Apie atliekas teks mąstyti jau produkto idėjos etape

Praėjusią savaitę vyko Europos Parlamento biuro Lietuvoje ir „AgriFood Lithuania DIH“ organizuotas nuotolinis renginys „Žiedinės ekonomikos poveikis ir žemės ūkio ir maisto sektoriui“.

Diskusijose buvo siekiama pristatyti Lietuvos žemės ūkio ir maisto gamintojų bendruomenei ES priemones bei išsikeltus Žaliojo kurso, skaitmeninimo ir perėjimo prie žiedinės ekonomikos tikslus, taip pat išnagrinėti galimą šių procesų poveikį Lietuvos žemės ūkio ir maisto sektoriams, pristatyto Europos Parlamento poziciją.

Anot renginyje dalyvavusio europarlamentaro Bronio Ropės, augant gyventojų skaičiui pasaulyje, didėja ir žaliavų paklausa. Visgi, pagrindinių žaliavų tiekimas – pakankamai ribotas, o kai kurios ES šalys yra labai priklausomos nuo kitų, nes iš jų perka žaliavas. Kasmet ES susidaro apie 2,5 mlrd. tonų atliekų, iš kurių apie 88 mln. tonų – maisto atliekos: „Apie 20 proc. maisto mes išmetame. Tai – didžiuliai kiekiai, kai apie 30 mln. europiečių neturi galimybės pavalgyti kasdien“, – kalba B. Ropė.

Bronis Ropė

Anot EP Žemės ūkio ir kaimo plėtros komiteto nario, 2021 metų vasarį EP pritarė Europos Komisijos pristatytam naujam žiedinės ekonomikos veiksmų planui, į kurį įtraukiami pasiūlymai dėl tvaresnio produktų dizaino, atliekų kiekio mažinimo ir piliečių įgaliojimo. Ypatingas dėmesys skiriamas daug išteklių reikalaujantiems sektoriams, susijusiems su elektronika, plastiku, tekstile ir statyba.

Žiedinės ekonomikos esmė, sako B. Ropė – dar projektuojant produktą, mąstyti apie tai, kad tektų išmesti kuo mažiau atliekų: „Jau gamybos stadijoje galvojama, kaip galėsime tą gaminį „pergaminti“, transporto grandyje – kaip kuo mažiau vežioti ir didinti vietinį vartojimą.“ Vystant žiedinę ekonomiką, anot europarlamentaro, tai, kas vienam yra atlieka – kitam gali būti žaliava.

Žiedine ekonomika žemės ūkyje siekiama išsaugoti gamtos turtą, subalansuojant atsinaujinančių išteklių srautus. Norima skatinti taupų išteklių vartojimą ir maksimalų atliekų pakartotinį panaudojimą.

ES parama Lietuvai: kol kas atsilieka, bet sieks suvienodinti

Šiuo metu, kalba europarlamentaras, EP svarstoma daug vilčių ūkininkams, perdirbėjams, o ir pačiai valdžiai teikianti strategija „Nuo ūkio iki stalo“. Be kitų problemų, kurias strategija padėtų spręsti, didelis dėmesys skiriamas maisto švaistymui: iki 2030 m. numatoma bent perpus sumažinti maisto išmetimo mastą, o ir produktai ant vartotojo stalo atsirastų greičiau, užuot vartojant ilgą laiką sandėlyje laikytus, vėliau iš toli transportuotus vaisius ar pan.

Visoms inovacijoms reikalingos investicijos, tačiau kol kas, sako B. Ropė, skirtingų šalių sąlygos nėra vienodos: „Lietuva gauna mažesnes tiesiogines išmokas ir diegti inovacijas Lietuvos žemdirbiams – kur kas sunkiau. Tad vienas iš tikslų – suvienodinti ūkininkavimo sąlygas. Tada visose ES šalyse galėsime siekti vienodų tikslų.“

ES paramos Lietuvai vidurkis siekia apie 80 proc. bendro ES paramos vidurkio, o kai kurioms valstybėms pasisekė kur kas labiau nei lietuviško ūkio atstovams: „Lietuvos žemdirbys gauna ir du kartus, ir pusantro karto mažesnę paramą nei senosios Europos ūkininkas, tada su juo konkuruoti – labai sudėtinga“, – sako B. Ropė.

Žiedinė ekonomika

Vis dėlto, 2021 – 2022 metams Lietuvai papildomai skirta 150 mln. Eur paramos įgyvendinti kaimo plėtros programą. Iš šios sumos ne mažiau nei 37 proc., sako B. Ropė, turi keliauti ekologiją didinantiems sprendimams.

Lietuva – perteklinių saugiklių mėgėja?

Eksportas Lietuvos ūkininkams šiuo metu sudaro didelę pajamų dalį, tad kyla klausimas – ar neatsidursime aklavietėje, kuomet žiedinė ekonomika diktuos naujas, trumpųjų transportavimo grandinių ir vietinio vartojimo skatinimo, taisykles?

B. Ropės manymu, taip nenutiks, tačiau reiktų sukti bendradarbiavimo šalies viduje arba kitaip kooperatyvų keliu, kuomet eksportuojama nebe žaliava, o jau galutinis produktas: „Europoje kalbame, kad turime sukurti sąžiningos grandinės principą, naudos už galutinį pardavimą pasidalinimą tarp visų grandinės dalyvių.“ Šiuo metu, anot politiko, neretu atveju žaliavos tiekėjas nukenčia, negaunamas deramo atlygio, net jei tolimesnis produkto kelias iki vartotojo atpinga ir pan.

Svarbus, anot pašnekovo, ir pačių žmonių požiūris: štai vokietis nepirks lietuviškos mėsos, jei parduotuvės lentynoje šalia matys vokišką. Nors lietuviai taip pat mėgsta pirkti vietinę produkciją, neretai, kalba B. Ropė, laimi pigesnė kaina.

Be to, matoma praktika, kad tai, kas ES mastu tėra rekomendacija, Lietuvoje jau tampa reikalavimu, o pertekliniai saugikliai trukdo sėkmingai konkuruoti. B. Ropė sako, kad šalies viduje derėtų peržiūrėti esamus saugiklius ir į kai kuriuos procesus žvelgti laisviau.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (98)