Jeigu kiltų karas, „Šiaurės Korėjos režimas būtų visiškai sunaikintas“, ir jei Kinija nenustos tiekusi naftos Šiaurės Korėjai, „naftos reikalus mes galime perimti į savo rankas“, sakė ambasadorė.
1997-aisiais toks pareiškimas būtų buvęs vertas plojimų. Sutartį dėl branduolinio ginklo neplatinimo pasirašiusios šalys tada buvo tvirtai užsibrėžusios laikytis įsipareigojimų.
Tada Šiaurės Korėja dar nebuvo atlikusi savo pirmojo branduolinio ginklo bandymo. Tada Amerika ir kitos šalys dar nebuvo sudariusios susitarimo su Iranu dėl jo branduolinės programos sustabdymo.
Tačiau 2017-aisiais tiek N. Haley, tiek jos viršininko – Amerikos prezidento Donaldo Trumpo įspėjimai neatrodo smarkiai atitinkantys nūdienos realijas.
E. Lake`o teigimu, šioje vietoje svarbu suprasti, dėl kokios priežasties prezidentas ir jo atstovai pirmiausia griebiasi grasinimų. Pasak jo, visa tai daroma tik dėl nenusisekusių pastangų neleisti Šiaurės Korėjai apsirūpinti branduoliniu ginklu. Šių grasinimų esmė – įbauginti Kim Jong Uną ir taip priversti jį pradėti derybas, kurios ilgainiui paskatintų jį atsisakyti branduolinio ginklo savo noru.
Na, bet to nebus niekada, įsitikinęs autorius. Amerika ir jos sąjungininkės tai bando padaryti jau bene ketvirtį amžiaus, o Šiaurės Korėja kaip nepasiduoda, taip nepasiduoda. Dabar Šiaurės Korėjai lieka tik patobulinti branduolinę kovinę galvutę taip, kad ji atlaikytų grįžimą į Žemės atmosferą, ir tai jau bus tikra branduolinė grėsmė JAV. „Tai tėra laiko klausimas. Šiuo momentu tai – techninis dalykas. Ir jie tai padarys“, – praėjusią savaitę sakė amerikiečių politikos analitikas ir apžvalgininkas Michaelas Auslinas.
Užteks spausti
Taigi, metas pereiti į naują poziciją – pasiduoti patiems. Amerikai niekada nederėtų „priimti“ Šiaurės Korėjos kaip branduolinės valstybės, tačiau Amerika gali liautis beprasmiškai ją spaudusi ir įkalbinėjusi derėtis. Šiaurės korėjiečiai ilgus metus vaipėsi tik tam, kad įgytų papildomo laiko galvutėms tobulinti, o kinai, pasinaudodami šiuo spektakliu, sumaniai nukreipė Amerikos dėmesį nuo savo pačių užmačių.
Straipsnio autorius teigia puikiai suprantantis, kad žodis „pasiduoti“ skamba labai jau antiamerikietiškai, todėl siūlo ir kitą tos pačios minties variantą – susikoncentruoti į mūšį, kuris dar nepralaimėtas.
Užuot švaistę jau ir taip smarkiai nustekento Valstybės departamento išteklius naujų dialogų su Šiaurės Korėjos atstovais mezgimui, Amerikos diplomatai ir strategijų kūrėjai galėtų visą dėmesį skirti atitinkamoms atgrasomosioms priemonėms tobulinti. Savo diplomatinius ir karinius pajėgumus Amerika galėtų panaudoti tam, kad sustabdytų Kinijos vykdomą Pietų Kinijos jūros militarizavimą ir užkirstų kelią Kinijos ekonominės ir politinės strategijos, kuria Ramiojo vandenyno ir Rytų Azijos regiono Amerikos sąjungininkes ji siekia paversti savo vasalais, įgyvendinimui.
Ateityje D. Trumpui ir jo diplomatams susitikimuose su kolegomis iš Kinijos nebetektų nuolankiai prašinėti, kad jie kaip nors pasirūpintų savo kliento elgesiu. Dabar tai jau būtų Kinijos bėda. Amerika tuojau išplėtos dar pajėgesnes technologijas, leisiančias sėkmingai numušti visas Šiaurės Korėjos raketas iki joms nusileidžiant.
Smūgio poveikis būtų abejotinas
Nederėtų pamiršti ir tikėtinumo aspekto, pažymi autorius. Prieš keletą metų Amerika su savo „pasidavimo strategija“ būtų sudavusi išties netikėtą smūgį, tačiau dabar Šiaurės Korėja savo tikslą jau yra beveik pasiekusi. Nepaisant retkarčiais D. Trumpo „Twitter`yje“ pasirodančių įspėjimų, patikėti, kad jis ryžtųsi prevenciniam smūgiui, būtų sunku. Net jei jis vis dėlto drįstų tai padaryti, poveikis, ko gero, nebūtų toks, kokio tikimasi.
Tai, kad praėjusią savaitę Šiaurės Korėja paleido tarpžemyninę raketą nuo mobiliosios platformos, rodo, kad sunaikinti galimas raketų paleidimo vietas šioje šalyje būtų labai sunku. Maža to, neatmestina tikimybė, kad toks Amerikos poelgis galėtų išprovokuoti Šiaurės Korėją smogti Pietų Korėjos sostinei Seului – kad ir pasinaudojant įprastine ginkluote.
Nustoti užsiiminėti prevencija reiškia susikoncentruoti į išeities paiešką. E. Luke`o įsitikinimu, siekiant pašalinti Šiaurės Korėjos keliamą pavojų, į problemą reikia pažvelgti kūrybiškiau. Amerikos diplomatams nebereikėtų jaudintis dėl to, kaip Pchenjano tironas sureaguos į jų sakomą tiesą apie jo apgailėtiną režimą. Kim Jong Unas tenori branduoliniu ginklu užsitikrinti savo režimo egzistavimą. Siūlymas jam derėtis dėl jo šalies branduolinės programos iš esmės reiškia, kad Amerikai nerūpi nei Šiaurės Korėjos žmonių orumas, nei laisvė. Daugiau ši problema Amerikai nebekiltų.
Galėtų paraginti veikti disidentus
Straipsnio autorius siūlo pagalvoti apie galimybes. JAV prezidentas galėtų pakviesti ir paraginti veikti drąsius Šiaurės Korėjos disidentus. Jis galėtų paskatinti juos pradėti rengti Korėjos demokratizavimo planą. Autorius klausia, kodėl, pavyzdžiui, Baltuosiuose rūmuose negalėtų įvykti konferencija pavadinimu „Planas Korėjai be Kim Jong Uno“. Kas žino, gal susibūręs nedidelis disidentų ratelis galėtų suformuoti net vyriausybę tremtyje? E. Luke`o nuomone, liovusis stabdyti Šiaurės Korėjos branduolinę programą, Amerika taptų šviesia Korėjos istorijos dalimi.
Pagaliau tai padėtų užtikrinti stabilumą. Kim Jong Unas prarastų galimybę kaskart, išbandydamas branduolinį užtaisą ar paleisdamas raketą, priversti regioną ir visą pasaulį išgyventi naują krizę. Žinoma, Amerika turėtų ir toliau stengtis destabilizuoti jo branduolinę programą per kibernetinius virusus ir kitomis labiau įprastomis priemonėmis. Neilgai trukus Kim Jong Unas netektų galios kada panorėjęs prikaustyti pasaulio dėmesį savo grasinimais.
D. Trumpo administracija turėtų tai apsvarstyti. Kitą kartą, Kim Jong Unui vėl nusprendus surengti provokaciją, JAV atsakas galėtų būti gerai pasvertas – nykus ir nuobodus. Pareiškimą, kad JAV smerkia atitinkamus veiksmus ir kad Šiaurės Korėja žino, kas jos laukia pasikėsinimo į Ameriką ar ką nors iš jos sąjungininkių atveju, Pentagonas turėtų pavesti kokiam nors sekretoriaus padėjėjo pavaduotojui. O kol kas D. Trumpas galėtų savo „Twitter`yje“ mestelti ką nors apie planuojamą konferenciją „Kaip atrodytų pasaulis be Šiaurės Korėjos?“. Poveikis, E. Luke`o įsitikinimu, tikrai būtų daug didesnis negu visų tų tuščių įspėjimų siekiant surengti beprasmes derybas.