Europa sunerimusi: tai reiškia žiaurią priespaudą
Reaguodama į sparčius pokyčius Afganistane, Europos Parlamento moterų teisių ir lyčių lygybės komiteto pirmininkė Evelyn Regner sakė, jog Afganistano moterims ir merginoms perimta valdžia Kabule reiškia sisteminę ir žiaurią priespaudą visais gyvenimo aspektais. Anot politikės, Talibano kontroliuojamose vietovėse uždaromi moterų universitetai, merginoms neleidžiama įgyti išsilavinimo, o moterys parduodamos kaip sekso vergės.
„Visos ES valstybės narės turi dirbti kartu, kad užtikrintų saugų išvykimą iš šalies visiems, kuriems gresia pavojus. Visos tolesnės derybos turi garantuoti Afganistano moterų ir mergaičių saugumą bei gerovę “, – teigė E. Renger.
Komiteto vadovei antrino ir europarlamentaras, ryšių su Afganistanu delegacijos pirmininkas Petras Auštrevičius, rugsėjo 14 dieną plenarinio posėdžio metu sakęs, jog mergaičių ir moterų teisės, pagrindinės laisvės yra tai, į ką Europa negali užmerkti akių, mat nepakankamas dėmesys šiai problematikai būtų itin didelis ir skaudus pralaimėjimas.
Islamo tyrinėtojas neskuba liaupsinti pastarojo dvidešimtmečio pasiekimų Afganistane: daugelis būtų nemaloniai nustebinti
Dar rugpjūčio viduryje ES, JAV ir dar 18 šalių paskelbė bendrą pareiškimą dėl moterų ir mergaičių teisių Afganistane: dokumente išsakomas šalių susirūpinimas dėl Afganistano moterų ir mergaičių teisių į judėjimo laisvę, darbą bei švietimą.
„Afganistano moterys ir mergaitės, kaip ir visi afganistaniečiai, nusipelno gyventi saugiai ir oriai. Būtina užkirsti kelią bet kokiai diskriminacijai ir piktnaudžiavimui. Mes, tarptautinės bendruomenės atstovai, esame pasirengę padėti joms humanitarine pagalba ir parama, kad jų balsai galėtų būti girdimi“, – rašyta pareiškime.
Vis dėlto, anot VDU regionistikos katedros profesoriaus, islamo tyrinėtojo, religijotyrininko Egdūno Račiaus, pažvelgus į įstatymus, kurie Afganistane buvo priimti per pastaruosius 20 metų, po Talibano nuvertimo, daugelis žmonių būtų nemaloniai nustebinti:
Potalibaniniame amerikiečių kontroliuojamame Afganistane buvo priimtos tokios Civilinio kodekso pataisos, kurios, mūsų akimis, švelniai tariant, atrodytų labai nepalankios moterims. Viena iš Civilinio kodekso, priimto prieš daugiau nei dešimtmetį, nuostatų, anot E. Račiaus, susijusi su seksualiniais šeimos santykiais: įstatymų rinkinyje nurodoma, jog žmona turi keturis kartus per savaitę atsiduoti savo sutuoktiniui.
„Žiūrint iš europietiškos perspektyvos, mes sakytume, kad ne tik apie žmogaus teises kalbėti negalima, bet bendrai – tai absurdas, kai tokie dalykai gali būti reglamentuojami įstatymuose. Visgi, turime suprasti, kad tas Afganistanas, kuris buvo iki rugpjūčio vidurio, vadinosi Afganistano Islamo Respublika ir daugybė įstatymų, kurie funkcionavo pastaruosius dvidešimt metų, buvo paremti islamiškąja etika. Kitaip tariant, mes kartais įsivaizduojame, kad Afganistanas buvo labai liberli demokratija, bet, formaliai žiūrint, taip nebuvo“, – pasakoja profesorius.
Daugiausiai teisių Afganistano moterys turėjo netikėčiausiu periodu
Negana to, pasak E. Račiaus, kaip paradoksaliai beskambėtų, labiausiai moterų teisės Afganistane buvo propaguojamos būtent komunistinės sistemos metu, kuomet vietinė Afganistano komunistinė valdžia iš tikrųjų siekė emancipuoti moteris:
„Afganistaniečiai turėjo įstatymus, kurie buvo tikrai palankūs moterims, ir buvo reali politika. Tai paradoksalu ir galėtų pasirodyti, kad aš propaguoju komunistinį laikotarpį ar kažkaip jį ginu, bet jei kalbame konkrečiai apie moterų teises – išties tie didžiausi pasiekimai buvo būtent komunistiniais laikais, kai moterys buvo, pasakysiu primityviai, išvilktos iš konservatyvių drabužių, neryšėjo skarų, turėjo madingas šukuosenas, kai kurios net viešai rūkė ir t.t.“
Afganistano moterys, sako ekspertas, tada dirbo įvairiausius darbus universitetuose ir kitur: „Tai – tam tikra prasme pakilimas. Vėliau sekusios Vyriausybės apleido moterų teises ir tai, ką per pastaruosius dvidešimt metų buvo sugebėta atkovoti, daugiau popieriuje nei realybėje – tam tikra prasme neprilygsta tam, kaip buvo komunistiniais laikais.“ 1996–2001 m. moterų teisių Afganistane klausimu, sako E. Račius, buvo „pramuštas dugnas“. Situacija per pastarąjį dvidešimtmetį šiek tiek taisėsi, be ne taip žymiai, kaip norėtųsi:
„Jei kalbame apie žmogaus teises ir konkrečiai moterų emancipaciją – per pastaruosius 20 metų Afganistano Islamo Respublikoje, deja, turime pripažinti, kad net ir popieriuje ne tiek daug tų teisių buvo, o praktikoje, ypač provincijoje, moterys per visus tuos dešimtmečius turėjo labai mažai teisių.“
Artimiausio meto prognozės: pamažu grįš į tamsiausius laikus?
Pagrindinis nuogąstavimas šiuo metu – ar naujoji Afganistano valdžia negrįš keletu žingsnių atgal į 1996–2001-uosius, baisiausius moterims ir mergaitėms laikus.
„Afganistane, kurio visuomenė – labai tradicionalistiška, kultūrinės tradicijos buvo atėmusios absoliučią daugumą tų teisių, kurias moterims, kad ir nedaug, bet vis tiek suteikė islamiška teisė. Kitaip tariant, patriarchalizmo, mizoginizmo tradicija, ypač puštūnų teritorijoje, išties moteris buvo praktiškai įdaiktinusi. Islamiška teisė vienaip ar kitaip pripažįsta moterį kaip subjektą, kuris gali priimti sprendimus savarankiškai“, – sako E. Račius.
Pasak islamo tyrinėtojo, galima prognozuoti, jog palaipsniui bus grįžtama prie anuomet galiojusio, moterims itin nepalankaus, požiūrio:
„Kad padėtis nuo šiandienos mūsų akimis prastės ir regresuos – beveik neabejoju. Neabejotinai bus naujų apribojimų. Jau girdėjome, kad moterys nebegali sėdėti universitete toje pačioje auditorijoje su vyrais, joms turi dėstyti moterys, o ne vyrai. Tad jau judama ta linkme, bet ar pasieks dugną, ar dar labiau jį pramuš – kol kas sunku pasakyti. Iš paskelbtos vyriausybės panašu, kad tai – labai konservatyvi vyriausybė, net to paties fronto, kuris dabar paėmė valdžią, yra reformatoriškas ir konservatyvus sparnas, pastarasis dominuoja. Pavojus bendrai kalbant apie žmogaus teises iškyla gana didelis ir net tam ribotam teisių rinkiniui, kurį moterys turėjo per pastaruosius 20 metų, yra reali grėsmė.“
Bausmės už neištikimybę – šiurpinančios
Be jau minėto Civiliniame kodekse reglamentuoto lytynių aktų su sutuoktiniu skaičiaus, kita, protu sunkiai suvokiama, bet Afganistane reali praktika – bausmės moteriai už intymių ryšių ne su savo vyru turėjimą ar net įtarus tokius ryšius turint:
„Čia reikia pasakyti, kad tai numatyta net islamiškoje teisėje. Tai nėra iš tradicijos ar inercijos atėjusios bausmės. Šia prasme moters teisės į savo kūną praradimas – itin šokiruojantis dalykas. Čia kalbame ir apie reprodukcines teises, ir t.t. Mes Europoje tikriausiai dėl to susirūpintume labiausiai ir tai būtų mums labiausiai nepriimtina“, – kalba E. Račius, pridurdamas, jog fizinei bausmei gali užtekti tik įtarimo, jog moteris buvo neištikima.
Skirtingos teisinės tradicijos kiek skirtingai reglamentuoja bausmę už moters neištikimybę, tačiau visais atvejais tai – kūninės bausmės, atskirais atvejais numatyta ir mirties bausmė.
Tokios nuobaudos, sako E. Račius, didele dalimi paveldėtos iš žydų bendruomenės, su kuria bendravo pranašas Mahometas. Mirties bausmė gali būti taikoma, jei apie nelegalų seksą liudija keturi liudininkai.
Link islamiškosios etikos juda net ES dalimi norėjusi būti Turkija
Itin didelė grėsmė iškyla ir moterų teisėms švietimo prasme: „Manau, vyks pamatinė visos švietimo sistemos peržiūra: kas dėstoma, kokie dalykai, kokie vadovėliai ir t.t., nuo pradinio ugdymo iki universitetinio. Daugybė studijų programų, neabejotina, apskritai nustos egzistuoti. Čia jau ir moterims, ir vyrams galbūt vienodas praradimas, bet kai kurios studijų programos, matyt, bus apibrėžtos kaip netinkamos, nederamos moterims ir greičiausiai jos praras teisę studijuoti tam tikras programas“, – įžvalgomis dalinasi mokslininkas.
Pastarųjų penkiasdešimties metų tendencijos, sako E. Račius, rodo, kad daugybė šalių siekia reislamizacijos – vienur ginklu, kitur demokratiškai judama prie to, kad islamiška etika grįžtų į musulmonų visuomenę. Tokie siekiai matomi net Turkijoje, kuri yra ne tik NATO narė, bet ir išreiškė pageidavimą būti Europos Sąjungos dalimi:
„Dabartinė Turkijos valdančioji AK partija reislamizuoja, gal švelnesnėmis formomis, bet vis tiek galime kalbėti, kad Šarija po truputį grįžta į Turkijos visuomeninį gyvenimą. Kituose kraštuose, kurie nebuvo tokie pažangūs, šie procesai – dar spartesni ir prasidėję daug seniau.“ Dažnu atveju, sako R. Račius, toks judėjimas link islamiškosios etikos grąžinimo ir didesnis kliovimasis Šarija sykiu reiškia tolimą nuo mums suprantamų žmogaus teisių.
