo darbo galiu stoti švaria sąžine. Iš tiesų giliai nekenčiau blogio, kurį toji moteris nešiojo savyje. Nekenčiu jo iki šiol.

Laukinis, niekingas blogis. Štai prieš ką kovojome Irake. Ir todėl daugybė žmonių, tarp jų ir aš, priešą vadinome „laukiniais“. Kitaip tikrai neišėjo apibūdinti tų niekšų.

Manęs nuolat klausinėja:

– Kiek žmonių tu nužudei?

Paprastai reaguoju taip:

– Ar atsakymas paverčia mane žmogiškesnį, o gal priešingai?

Chrisas Kyle'as su žmona
Chrisas Kyle'as su žmona
© Vida Press

Skaičius man nerūpi. Norėčiau būti nužudęs daugiau. Ne tam, kad puikuočiausi, tiesiog tikiu, kad pasaulis geresnis be laukinių, kurie tyko amerikiečių gyvybių. Kiekvienas, kurį nušoviau Irake, bandė kenkti amerikiečiams arba irakiečiams, ištikimiems naujai valdžiai.

Turėjau atlikti darbą kaip SEAL’as. Žudžiau priešą – priešą, kurį dieną iš dienos regėjau bandantį pražudyti mano bendražygius amerikiečius. Sėkmingi priešo bandymai man neduoda ramybės. Jų nebuvo daug, bet net ir vienintelė amerikiečio gyvybė yra pernelyg skaudi netektis.

Nesuku sau galvos, ką kiti apie mane galvoja. Ši tėčio ypatybė mane labiausiai žavėjo, kai augau. Jam buvo nusispjaut į kitų nuomonę. Jis tiesiog liko savimi. Tai viena iš savybių, kurios padėjo man išlaikyti sveiką protą.

Knyga keliauja į spaustuvę, bet aš vis dar jaučiuosi nepatogiai, viešindamas savo gyvenimo istoriją. Pirmiausia visada galvojau, kad jei nori sužinoti, koks tas SEAL’ų gyvenimas, eik siekti Trišakio: nusipelnyk šio medalio, mūsų simbolio. Pereik mokymus, pasiruošk fizinei ir dvasinei aukai. Tai vienintelis kelias sužinoti.

Bet daug svarbiau antra abejonė – kam gi rūpi mano gyvenimas? Aš juk toks pats, kaip ir kiti.
Taip, teko pabuvoti karštose situacijose. Žmonės sako, kad tai įdomu, bet aš jų nesuprantu. Jie kalba, kad reikėtų parašyti knygą apie mano gyvenimą arba apie kai kuriuos mano žygdarbius. Man tai skamba keistai, bet savo gyvenimą ir istoriją visgi žinau geriausiai. Todėl verčiau pats užrašysiu ją ant lapo, tokią, kokia iš tikrųjų buvo.

Taip pat yra daugybė žmonių, kurie nusipelnė įvertinimo, todėl jei neparašysiu istorijos, jie liks užmarštyje. O man tai nepatinka. Mano bendražygiai nusipelnė daugiau pagyrų nei aš. Karinis jūrų laivynas vertina mane kaip daugiau priešų nužudžiusį snaiperį nei bet kuris kitas tarnavęs ar tarnaujantis Jungtinių Valstijų pajėgose.

Matyt, tai tiesa. Jie vis neapsisprendžia dėl skaičiaus. Vieną savaitę tai 160 (kol rašau šias eilutes, šis rezultatas „oficialus“, tad, ko gero, kažkiek patikimas), vėliau jau gerokai didesnis, kitą kartą maždaug per vidurį tarp kraštutinumų. Jei norite skaičiaus, klauskite laivyno – galite net gauti tikslų, jei užtiksite juos tinkamu metu.

Žmonės visada trokšta skaičių. Bet net jei laivynas ir leistų, aš jų nesakyčiau. Aš ne „skaitliukas“. SEAL’ai yra tylūs kariai, o aš SEAL’as iki pat sielos gelmių. Norite visos istorijos? Nusipelnykite Trišakio. Norite mane patikrinti? Paklauskite SEAL’o. Norite to, kuo esu pasirengęs pasidalyti, ar net kai kurių detalių, kurių vengiau atskleisti, skaitykite toliau.

Visada sakiau, kad taikliausias šūvis priklausė ne man ir tikrai nesu geriausias visų laikų snaiperis. Savo įgūdžių nemenkinu. Sunkiai dirbau, kad juos išugdyčiau. Man labai pasisekė, nes mokiausi pas geriausius mokytojus, kurie verti pagarbos.

O mano vyrukai – bendražygiai SEAL’ai, jūrų pėstininkai ir sausumos pajėgų kariai, kurie kovėsi drauge – ypač prisidėjo prie mano sėkmės. Bet vadinamoji „asmeninė legenda“ stipriai susijusi su paprasčiausiomis aplinkybėmis, juk teko braidžioti po mėšlo krūvą. Kitaip sakant, man pasitaikė daugiau galimybių. Buvau dislokuotas dar prieš prasidedant Irako karui, o išsinešdinau 2009-aisiais. Pakliuvau ten, kur daugiausia veiksmo.

Chriso Kyle'o kapas
Chriso Kyle'o kapas
© Vida Press

Dar vienas klausimas, kurį dažnai girdžiu:

– Ar tavęs neslegia, kad Irake nužudei tiek daug žmonių?

Atsakau:

– Ne.

Taip ir galvoju. Kai pirmą kartą ką nors nušauni, truputi susinervini. Vis galvoji, ar tikrai galėjai žudyti? Ar viskas gerai? Bet nukovęs priešą supranti, kad taip ir turi būti. Sakai:

– Puiku.

Ir vėl tai darai. Ir vėl. Šaudai, kad priešas nenukautų tavęs ar tavo tautiečių. Darai tai, kol nebelieka ko žudyti.

Toks jau tas karas.

Mėgavausi tuo, ką dariau. Iki šiol mėgaujuosi. Jei aplinkybės pasikeistų – jei manęs nereikėtų šeimai, – grįžčiau iš jaudulio stip­riai plakančia širdimi. Nemeluoju sakydamas, kad buvo smagu. Kariaudamas SEAL komandoje išgyvenau pačius geriausius savo gyvenimo metus.

Žmonės bando prikabinti man blogiuko etiketę, arba niekšo, subingalvio, snaiperio, SEAL’o ir tikriausiai dar daugiau etikečių, kurių nepadoru rašyti. Visos tam tikru metu gali pasirodyti teisingos.

Bet galiausiai mano istorija Irake ir sugrįžus tikrai didesnė už žmonių žudymą ar net kovą už savo šalį.
Ji apie buvimą žmogumi. Ir apie meilę bei neapykantą.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(1 žmogus įvertino)
5.0000

Top naujienos

Neregėtas pasityčiojimas: tai, ką žinomas verslininkas padarė su medžiais, privertė aikčioti net patyrusius pareigūnus (474)

Gavo leidimus pagenėti medžius, bet paliko tik stuobrius. Tokia situacija susiklostė Lietuvoje...

Daliai žinomų parduotuvių COVID-19 pakabino spyną visam laikui: eisime į kitokius prekybos centrus (55)

Pandemija volu pervažiavo per prekybos centrus: dalis prekybininkų iki šiol skaičiuoja praradimus...

Penki Lietuvos dvarai, kuriuos verta pamatyti rudenį: kitu metų laiku tokio grožio tikrai nerasite (20)

Išsiilgusiems istorinių vaizdų – derėtų prisiminti rudenėjančios gamtos apsuptus dvarus....

Didžiausias pasaulyje atliktas tyrimas parodė, kas yra tikrieji koronaviruso „superplatintojai“ (53)

Naujo tyrimo, kuriame dalyvavo daugiau nei pusė milijono naujuoju koronavirusu SARS-CoV-2...

Žiniasklaida: Kremlius su Sobčiak suderino „svarbiausius klausimus“, ji pasirinkta neatsitiktinai (55)

2018 metų Ksenijos Sobčiak prezidentinė kampanija buvo suderinta su Kremliumi, o pati tokia...

Išankstinis balsavimas: pirmąją dieną balsuota aktyviau nei pirmajame ture (7)

Pirmąją išankstinio balsavimą dieną antrajame Seimo rinkimų ture savo valią pareiškė 27...

Vežėjai jaučiasi diskriminuojami: neduoda krovinių, jei vairuotojas ne ES pilietis (5)

Vežėjų asociacijos „ Linava “ prezidiumo narys Artūras Telmentas sako, kad pasitaiko atvejų,...

Odontologas įspėjo apie ligą, dėl kurios gresia prarasti ne tik dantis, bet ir implantus: patarė, kaip apsisaugoti (12)

Dantų implantai , įsriegti į žandikaulio kaulą, daugeliu atvejų pakeičia natūralias danties...

Analitikai: kompanijos, kuriose daugiau moterų vadovių, parodo geresnius rezultatus (80)

Kompanijos, kuriose yra daugiau moterų vadovių, istoriškai savo investuotojus apdovanoja geresniais...

|Maža didelių žinių kaina