Nors Mahatma Gandhi Nobelio taikos premijai buvo nominuotas penkis kartus (įskaitant 1948 m., likus kelioms dienoms iki jo nužudymo), premija Indijos dvasiniam vadovui taip niekada ir nebuvo įteikta. 2006 m. Norvegijos Nobelio premijos skyrimo komiteto sekretorius Geiras Lundestadas pasakė: „Didžiausias apsileidimas per visą mūsų 106 metų istoriją, be jokios abejonės, yra tai, kad Mahatmai Gandhi niekada nebuvo įteikta Taikos premija.
M. Gandhi galėjo apsieiti be Nobelio taikos premijos, o štai ar Nobelio premijos komitetas galėjo apsieiti be M. Gandhi, abejoju.“ 1948-aisiais, M. Gandhi mirties metais, Nobelio premijos komitetas nusprendė niekam neskirti taikos premijos, nes, anot jo, tais metais neliko nė vieno tinkamo gyvo kandidato (Nobelio premijos komitetas savo premijų neskiria po mirties).
Didžiausias M. Gandhi pasiekimas – jo įdiegtas nesmurtinio pasipriešinimo metodas Indijos kovoje už žmogaus teises. Šio metodo, pavadinto „satyagraha“ (iš hindi kalbos „tiesos jėga“), esmė – neatmetę teisinės valstybės įstatymų, Indijos gyventojai turėjo taikiai pažeidinėti tuos įstatymus, kurie yra neracionalūs ar engiantys.
1949 m. portugalų neurologui António Egasui Monizui buvo įteikta fiziologijos arba medicinos srities Nobelio premija už priešakinių smegenų lobotomijos plėtojimą. Šios procedūros metu psichinėmis ligomis, depresija sergantiems arba mokymosi sutrikimų turintiems žmonėms išoperuojama smegenų jungtis priekinėje smegenų žievės dalyje. Šiuo metu visuotinai manoma, kad tai neetiška procedūra, nes po operacijos pacientai gali patirti komą, be to, jiems dažniausiai sutrinka mąstymas ir susilpnėja atmintis.
A. Monizas lobotomiją pradėjo vykdyti žmonėms 1936 m. Įvertinęs pirmųjų 40-ies pacientų operacijos rezultatus, jis nusprendė, kad operacija tinkama, pareiškęs: „Priešakinių smegenų leukotomija (taip jis vadino lobotomiją) yra paprasta operacija, visada saugi, kuria galima veiksmingai išgydyti kai kurias psichines ligas.“
Nors jis ir pripažino, kad dažnai pacientai po lobotomijos patiria elgesio ir asmenybės sutrikimus, A. Monizas manė, jog šie pašaliniai poveikiai nėra labai svarbūs, nes po procedūros susilpnėdavo kiti sekinančių psichinių ligų simptomai. Su šia išvada sutiko ne visi pacientai. 1939 m. į A. Monizą šovė jo gydymo metodais nepatenkintas pacientas, tad gydytojas tapo neįgalus ir judėjo vežimėlyje.
Kai A. Monizo procedūrą penktajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje patobulino Amerikos gydytojas Walteris Freedmanas, lobotomija trumpam vėl tapo populiari ir 1949 m. A. Monizui buvo įteikta Nobelio premija. Procedūra vėl buvo nusivilta po kelerių metų, tačiau per tą laiką vien Jungtinėse Amerikos Valstijose lobotomija buvo atlikta 20 tūkst. pacientų.
Periodinė cheminių elementų lentelė - vienas reikalingiausių ir naudingiausių (bei garsiausių) būtinųjų cheminių žinių šaltinių. Lentelės sudarytojas, chemikas iš Rusijos Dmitrijus Mendelejevas, pirmasis kruopščiai sudėliojo cheminius elementus, remdamasis jų atomine mase. Grupuodamas cheminius elementus chemikas tarsi aiškiai įvardijo konkrečių cheminių elementų savybes: pavyzdžiui, visi dešiniausiame stulpelyje išdėstyti cheminiai elementai – inertinės dujos, kurios su kitais elementais cheminius ryšius užmezga labai nenoriai.
Be to, visi lentelės vidurinėje dalyje esantys cheminiai elementai – metalai. Pasitelkęs periodinę cheminių elementų lentelę, D. Mendelejevas padarė daug svarbių išvadų, susijusių su medžiagų prigimtimi. Jis netgi sugebėjo nuspėti savybes cheminių elementų, kurie dar neatrasti.
Tačiau, nepaisant fakto, jog garsusis Rusijos chemikas mirė tik 1907 metais, praėjus šešeriems metams nuo tada, kai buvo įsteigta Nobelio chemijos premija, jo pasiekimai taip ir nebuvo įvertinti. Knygoje „Kelias į Stokholmą: Nobelio premijos, mokslas ir mokslininkai“ („The Road to Stockholm: Nobel Prizes, Science, and Scientists“), pasirodžiusioje 2002 metais, jos autorius Istvanas Hargittai‘us teigia, jog taip nutiko dėl vieno Nobelio komiteto nario machinacijų – tas asmuo esą su D. Mendelejevo darbais nesutiko.
Nobelio premijos steigėjas Alfredas Nobelis savo testamente teigia, kad literatūros premiją reikia teikti rašytojui, „literatūroje sukūrusiam geriausią idealistinės krypties darbą“. Premijos gyvavimo aušroje (nuo 1901 iki 1912 metų laikotarpiu) Nobelio komitetas frazę iš testamento interpretavo pažodžiui: premija turi atitekti rašytojui, propaguojančiam didingąjį idealizmą.
Dėl šios priežasties komitetas neįvertino tokių garsių literatūros kūrėjų, kaip Jamesas Joyce‘as, Levas Tolstojus, Antonas Čechovas, Marcelis Proustas, Henrikas Ibsenas ir Markas Twainas, kurių darbai buvo įvardyti kaip pesimistiniai ir slogūs.
Minėtosios literatūros legendos mirė anksčiau nei Nobelio komitetas ėmė laisviau interpretuoti A. Nobelio valią ir nusprendė, jog jo žodžiai reiškia „darbus, turinčios išliekamąją literatūrinę vertę“.
1994 metais Nobelio taikos premijos skyrimo komitetas pagerbė tuometinį Izraelio ministrą pirmininką Yitzhaką Rabiną, Izraelio užsienio reikalų ministrą Shimoną Peresą ir Palestinos išsivadavimo organizacijos lyderį Yasserą Arafatą. Jie visi buvo įvertinti už pastangas, siekiant Izraelio ir Palestinos taikos, kurios buvo parodytos per daugybę susitikimų, prieš metus vykusių Osle. Nobelio taikos premija jiems buvo skiria nepaisant fakto, jog konkretaus susitarimo pasiekti taip ir nepavyko.
Istorikas Burtonas Feldmanas savo 2002 metų knygoje „Nobelio premija: talento, kontraversijos ir prestižo istorija“ („The Nobel Prize: A History of Genius, Controversy, and Prestige“) teigia, jog kai Nobelio komitetas nusprendė premiją skirti Y. Arafatui, vienas iš jo narių tą pačią akimirką atsistatydino ir Y. Arafatą „viešai pasmerkė kaip teroristą“.
Ir iš tikrųjų – prieš tai Y. Arafatas buvo susijęs ne su vienu teroristiniu išpuoliu prieš Izraelį ir vėliau iki pat mirties 2004 metais vadovavo palestiniečiams, kurie ir toliau vykdė tokią veiklą.