Ji, kaip ir visi vokiečiai, karo metu norėjo valgyti. Prieš ją būdavo išdėliojami gardžiausi patiekalai, tačiau ne tam, kad į juos žiūrėtų – ji turėdavo juos ragauti. Tačiau sotumo ji nepajusdavo: M. Wolk tebuvo viena iš 15 merginų, dirbusių degustatorėmis A. Hitlerio „Vilko urve“ – fiurerio rezidencijoje Rytprūsių Rastenburgo mieste.
Margot tuo metu buvo 24 metai. Jos vyras buvo paimtas į frontą, o jų namai subombarduoti. Anyta nusiuntė ją į Gros Partšo gyvenvietę, kur ją užverbavo vietos administracijos vadovas ir jai teko dvejus su puse metų dirbti oficialia A. Hitlerio maisto ragautoja. Jo paties Margot niekuomet nematė. Niekada neregėjo ir patiekalų su mėsa ar žuvimi – A. Hitleris buvo vegetaras, rašo „La Stampa“.
Apie savo praeitį ji niekam nepasakojo, netgi savo vyrui Karlui, su kuriuo nugyveno 40 metų. Ji atsivėrė tik vietos laikraščio korespondentei, atėjusios paimti iš jos interviu 95 metų jubiliejaus proga.
„Norėjau papasakoti, kas vyko šioje siaubingoje vietoje“, - prisipažino senolė. Kiekvieną dieną 8 val. ryto viena esesininkė ateidavo po jos langais ir sušukdavo: „Margot, keltis!“.
Kai merginas atveždavo „Vilko urvą“, maistas jau būdavo paruoštas. Personalas į lėkštes kraudavo daržoves, spagečius, vaisius, pildavo padažus ir dėdavo ant stalo. 11 – 15 merginų ragaudavo maistą. Jeigu praėjus valandai visos merginos būdavo gyvos ir sveikos, maistą supakuodavo į specialius konteinerius ir siųsdavo A. Hitleriui. Sklandė gandai, jog sąjungininkai gali nunuodyti fiurerį, pažymi „La Stampa“.
Kai Raudonoji armija priartėjo prie Rastenburgo per kelis kilometrus, vienas karininkas pasivedė Margot į šalį ir liepė jai bėgti. Jis įsodino ją į traukinį, kuris vyko į Berlyną. „Jis išgelbėjo jai gyvybę. Visas kitas merginas rusai nušovė“, - rašo „La Stampa“.