Prancūzų politikai, tiek valdančioji socialistų, tiek ir konservatyvi respublikonų partija, nebesupranta Angelos Merkel vienašališkai daromų sprendimų pabėgėlių klausimais ir įžvelgia joje grėsmę Europos Sąjungai.
Be to, toks partnerių elgesys žeidžia La Grande Nation savigarbos jausmą, į kurį apeliuodama Marie Le Pen Prancūziją pašaipiai pavadino Vokietijos kanclerės „kilimėliu kojoms valytis“.
Nors Prancūzijos respublikonai yra seseriška Vokietijos krikščionių demokratų (CDU) partija, respublikonų vadovas ir buvęs prezidentas Nicolas Sarkozy tiesiog širsta ant Angelos Merkel dėl jos vykdomos pabėgėlių politikos.
Mat kanclerės atvirų durų politika gali pastūmėti dalį potencialių respublikonų rinkėjų į „Nacionalinio Fronto“ (NF) lyderės Marie le Pen rankas.
Pierre Lellouche, konservatorių atstovas spaudai užsienio politikos klausimais, Vokietijos kanclerei metė sunkų kaltinimą: „Ji suteikė krizei pagreitį, ir dabar jos nebeįmanoma suvaldyti.“
A. Merkel sprendimas atidaryti Europos sienas sirų pabėgėliams nuskambėjo kaip vilionė „milijonams žmonių, šiuo metu sunkiomis sąlygomis gyvenančių Turkijoje, Libane, Jordanijoje, jau nekalbant apie tuos, kurie Afrikoje pasiruošę šuoliui per Viduržemio jūrą,“ – teigė prancūzų politikas interviu Vokietijos radijo kanalui „Deutschlandradio Kultur“.
Paklaustas, kaip vertina kanclerės apeliavimą į „europietišką dvasią“ bei solidarumą, P. Lellouche pratrūko priekaištais: „Bet juk ji negali kalbėti apie Europos dvasią tada, kai jai tinka ir patinka! Vokietija negali iš kitų reikalauti kvotų. Jei būčiau Alexis Tsipras, reikalaučiau kvotų graikų skoloms: „Prisiimkit dalį mano skolų!“ – sako prancūzų konservatorių politikas, argumentuodamas visai panašiai kaip Viktoras Orbanas, – tarsi pabėgėlių krizė būtų ne Europos, o vienos Vokietijos krizė.
Iš tolesnių P. Lellouche išvedžiojimų aiškėja, kodėl: vokiečių krikščionys demokratai neparuošė savo partijos draugų Paryžiuje tokiam sprendimui.
O juk tai buvo būtina, žinant, kokia opi Prancūzijai pabėgėlių tema – dėl jau ir taip didžiulės imigracijos, dėl bedarbystės, dėl socialinių problemų. Politikas sakosi esąs susirūpinęs dėl Europos ateities, šios krizės pasekmės galinčios būti itin sunkios.
Xavieras Bertrandas, prancūzų konservatorių grandas, regioniniuose rinkimuose Prancūzijos šiaurėje turėsiantis konkuruoti su Marine Le Pen, Vokietijos politiką vadina didžiuliu išsišokimu.
Be to, jo manymu, daugiau pabėgėlių Prancūzija negalinti nei priimti, nei jų išmaitinti, nei suteikti jiems išsilavinimą. (Beje, vien Vokietijos žemė Bavarija šiais metais jau priėmė daugiau pabėgėlių nei visa Prancūzija!)
„Aš nesutinku su grynai vokiška Europa“, – sako konservatyvus politikas Bertrandas. Paklaustas vokiečių žurnalisto, ar dėl tokios Vokietijos politikos iškilusi grėsmė Europai, atsako net neabejodamas: „Žinoma, kad iškilusi.“
Valdančiosios prancūzų socialistų partijos parlamentaras ir ankstesnis sąjungos „SOS rasizmui“ vadovas Malekas Boutihas nusiteikęs nemažiau kritiškai: „Vokiečių gyventojų kilniadvasiškumu galima žavėtis, tačiau Angela Merkel padarė didžiulę politinę klaidą Europai“, savo pačios sprendimu ir atsakomybe ištardama žodžius, kviečiančius pabėgėlius į Šengeno erdvę.
„Jos elgesys kaimyninėse Vokietijos valstybėse, pradedant Prancūzija, sukelia krizes. Tokia yra tiesa. Ponia Merkel – geriausia ponios Le Pen sąjungininkė,“ – negailestingai kerta socialistas, turėdamas galimas pasekmes gruody vyksiantiems regioniniams rinkimams.
Be to, M. Boutihas priekaištavo, kad sprendimai dėl Šengeno erdvės Berlyne daromi nederinant su kitais, tarsi vokiečiai vieni patys turėtų tam teisę. Juk ir uždaryti sienas buvęs vienašalis Berlyno sprendimas. Ir tai esąs „posūkis Europos vienijimosi procese“.
Akivaizdu, kad prancūzų politikų lūpomis kalba ir „didžiosios nacijos“ (La Grande Nation), kaip save linkę apibūdinti prancūzai, nepasitenkinimas dėl to, kad šįkart Vokietijos kanclerė lemtingus sprendimus priėmė su jais nepasitarusi.
O dabar dar prisideda ir moralinis spaudimas iš Berlyno. Ir Prancūzijoje imama murmėti dėl naujos Vokietijos hegemonijos bei visažinio laikysenos.
Vis dėlto Eliziejaus rūmuose esama ir mėginimų suprasti bei pateisinti A. Merkel politiką, primenant, kad būtent Vokietija, o ne Prancūzija patirianti milžinišką pabėgėlių spaudimą, nes pabėgėliai pirmiausia veržiasi į Vokietiją, o ne į Prancūziją, – aiškina vienas prezidento patarėjų.
Oficialusis Paryžius stengiasi demonstruoti, kad Vokietija ir Prancūzija ir toliau žengia koja kojon, ir toliau teigia drauge su Berlynu svarstantis pabėgėlių paskirstymo klausimus.
Premjeras Manuelis Vallsas parlamente tarsi mantrą kartoja žodžius apie solidarumą ir pasirengimą padėti pabėgėliams, drauge reikalaudamas aiškių taisyklių, priėmimo centrų Pietų Europoje, o reikalui esant – ir pasienio kontrolės.