Pasak užsienio reikalų viceministro, net ir išgyvendami krizes, Vakarai sugeba išlikti stiprūs ir išlaikyti tarpusavio pasitikėjimą, atsakant į autoritarinių režimų keliamus iššūkius. Jo teigimu, Lietuvai pasirinkimas tarp Europos ir Amerikos būtų neįmanomas, nes mums tai yra kaip pasirinkimas tarp motinos ir tėvo, o šiuo metu kylančių globalių iššūkių fone Lietuva gali ir turi atrasti galimybes, o ne tik įžvelgti kylančias grėsmes.
A. Pranckevičiaus teigimu, Jeanas Monnet ir Robertas Schumanas, kurdami Anglies ir plieno sąjungą, niekada net nesvajojo, kad šis kūrinys taps sąjunga, suvienijančia Europą, kurioje bus ir Vakarų, ir Rytų Europos valstybės. Jie turbūt niekada nesvajojo, kad šioje erdvėje bus sukurta puikiai funkcionuojanti vidaus rinka, vieninga valiuta, kad bus laisvai judama, gyvenama, mokomasi ir dirbama Šengeno erdvėje. Tai yra didžiuliai pasiekimai, per istoriškai dramatiškai trumpą laiką.
Su LR užsienio reikalų viceministru A. Pranckevičiumi kalbėjomės apie ES kaimynystę, santykius su Rusija, Kinija, JAV ir Bendrijos užsienio politikos dabartį bei ateitįį.
– Moldova ir Ukraina šiuo metu patiria vis didesnį energetinį spaudimą iš Rusijos pusės, yra baiminamasi, jog visai Europai šią žiemą gali pritrūkti gamtinių dujų. Kalbėjausi su prancūzų analitiku Nicolasu Tenzeriu, kuris teigė, kad tokią situaciją buvo galima numatyti, o mūsų nepasiruošimo priežastis – ES lyderių įžvalgumo stoka. Kaip manote, ar ES turi pakankamai įrankių, kad galėtų atsispirti Rusijos energetiniam spaudimui?
– Aš esu įsitikinęs, kad tikrai turi, tik kartais mes panaudojame ne visus turimus įrankius. ES – didžiausia pasaulyje vidaus rinka ir labai svarbi energetikos rinka. Jeigu esame vieningi ir išlaikome discipliną, turime nemažai poveikio priemonių, ypač išorės tiekėjams.
– Lietuva dar prieš gerą dešimtmetį buvo viena iš didžiausių energetikos sąjungos kūrimo rėmėjų. Mes esame labai toli pažengę, tačiau dar nesame baigę jos kurti – nesame liberalizavę energijos rinkos ir jos pilnai integravę. Turbūt tai yra viena iš priežasčių, kodėl dabartinės energijos kainų krizės akivaizdoje esame tokie pažeidžiami. Ilgalaike prasme atsakas į dabartinės krizės priežastis bus ne tik Europos žaliasis kursas ir mūsų perėjimas prie atsinaujinančios energetikos, bet ir diversifikacija, energetinė nepriklausomybė – gebėjimas turėti tikrai funkcionuojančią ir integruotą energijos vidaus rinką.
– Manau, kad mums, kaip ir visai ES, tai yra svarbiausia pamoka, ypač matant, kad kai kurie veikėjai, šiuo atveju Rusija ir „Gazprom“, naudojasi šia situacija ir galimai manipuliuoja kainomis. Tikiuosi, kad pamokos bus išmoktos ir Europos žaliasis kursas netaps situacijos auka. Atvirkščiai, manau, kad dabartinė situacija turėtų tik pagreitinti žaliąją transformaciją ir dar didesnes investicijas į atsinaujinančią energetiką.
Kalbant apie Rytų partnerystės šalis, dabartinė situacija parodė didžiulę jų priklausomybę nuo Rusijos dujų tiekimo. Tai dar kartą priminė, kad energetika buvo, yra ir artimiausiu metu liks viena iš geopolitiškai jautriausių sričių šioms valstybėms ir kartu skausmingiausia vieta, kuria naudodamasi Rusija gali daryti joms įtaką ir jas silpninti iš vidaus.
ES atsakas turi būti skubi ir greita parama. Europos Komisija jau tą daro Moldovos atžvilgiu. Manau, kad buvo sureaguota pakankamai greitai. Taip pat ir Ukrainos atžvilgiu, manau, kad reikalingas pagalbos paketas ir kartu ieškojimas būdų, kaip kompensuoti nuostolius, kuriuos šalis patirs dėl „Nord Stream 2“ dujotiekio, kuriam mes tiek daug metų prieštaravome. Kartu tai yra paskata abiems valstybėms investuoti į atsinaujinančią energetiką, perimti naujas technologijas ir ilgalaikėje perspektyvoje matyti savo ateitį, kaip išsilaisvinančių iš energetinės priklausomybės nuo Rusijos. Tai yra labai sudėtinga.
Dažnai apie tai esu klausiamas keliaujant po Vidurio ar Rytų Europą, kur vis dar vyksta rimtos diskusijos dėl priklausomybės nuo rusiškų dujų. Lietuvos patirtis ir pavyzdys daug ką įkvepia – dėl mūsų suskystintųjų dujų terminalo istorijos ir sugebėjimo valingai, patiems apsispręsti tapti nepriklausomais. Nepamirštamas ir labai svarbus Baltijos šalių ir Lenkijos projektas, sinchronizuojantis su kontinentine Europa. Mūsų perėjimas iš absoliučiai energetiškai priklausomo regiono, energetinės salos, priklausomos nuo Rusijos politinio spaudimo, į energetiškai nepriklausomą ir su kontinente Europa integruotą regioną yra pavyzdys, puiki siekiamybė kitoms valstybėms Rytų ir Vidurio Europoje. Manau, kad tai puikus pavyzdys ir Rytų Partnerystės šalims.
– Europoje vis dažniau diskutuojama apie dideles idėjas užsienio ir saugumo politikoje, tokias, kaip geopolitinės sąjungos kūrimas, strateginė autonomija, bendros karinės pajėgos. Visgi kai žvelgiame į bloko politiką Rytų partnerystėje, Vakarų Balkanuose – mums labai sunkiai sekasi susitarti, kaip bendrauti su tais, kurie yra greta mūsų. Kaip manote, jei mums sunkiai sekasi rasti kompromisus kalbant apie artimą kaimynystę, ar ES gali susitarti dėl to, kokia yra jos vieta pasaulyje?
– Nepaisant visų problemų, aš matau labai akivaizdų valstybių narių mandatą ES stiprėti, o ne silpnėti, eiti į priekį, o ne atgal. Jūsų paminėti klausimai dėl gynybos, saugumo ar kitų sričių geresnio koordinavimo irgi yra pavyzdžiai, jog yra poreikis, kad Europa būtų efektyvesnė, kad sugebėtų greičiau reaguoti ir užsienio politikoje būtų didesnė žaidėja. Turbūt Maskvoje ar Pekine stipresnė Europa nebūtinai sulauktų didelio entuziazmo, tačiau mūsų Vakarų demokratinių valstybių tarpe daug kam yra reikalinga stipresnė Europa. Ne tik klimato kaitos srityje, kur mes esame akivaizdūs lyderiai, bet ir kitur.
Manau, kad susitarti yra įmanoma. Mes dažnai kritikuojame save, kad stokojame vienybės Rusijos ar Kinijos atžvilgiu, ir tikrai būna atvejų, kai išsiskiria nuomonės, tačiau užmirštame paminėti, kad dėl daugelio dalykų susitariame. Jau daugiau negu septynerius metus esame išlaikę discipliną dėl sankcijų prieš Rusiją už nelegalią Krymo aneksiją ir karą Donbase. Taip pat retai pastebime, kad pastaruosius dvejus metus ES vyksta toks, sakyčiau, mentalinis pokytis Kinijos atžvilgiu – 2019 metais pirmą kartą istorijoje buvo priimta Kinijos strategija, įvardijanti Pekiną ne tik kaip partnerę, ekonominę konkurentę, bet ir kaip sisteminę priešininkę. Ko gero, tai yra pirmas kartas, kai ES savo strateginiuose dokumentuose panaudojo sąvoką „sisteminė priešininkė“ kalbant apie tokią svarbią valstybę kaip Kinija.
Buvo įvardyta aiškiai – mūsų požiūris į žmogaus teises, teisės viršenybę, demokratiją, intelektinę nuosavybę, duomenų privatumą – kardinaliai skiriasi. Mes neslepiame ir mūsų noro ir poreikio ginti savo interesus – ginti savo investicijas, apsaugoti mūsų kompanijas, siekti sąžiningumo ir abipusiškumo mūsų ekonominiuose santykiuose. Aš matau daug daugiau realizmo ir supratimo, kas yra dabartinė Kinija.
– Vilnius yra vienas aktyviausių Pekino kritikų. Tuo pačiu Lietuva nuolat kartoja poreikį ES su Kinija kalbėtis vienu balsu. Kaip manote, ar realistiški tokie tikslai, kai Vakarų Europoje yra valstybių, kurios į santykius su Kinija žiūri labai pragmatiškai?
– Sprendimu pasitraukti iš 17+1 formato mes norėjome pasiųsti žinutę mūsų Europos partneriams. Norėjome parodyti, kad mes turime stiprinti kolektyvinį 27+1 formatą ir kad tik būdami kartu, mes galime būti rimti globalios politikos žaidėjai, galime būti lygiaverčiai žaidėjai su Kinija. Nei viena atskira valstybė tikrai to nepajėgs. Taip pat norėjome parodyti, kad tokie skaldantys formatai, kaip dabar jau 16+1, nėra naudingi mums patiems. Ne kartą esame sakę – šis sprendimas nėra anti-kiniškas, jis – pro-europietiškas. Mūsų pagrindinis dėmesys – Europos vienybei. Jeigu mes leidžiamės būti padalinti tiek Rusijos, tiek Kinijos atžvilgiu, tai yra mūsų pačių kaltė.
Kalbėdami su daugeliu ES partnerių tikrai iš didžiosios daugumos sulaukiame paramos dėl mūsų sprendimo pasitraukti iš šio formato, netgi iš tų valstybių, kurios yra likusios. Nemaža dalis tų valstybių situaciją mato panašiai, stebi pokyčius ir svarsto apie savo pačių apsisprendimą. Vakarų Europos šalys ir ypač JAV entuziastingai sveikina šį Lietuvos pasirinkimą, mato jį kaip strategiškai įžvalgų ir labai svarbų. Aišku, pasitraukimas yra tik vienas žingsnis, tačiau iš esmės dabartinių aplinkybių fone ES santykių su Kinija kūryba tik prasideda.
Mūsų manymu, čia yra labai svarbus bendras darbas su JAV, kurioms Kinija yra be galo svarbus užsienio politikos klausimas. Per mano vizitą Vašingtone, Aspeno saugumo forume, įsitikinau, kad iš esmės Kinija dominuoja beveik kiekvieno politiko galvoje, ji dominavo kiekvienoje sesijoje ir diskusijoje ir tai yra vienas iš svarbiausių, jei ne vienintelis, užsienio politikos klausimas, kuriuo sutaria ir demokratai, ir respublikonai. Šiuo klausimu yra matomas svarbus Europos vaidmuo, kartu su JAV kuriant bendrą politiką Kinijos atžvilgiu.
Aš manau, kad tai yra didžiulė galimybė, ir Lietuva atsidūrė globalių diskusijų epicentre. Mes sulaukiame labai daug dėmesio. Mums reikia pasinaudoti šia galimybe dėl Lietuvos interesų, dar intensyviau dirbant ties mūsų diversifikacija Indijos ir Ramiojo vandenynų regione, ieškant naujų rinkų, diversifikuojant tiekimo grandines. Aš esu pakankamai optimistiškas, kad Lietuvai, kaip ir ES visos galimybės yra prieš akis. Kaip žinia, Lietuva jau atidaro arba artimiausiu laiku atidarys ambasadas Pietų Korėjoje, Singapūre ir Australijoje, iš ten dengs didžiąją dalį regiono. Jau dabar turime labai aktyvią ambasadą Japonijoje ir galimybės bendradarbiavimo, investicijų, inovacijų srityse yra labai didelės.
– Daug kas Europoje, turbūt, neigiamai prisimins prezidento Donaldo Trumpo valdymo laikotarpį, ir daug kas vylėsi, kad prezidentas Joe Bidenas grąžins Ameriką į Europą. Nepaisant to, AUKUS susitarimas įskėlė konfliktą tarp Vašingtono ir Paryžiaus, JAV ir toliau kalbama, kad europiečiams reiktų patiems rūpintis savo ir savo kaimynystės saugumu. Kaip manote, kokia yra transatlantinių santykių ateitis?
– Natūralu, kad kuo toliau, tuo labiau Europai reiks stengtis likti JAV akiratyje, likti svarbiems partneriams. Esu įsitikinęs, kad JAV ir Europos santykis yra gyvybiškai svarbus tam, kad mes, kaip Vakarų pasaulis, išlaikytume iniciatyvą gindami žmogaus teises, demokratiją, taip pat išlaikydami taisyklėmis grįstą pasaulio tvarką. Interesas akivaizdus ir iš Lietuvos pusės.
Lietuvai nėra įmanomas pasirinkimas tarp Europos ir Amerikos, nes mums tai yra pasirinkimas kaip tarp motinos ir tėvo. Dėl to Lietuvai transatlantiniai santykiai yra svarbūs ir gyvybiškai reikalingi mūsų saugumo ir gerovės užtikrinimui. Manau, kad dabartinis periodas yra daug labiau įkvėpinantis, nei prieš tai buvę ketveri metai.
Šiuo metu sugrįžta daug bendradarbiavimo formatų – aš atstovauju Lietuvai prekybos politikoje ir matau Pasaulio prekybos organizacijoje daug aktyvesnį JAV sugrįžimą, pagaliau pasiektas „Boeing“ ir „Airbus“ susitarimas, po Ursulos von der Leyen ir J. Bideno susitikimo buvo suspenduoti plieno ir aliuminio muitai ES, įkurta Amerikos ir Europos technologijų ir prekybos taryba.
Aš matau daug ženklų, kad į transatlantinius santykius grįžta pasitikėjimas, nors ir yra problemų, kurių sprendimai užtruks. Afganistano ir AUKUS situacijos įnešė įtampos, ypač tarp Vakarų Europos partnerių ir JAV, tačiau, nepaisant to, galėjome matyti, kaip greitai buvo grįžta prie kalbėjimosi. Prancūzijos ambasadorius JAV buvo pirmą kartą per 300 metų istoriją atšauktas į Paryžių konsultacijoms. Kalbėdamasis su dabartiniu Prancūzijos ambasadoriumi Philippe‘u Etienne‘u Vašingtone vis negalėjau užmiršti to fakto, kad JAV ir Prancūzija yra pačios artimiausios strateginės partnerės, nuolat padėjusios viena kitai, nors neretai turėjo skirtingas pozicijas. Tai tęsiasi nuo Nepriklausomybės karo, kur Prancūzija buvo pagrindinė JAV sąjungininkė iki Antrojo pasaulinio karo, kur JAV pagalba sąjungininkams išgelbėjo taip pat ir Prancūzijos likimą.
Yra ir simboliniai dalykai – vienintelio užsieniečio paveikslas JAV Senato salėje yra prancūzų generolo Gilberto du Motier de La Fayette. Pati garsiausia dovana pasaulyje yra Prancūzijos Niujorkui dovanota Laisvės statula, kuri tapo simboliu milijonams žmonių, plaukusių per Atlantą į naują gyvenimą, demokratijos ir laisvės pasaulį. Tie dalykai yra tokie stiprūs ir fundamentalūs, kad 21 amžiuje atšauktas ambasadorius buvo kaip žaibas iš giedro dangaus. Manau, kad daugelis mūsų apsidžiaugė, kad šis epizodas trūko taip trumpai. Kartu tai pažadino supratimą abejuose Atlanto pusėse, kaip svarbu yra tarpusavyje kalbėtis, kaip svarbu informuoti vienam kitą, kokia yra svarbi transatlantinė partnerystė.
