Svarbiausios Lietuvos saugumo problemos yra vidinės socialinės ir ekonominės, o ne Rusijos grėsmė. Kilus karui, šalį gintų mažiau Lietuvos gyventojų, nei prieš 2 metus, dauguma būtų pasyvūs, o jei ir norėtų ginti – nežinotų kaip. Tai – vienas būdų, kaip galima būtų primityviai ir paviršutiniškai vertinti naują grėsmių suvokimo tyrimą. Teigiama, kad pabūgus būtent tokių interpretacijų mokslinio tyrimo viešinimas užtruko.
Galimos Rusijos pajėgų puolimo kryptys

Prieš porą savaičių Seime net trys komitetai surengė bendrą posėdį, kuriame buvo aptartos priešiškos propagandos keliamos grėsmes nacionaliniam saugumui ir būdai kovoti su ja.

Į Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Vytauto Bako suorganizuotą posėdį buvo pakviesti Seimo švietimo ir mokslo, kultūros komitetų atstovai, universitetų, suinteresuotų, atsakingų institucijų specialistai.

Tarp jų buvo ir Lietuvos Socialinių tyrimų centro (LSTC) tyrėja, mokslų daktarė Diana Janušauskienė. Ji yra tyrimo „Subjektyvus saugumas kintančiame geopolitiniame kontekste: ypatumai, formuojantys veiksniai ir individų kuriamos strategijos“ vadovė. Šį tyrimą ji su Egle Vileikiene, Laima Nevinskaite bei Ingrida Gečiene parengė ir LSTC pristatė dar pernai.

Romas Lazutka ir Diana Janušauskienė (Daumanto Stumbrio nuotr.)
Romas Lazutka ir Diana Janušauskienė (Daumanto Stumbrio nuotr.)

Tyrime, kuris parengtas remiantis 2016 metų vasarį atlikta 1009 gyventojų reprezentatyvia apklausa, 30 kokybinių pusiau struktūrizuotų interviu bei žiniasklaidos turinio analize, analizuojamas subjektyvaus saugumo suvokimas.

Autorės taip pat parengė tyrimą pristatantį straipsnį, kuris buvo publikuotas naujausiame leidinio „Filosofija. Sociologija“ numeryje. Straipsnyje teigiama, kad tirtas ne objektyvaus, o būtent „subjektyvus Lietuvos gyventojų saugumo suvokimas“. Kitaip sakant, respondentų atsakymai paremti psichologiniu įsitikinimu, žmonių jausmais, o nebūtinai objektyvia tikrove. Būtent todėl atsakymai gali pasirodyti ypač intriguojantys, netikėti, o kai kam – ir pernelyg aštrūs.

Baiminosi pernelyg jautrių temų?

Tad kai Seime buvo pirmą kartą viešai pristatinėjamas šis tyrimas, nedaug kas atkreipė dėmesį, kad kai kurie parlamentarai dokumentą regėjo jau ne pirmą sykį. Seimo NSGK nariams šis tyrimas buvo pristatytas dar gegužę. Tačiau ne viešame, o uždarame posėdyje.

Be to, aiškėja, kad buvo noras šio tyrimo iš viso neviešinti – esą kai kurie duomenys pernelyg jautrūs ir gali būti tyčia ar netyčia neteisingai interpretuojami. Kad tokių norinčiųjų, jog tyrimas tyliai nugultų stalčiuose, netrūko, pripažino ir pats V. Bakas. Tačiau jis teigė nesutikęs su tokiu požiūriu.

Tyrimas, kuris vos nenugulė Seimo stalčiuose: tokia visuomenės reakcija gali pasinaudoti Kremlius
© DELFI / Karolina Pansevič

„Buvo tokių nuomonių, kad čia per daug jautru, reikia neskubėti. Bet aš manau, kad reikia atvirai kalbėti apie problemas, kurios įvardijamos tyrime: tai ir socialinė, ir informacinė atskirtis, kurios gali kelti grėsmę, negalima to slėpti, nes yra duomenų, kad tokius tyrimus Lietuvoje, ypač regionuose atlieka tam tikra nedraugiška valstybė, ji puikiai žino apie nuotaikas, padėtį.

Mes tai irgi privalome žinoti, norėdami spręsti problemas. Juk panašu, kad iki šiol politikai net nežinodavo apie panašius tyrimus“, – teigė V. Bakas. Tai, jog iš pradžių atvirai LSTC pristatytas dokumentas vėliau pateko į uždarą svarstymą, pripažino ir tyrimo vadovė.

„Tikrai nebuvo bandoma slėpti, tiesiog taip gavosi, nes Seime pasiūlyta pristatyti tarsi privačiai. Tame tyrime yra tam tikrų momentų, kai ištraukus „plikus“ duomenis iš konteksto, galima prirašyti įvairių išvadų. Pavyzdžiui, galima ištraukti vien tautinių mažumų klausimą ir prikurti istorijų, o to mes nenorėtume, nes mes nerašome, kad tos tautinės mažumos yra grėsmė, jos tiesiog pažeidžiamos“, – tikino D. Janušauskienė. Ji pabrėžė, kad net Seime sulaukta įvairių reakcijų.

„Skirtinga auditorija mato skirtingus dalykus – tą pusę, kuri atitinka jų išankstines nuostatas ir netgi sustiprina“, – apie interpretacijų grėsmę lakoniškai kalbėjo D. Janušauskienė.

Gyventojai įvardijo problemas ir grėsmes

Kelių dešimčių puslapių apimties tyrime aptariamos tokios jautrios temos, kaip Rusijos švelnioji galia ir nepalankūs Lietuvai stereotipai, požiūris į Rusiją ir kaimynines šalis, Lietuvos kariuomenę ir pilietiškumą, svarbiausios saugumo problemos Lietuvoje ir ES.

Uždavus pastarąjį klausimą pagal svarbą išrikiuoti atsakymai, kuriuos, ištraukus iš konteksto galima interpretuoti taip, kad labiausiai lietuviai nerimauja dėl socialinių ir ekonominių problemų, o ne dėl Rusijos grėsmės. Pavyzdžiui, didžiausiomis problemomis respondentai įvardijo emigraciją ir nedarbą – net 90 proc.

Nedaug nuo šių problemų atsilieka nusikaltimai, energetinio saugumo užtikrinimas, prasta ekonominė situacija, skurdas ir diskriminacija bei alkoholizmas. Tuo tarpu iš 21 įvardytos problemos su Rusija siejama grėsmė – hibridinis karas tėra 16-oje vietoje.

Svarbiausios problemos
Svarbiausios problemos
© LSTC nuotr.

D. Janušauskienė neslėpė, kad tokie tyrimo rodikliai gali tapti „lobiu“ Kremliaus kontroliuojamai žiniasklaidai. Pastaroji, norėdama pabrėžti „nevykėlės Lietuvos, kurios valdžia kalba apie išgalvotą Rusijos grėsmę, o gyventojai įžvelgia visai kitas problemas“ stereotipus, gali interpretuoti pateiktus duomenis savaip.

Tyrimo vadovė sakė, kad lentelės su didžiausiomis, Lietuvos gyventojų manymu, problemomis nereikėtų interpretuoti tiesmukai. Mat pirmąsias pozicijas ir hibridinį karą skiria vos 16 proc.

„Čia buvo klausta apie kiekvieną dalyką atskirai, ar tas punktas svarbus? Tai respondentams viskas atrodė svarbu“, – teigė pašnekovė. Tačiau ji pabrėžė, kad sugrupavus atsakymus paaiškėjo ir kitas dalykas: Rusijos karinės invazijos grėsmė 2016 m. buvo suvokiama kaip pati didžiausia asmeniniam saugumui – taip manė 21 proc. respondentų.

Tiesa, spontaniškiems respondentų atsakymams galėjo turėti įtakos tai, kad šis klausimas anketoje buvo pats pirmas, o pristatydami tyrimą apklausos atlikėjai galėjo paminėti, kad šalia kitų klausimų tiriamas ir Rusijos keliamos grėsmės suvokimas, tai galėjo turėti įtakos tyrimo rezultatams. Autorės rekomenduoja šiuos duomenis interpretuoti atsargiai.

Grėsmės asmeniniam saugumui
Grėsmės asmeniniam saugumui
© LSTC nuotr.

Paklausus apie jausmus Rusijos atžvilgiu, 15 % respondentų teigė bijantys agresyvios šios šalies politikos. Ir tik po to respondentai įvardijo kitas grėsmes - nusikaltimus ir kriminogeninę padėtį (15 proc.), saugumą gyvenamoje aplinkoje (14 proc.), pragyvenimo lygį ir ekonominę situaciją (12 proc.), sveikatos problemas (6 proc.), pabėgėlių krizę ir tarptautinį terorizmą (po 3 proc.). Be to, iš pirmų penkių atsakymų į klausimą „koks pirmas žodis ar sąvoka ateina į galvą, išgirdus žodį Rusija?“, du susiję su neigiamais dalykais – konfliktais bei agresija.

Grėsmių, susijusių su Rusija, suvokimas taip pat išskirtas dar vienoje atskiroje lentelėje. Dėl to, kad Rusija gali užpulti Lietuvą ir kils karas, nerimauja 29 proc. Energijos išteklių (naftos, dujų) priklausomybę nuo Rusijos įvardija 13 proc. Draudimas įvežti lietuviškas prekes į Rusiją ir kiti prekybos apribojimai rūpėjo 11 proc., o Rusija įtaka Lietuvos vidaus politikai – 9 proc. apklaustųjų.

Žala gamtai iš Kaliningrado srities (atominė elektrinė, upių tarša) įvertinta 6 proc., Rusijos įtaka Lietuvos tautinėms mažumoms – 4 proc. Tai, kad dėl Rusijos propagandos silpnės Lietuvos gyventojų parama Vakarų demokratinėms vertybėms, manė 3 proc. apklaustųjų.

Kada ir kur jaučiasi saugesni?

Be to, anot D. Janušauskienės, apklausa parodė ir tam tikrų paradoksų. Saugiausiai Lietuvos gyventojai savo artimiausioje aplinkoje – net 91 proc. respondentų, savo gyvenamojoje aplinkoje – 82 proc., Lietuvoje – 63 proc., ES – jau tik 45 proc, o pasaulyje – vos 32 proc.. Anot tyrimo vadovės, tai, kad žmonės saugiai jaučiasi savo artimiausioje aplinkoje, nors paradoksalu, kad daugiausiai nusikaltimų ir įvyksta artimiausioje aplinkoje.

„Tikėtina, kad kuo vertinama aplinka tolimesnė, tuo labiau asmens saugumo jausmas siejamas ne tiek su realiomis, kiek su įsivaizduojamomis grėsmėmis, apie kurias dažniausiai informacija gaunama iš žiniasklaidos“, – teigia tyrimo autorės.

Tačiau tyrimo duomenys rodo ir tai, kad 2016 m. pradžioje 39 proc. respondentų teigė esą saugūs. Palyginus su prieš pusantro dešimtmečio darytų apklausų duomenimis, saugiai besijaučiančių žmonių dalis išaugo dvigubai: pvz., 1999 m. tik 18 proc. respondentų teigė esą saugūs, 2002 m. – 20 proc.

Palyginus su 2002 m. Lietuvoje atliktos apklausos duomenimis, matomas akivaizdus grėsmių vertinimo pasikeitimas. 2002 m. nacionalinio saugumo problemą įvardijo tik 1 proc. respondentų, o didžiausios grėsmės buvo visų pirma socialinės ir ekonominės – nesaugi gyvenamoji aplinka, nusikalstamumo lygis, bloga ekonominė padėtis, nerimas dėl kainų kilimo, sveikatos problemos.

Tokie skaičiai, anot Vilniaus universiteto tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojo Tomo Janeliūno, neturėtų stebinti.

Tomas Janeliūnas
Tomas Janeliūnas
© DELFI / Karolina Pansevič

„Tokios tendencijos yra nusistovėjusios jau senokai. Tai, su kuo žmonės susiduria eiliniame gyvenime, yra aktualiau, nei potencialios abstrakčios grėsmės, kurios gali būti arba nebūti“, – sakė T. Janeliūnas. Jo manymu, tyrimas įdomus kitais pjūviais, mat nustatomi priežastiniai ryšiai tarp skirtingų veiksnių, lemiančių įvairiausias gyventojų nuotaikas.

Sovietinės nostalgijos reikšmė

Anot D. Janušauskienės, tyrimas parodė, kad svarbiausi veiksniai, turintys įtakos subjektyviam saugumui, yra amžius, gyvenamoji vietovė, šeimos finansinė padėtis, tautybė ir ypač požiūris į sovietmetį. Pastarasis veiksnys rodo, kad kuo palankesnis požiūris į sovietmetį, tuo labiau apklaustieji linkę skeptiškai vertinti Lietuvos valstybę, sąjungininkus ir atvirkščiai – palankiau žiūri į Rusiją. Seimo nario Lauryno Kasčiūno manymu, tai tik dar sykį parodo, kokia svarbi yra nostalgiją sovietmečiui palaikančių Rusijos informacinių kanalų įtaka bei žala.

„Pasitvirtino priežastinis ryšys tarp palankaus sovietmečio vertinimo ir abejingumo. Tai, ko Rusija siekia per nostalgiją sovietmečiui, savo naujas koncepcijas, pavyzdžiui, „Ruskij mir“ projektus, filmus, serialus, yra paprastas abejingumas – nieko nedaryti, likti Rytų, o ne Vakarų kultūrinėje erdvėje“, – teigė L. Kasčiūnas.

Tyrimo metu nustatyta, kad dažniau naudojantys informacinius kanalus rusų kalba mažiau linkę Rusiją vertinti kaip grėsmę, Pavyzdžiui, tarp kasdien žiūrinčių naujienas per televiziją rusų kalba – tik 20 proc. laiko Rusiją grėsme. Dažniau žiūrintys kanalus lietuvių kalba kiek labiau linkę Rusiją vertinti kaip grėsmę, tačiau ryšys silpnesnis.

Labiausiai su grėsmės suvokimu susijęs televizijos naudojimas, tada laikraščių, radijo, naujienų portalų sekimas. Iš tų, kurie pasitiki Rusijos žiniasklaida tik 21 proc. laiko Rusiją grėsme, tuo metu iš tų, kurie labiau pasitiki Lietuvos žiniasklaida, Rusiją grėsme laiko net 53 proc.

Rusų ir lenkų grupėje – stipresnis nuostatų ir žiniasklaidos pasirinkimų ryšys: 48 proc. rusų ir 42 proc. lenkų pasitiki Rusijos žiniasklaida. Apklaustų lietuvių grupėje tokių tėra 6 proc.

Žiniasklaidos įtaka nuostatoms, anot tyrimo autorių, yra reikšminga, mat žiniasklaidos informacija bent jau iš dalies formuoja nuostatas, tiesa, ne visi vartojimo duomenys būtinai rodo galimą įtaką, nes žiniasklaida gali būti naudojama norint palyginti informaciją, atmetant siūlomą interpretavimą.

Paskaičius naujienas apie Rusiją žiniasklaidoje, 38 proc. apklaustųjų kyla didesnis nerimas dėl Lietuvos saugumo, 45 proc. įžvelgia žiniasklaidos keliamą paniką dėl Rusijos. Rusai ir lenkai nurodo mažesnį nerimą ir įtaką teigiamai nuomonei apie gynybą, dažniau įžvelgia paniką.

Tautybės veiksnys
Tautybės veiksnys
© LSTC nuotr.

20 proc. respondentų nurodė, kad naujienos didina pasitikėjimą Lietuvos gebėjimu apsiginti. Pastarasis klausimas dėl Lietuvos gebėjimo apsiginti taip pat išryškina šalies gyventojų pasitikėjimą sąjungininkais. Pavyzdžiui, vos 17 proc. apklaustųjų mano, kad Lietuvos gyventojai pasirengę arba visiškai pasirengę atremti priešo agresiją – skeptikų yra 53 proc.

Tuo metu Lietuvos kariuomenės galimybės vertinamos geriau – 31 proc. mano, kad kariai pasirengę apginti šalį, 42 proc. Tuo abejoja. O jei Lietuvos valstybė gintų šalį kartu su NATO sąjungininkais, pasirengimu tiki daugiausiai – 48 proc., abejojančių tėra 19 proc.

Tyrime konstatuotas ir ryšys tarp Lietuvos pilietybe besididžiuojančių asmenų ir ketinimo ginti savo šalį. 39 proc. tų, kurie didžiuojasi pilietybe, eitų ginti tėvynės, 17 proc. – ne. Be to, nustatyta ir 20 proc. nusivylusiu patriotų, kurie nesididžiuoja pilietybe, bet eitų ginti tėvynės, bei 24 proc. nusivylusiųjų, kurie nesididžiuoja ir neitų ginti savo valstybės.

Nudžiugino Lietuvos lenkų požiūris

Tautybės kriterijus taip pat svarbus vertinant minėtus pasididžiavimo pilietybe, ryžto ginti šalį karo atveju veiksnius – jei lietuvių procentas svyruoja nuo 52 iki 56 proc., tai, pavyzdžiui lenkų bei rusų tautybės žmonių procentas taip pat yra nemažas. 47 proc. Lietuvos lenkų ir 37 proc. Lietuvos rusų didžiuojasi Lietuvos pilietybe, 39 proc. pirmųjų ir 27 proc. antrųjų gintų Lietuvą karo atveju. Po 35 proc. rusų ir lenkų pritaria šauktinių kariuomenės sugrąžinimui, pritariančių lietuvių yra kiek daugiau – 54 proc.

„Mane ypač džiugina tas faktas, kad lenkai išsiskiria pozityviai – jie ir labiau linkę ginti Lietuvą, palankiau ją vertina, tai yra labai gera žinia. Rytų Europos studijų centro darytame tyrime lenkai taip neišsiskyrė, tai tik rodo tokių tyrimų svarbą“, – sakė L. Kasčiūnas.

Laurynas Kasčiūnas
Laurynas Kasčiūnas
© DELFI / Domantas Pipas

Dauguma lietuvių ir Lietuvos lenkų JAV laiko draugiška šalimi, rusai skeptiškesni – tik 20 proc. Rusiją priešiška šalimi laiko 50 proc. apklaustų lietuvių, 28 proc. Lenkų ir tik 9 proc. rusų. Net 74 proc. lietuvių ir 61 proc. lenkų nepateisina Krymo okupacijos.

Rusai nuolaidesni – nepateisinančiųjų vos 18 proc. pastarieji taip pat nelaiko Rusijos grėsme Lietuvai – tokių yra tik 12 proc. Palyginimui, Rusiją grėsme laiko 48 proc. lietuvių ir 29 proc. lenkų.

Ir nors pripažįstama, kad, palyginus su 2014 metais, pasiryžusiųjų ginti šalį karo atveju sumažėjo nuo 57 iki 49 proc., o nenorinčiųjų ginti Lietuvos gretos kaip tik išaugo – nuo 14 iki 34 proc., šių skaičių, anot ekspertų, sureikšminti nereikėtų. 2014-ieji į lietuvių atmintį įsirėžė dėl atviros Rusijos agresijos prieš Ukrainą, tad, anot L. Kasčiūno, baimintasi Krymo ar Rytų Ukrainos scenarijaus ir Lietuvoje. „Vėliau dėmesys kiek nuslopo, tad tai natūralu“, – teigė L. Kasčiūnas.

Kas gintų Lietuvą karo atveju?

Jam antrinęs T. Janeliūnas atkreipė dėmesį, kad vertinant tautybės, amžiaus, finansinės padėties ir gyvenamosios vietos kriterijus į akis krenta keli dalykai.

Pirmiausia tai, kad didžiausia visų tautybių žmonių dalis liktų Lietuvoje ir stengtųsi apsaugoti savo šeimą. Lietuviai ( 21 proc.) labiau nei lenkai (9 proc.) ir ypač rusai (2 proc.) rinktųsi likti Lietuvoje ir ginklu ar kitomis priemonėmis prisidėti prie šalies gynybos. Rusai (24 proc.) labiau nei lietuviai (17 proc.) ir ypač lenkai (10 proc.) pasirinktų išvykti iš Lietuvos

Didžiausia visų amžiaus grupių žmonių dalis liktų Lietuvoje ir stengtųsi apsaugoti savo šeimą Jaunesni Lietuvos gyventojai yra labiau linkę ginklu prisidėti prie šalies gynybos nei vyresni Jaunesni (nei 35 m.) yra labiau linkę išvykti iš Lietuvos Vyresni gyventojai dažniau liktų Lietuvoje ir nieko nedarytų

Labiau pasiturintys gyventojai dažniau rinktųsi ginklu ar kitomis priemonėmis prisidėti prie šalies gynybos, nei mažiau pasiturintys Mažiau pasiturintys gyventojai labiau linkę išvykti arba likti Lietuvoje ir nieko nedaryti, nei labiau pasiturintys.

Kauno (30 proc.) ir Vilniaus (26 proc.) gyventojai dažniau rinktųsi ginklu ar kitomis priemonėmis prisidėti prie šalies gynybos Mažesnių miestų (mažiau, nei 50 tūkst. gyventojų) ir kaimiškų vietovių gyventojai dažniau rinktųsi likti Lietuvoje ir pasirūpinti šeima arba nieko nedaryti.

Ar gintumėte šalį?
Ar gintumėte šalį?
© LSTC nuotr.

Apibendrinant šalies gynėjai daugiausiai būtų lietuviai ir iš dalies lenkai, vyrai, iš dalies – jaunesni nei 45 m, Kauno ir Vilniaus gyventojai, labiau pasiturintys, vertinantys demokratiškas vertybes ir labiau patenkinti savo gyvenimu.

Pasyvių, tiesiog išgyventi linkusiųjų portretas kiek kitoks: vyresni nei 45 m, daugiau rusai ir iš dalies lenkai, mažiau pasiturintys, mažesnių miestų ir gyvenviečių gyventojai, manantys, kad sovietmečiu buvo geriau gyventi arba tiesiog nepatenkinti savo gyvenimu.

„Nu, ateis rusai, nu gerai, tegul ateina, aš pasiimsiu maišelį, piniginę ir eisiu į parduotuvę. Nusipirksiu valgyt sau išsikepsiu ir valgysiu. Nu kas gi čia, rusiškai aš moku (…) nu koks ten skirtumas paprastam žmogui?“, – tyrime cituojama 63 metų amžiaus vilnietė.

Įdomu tai, kad dalis jaunesnių nei 35 metų amžiaus žmonių ne tik būtų linkę ginti šalį, bet ir ją palikti, ypač tų, kurie nenusiteikę patriotiškai ir nepatenkinti savo gyvenimu.

„Galvoju, susirinkčiau šmutkes ir varyčiau kažkur [...] į Australiją, žinai. Bet kaip būtų – nežinau. Jeigu kaip (...) filme ar ten užlipa Amerikos prezidentas ir taip pasakytų įkvepiančią kalbą ginti šalį, tai ką aš žinau, gal ir nueičiau su šautuvu ginti, žinai“, – cituojamas 36 metų sostinės gyventojas.

„Esu tokio požiūrio, kad kol kas valstybė man nėra kažko tokio davus, kad aš norėčiau už ją gyvybę aukot. Nu, rizikuot. Nes kol kas valstybė, jinai tik ima, ima, ima. Ji duot kaip ir nenori nieko, nori tik imti. Taip kad, nu, aš dar kol kas nesu toks, kad, taip sakant, stot prieš tanką ir rėksiu: ne, nes čia yra mano šalis. Taip tikrai nedarysiu. Tikrai ne“, antrino 21 metų amžiaus kroviku dirbantis vyras.

Abejingumas ir informacijos badas

Vis dėlto, tiek L. Kasčiūnas, tiek T. Janeliūnas atkreipė dėmesį kad į akis krentantis abejingumo veiksnys gali būti aiškinamas ne tik minėtais nepasitenkinimu esama socialine, ekonomine padėtimi, nostalgija sovietmečiui ir panašiais veiksniais, bet ir dar vienu, kuris ryškėja tyrime.

Net 42,4 proc. tų, kurie paklausti, ką darytų Rusijos agresijos atveju arba realaus užpuolimo grėsmei, sakė, kad liktų Lietuvoje ir ieškotų būdų apsisaugoti save bei šeimą. Net 14,4 proc. liktų Lietuvoje ir nieko nedarytų, o 16,9 proc. siektų išvykti iš Lietuvos. Ir tik 10,9 proc. pasisakė, jog likę Lietuvoje ir „kitomis priemonėmis prisidėtų prie šalies gynybos“, o ginklu priešintųsi 7,8 proc.

Vis dėlto net 62 proc. apklaustųjų teigė nežinantys, ką reikėtų daryti norint apsaugoti save ir savo šeimą kilus karo grėsmei Lietuvoje. 82 proc. pritartų mokymams mokyklose, 73 proc. – darbovietėse.

Vis dėlto, T. Janeliūno manymu, visuomenės pasiruošimo gintis nestiprina būtent pati valstybė. Nepaisant šaukimo sugrąžinimo, suaktyvėjusios Šaulių sąjungos, tyrimo duomenys rodo, kad visuomenei itin trūksta aiškios informacijos.

„Mane labiausiai domina ta pasyvioji masė, kuri pasirinktų vieną ar kitą veiklos scenarijų vien nuo to, kokią informaciją turėtų. O informacijos, tikslaus žinojimo, ką daryti, labai trūksta, ypač tiems, kurie prisidėtų prie šalies gynybos nekarinėmis priemonėmis“, – sakė T. Janeliūnas.

„Išties, didžiulė problema ta, kad nėra aiškumo. Informacijos pateikimas eina ne tais kanalais, Žmonės lauktų, kad jiems praneštų ką daryti pirmosiomis valandomis, o juk visos transliacijos gali būti nutrauktos. Trūksta mokymų, kaip elgtis kritinėmis situacijomis“, – antrino D. Janušauskienė.

Ką darytų gyventojai, Rusijai užpuolus Lietuvą
Ką darytų gyventojai, Rusijai užpuolus Lietuvą
© LSTC nuotr.

Tyrime pateikiamas vienas pavyzdys iš interviu, kuris rodo, kaip visuomenės nariai priima jiems pateikiamą informaciją apie grėsmes. Pavyzdžiui, prieš kelerius metus Lietuvos Krašto apsaugos ministerija išplatino maždaug 100 psl. apimties knygelę „Ką turime žinoti apie pasirengimą ekstremaliosioms situacijoms ir karo metui“, tiražas buvo pakartotas, o informacija papildyta.

„Neužtenka (informacijos) kaip reikėtų elgtis. Nors, mūsų darbe, vadovas yra persiuntęs bukletą knygos, kaip elgtis karo atveju. (...) Aš ją... neperskaičiau tiesą sakant. Aš ją išsisaugojau planšetėje kaip įdomiems skaitiniams, bet taip va juoko forma – įdomiems skaitiniams, bet nebūtiniems. Tai reikėtų perskaityt“, – cituojama viena aukštąjį išsilavinimą įgijusi 32 metų amžiaus moteris.

T. Janeliūno manymu, vien pats faktas, kad knygelė iš viso buvo išleista, gali būti vertinamas teigiamai. Tačiau tikėtis, kad ją visą paskaitys daug žmonių yra naivu.

„Žmonės sako, kad gavo informaciją, ką reikėtų daryti, bet pasidėjo tą knygelę ir nereikia, neskaitysiu gi keliasdešimt lapų. Tai čia vėl klausimas, kaip tą informaciją pateikti?

Pristatomas leidinys „Ką turime žinoti apie pasirengimą ekstremaliosioms situacijoms ir karo metui“
Pristatomas leidinys „Ką turime žinoti apie pasirengimą ekstremaliosioms situacijoms ir karo metui“
© DELFI / Mindaugas Ažušilis

Gal nereikia vadovėlių, kur pripaišyta tankų, reikia labai konkrečios informacijos. Geriau vietoje tokių bukletų išsirinkti tikslines auditorijas ir žinoti kokias kelias pagrindines žinias jiems pateikti“, – svarstė T. Janeliūnas.

Tyrimas privers imtis veiksmų?

Jis piktinosi, kad kai kurie politikai į iki šiol nesupranta ne tik informacijos pateikimo principų, bet ir tokių tyrimų svarbos. Pati D. Janušauskienė pabrėžė, jog ji nesitikinti greitų pokyčių, mat tyrimas skirtas ne šokiruoti, o tiesiog konstatuoti tai, kas buvo pažymima jau ne kartą. Kita vertus, politikų abejingumas ir lyderystės stoka taip pat vis ryškesnė.

„Keli politikai per pristatymą nesuprato, jiems reikėjo aiškinti, kad štai – ant lėkštutės atneštos problemos, naudokite! Bet jei tyrimai sau, o realybė sau, tai niekada nebus bendro sprendimo. Politikai sako, kad realybė yra kitokia, nei rodo tyrimai ir mums nerūpi, kas tuose tyrimuose.

O turėtų rūpėti, nes dabar atskleidžiama situaciją, ją reikia keisti nuo aiškaus supratimo, kad daugybė žmonių pasyvai priima informaciją, jų gyvybiškai svarbios žinios tiesiog nepasiekia ir jie neturi motyvacijos patys tikslingai ieškoti sprendimų. Todėl reikia sugalvoti būdą, kaip tuos sprendimus perduoti tikslinėms auditorijoms“, – sakė T. Janeliūnas.

L. Kasčiūno teigimu, planas, ką daryti, jau yra: esą Švietimo ministerija, KAM pasiūlys papildomus užsiėmimus vyresniųjų klasių moksleiviams – kaip stabdyti kraujavimą, kaip atlikti dirbtinį kvėpavimą ir pan. Suaugusiems turėtų būti rengiami papildomi kursai. Tačiau iniciatyvos kol niekas nesiima. Ir tai, anot L. Kasčiūno yra didelė problema.

„Būtent šis tyrimas ir dar prieš tai vykdyti du sociologiniai tyrimai rodo labai aiškų sociologinį visuomenės paveikslą ir dėsningumus, kurie rodo ryškiausias problemas, kuriuos dabar reikės spręsti. Valstybėje turi vykti planavimas.

Kokios silpnosios vietos? Pavyzdžiui, ryškėja sovietinė nostalgija. Turi būti tikslas – ją sumažinti. Nuo 2012 nostalgiškai žiūrinčių į sovietmetį skaičius mažėja, tai laba gera tendencija, bet turi būti aiškūs kriterijai ir rezultatyvumo įvertinimas, nes mes norime matyti geresnius procentus.

Bet yra problema: Švietimo ministerija daro vieną, Vyriausybė kitką, Kultūros ministerija nori steigti „Visuomenės informacinio atsparumo koordinavimo ir kompetencijų centrą“ žodžiu, visiškas chaosas, nes tos iniciatyvos nekoordinuojamos ir nesiekia jokių rezultatų. Tai reikia keistis.

Jei turime ekonominių problemų tautinėse bendrijose, tai siūlome konkrečius veiksmus – siūlome pietryčių Lietuvos fondą, jei yra sovietinė nostalgija, tai kuriame informacinių šaltinių įvairovę.

Todėl labai gerai, kad akademikai pateikia tą paveikslą, bet turi galiausiai būti koordinavimas aukščiausiu lygiu. Net tame posėdyje, kur pristatytas tyrimas, įvyko nesusikalbėjimas dėl o, kas už ką atsakingas, kas ką turėjo pakviesti“, – sakė L. Kasčiūnas.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Už lauko tualetus gresia nejuokingos baudos, bet vietoje pagalbos - ciniški patarimai (109)

Lietuvoje susiklostė paradoksali situacija: kol nenorintys jungtis prie nuotekų tinklų gąsdinami...

Nauja tvarka gyventojus varo į neviltį: neturi adreso – negausi nieko (82)

Gyvenamosios vietos deklaravimas kelia vis didesnį galvos skausmą – kai kurie gyventojai teigia...

S. Skvernelis: verslininkai MMA siūlo didinti labiau (38)

Premjeras Saulius Skvernelis laikosi pozicijos, kad nuo kitų metų MMA reikėtų didinti iki 400...

Prorusiški separatistai rado naują taikinį: pasakoja kraupią istoriją apie Lietuvos karius (932)

Lietuvių kariai Ukrainoje išprievartavo mažametes mergaites, o vietos pareigūnams atsisakius...

Banko akibrokštas: liepia algą pervesti į jo sąskaitą, kitaip pakels palūkanas (199)

Bankų klientai turėtų labai atidžiai skaityti pasirašomų sutarčių sąlygas ir ne visada...

Justiniškėse nebeliks daugiabučio vaiduoklio (1)

Naujas statybų projektas sieks atgaivinti kažkada Vilniaus Justiniškių rajono ašimi turėjusį...

Gynybos finansavimas: ar laidojami planai pasiekti 2,5 proc. BVP? (167)

Per artimiausius penkerius metus gynybai reikėtų skirti 2,5 proc. BVP, kitaip bus sudėtinga...

Šokiruojantys pasakojimai iš Šiaurės Korėjos: egzekucijos, sekso vergovė ir kiti siaubai (110)

Pabėgėlė iš Šiaurės Korėjos – 26 metų Hee Yeon Lim – sutiko papasakoti apie gimtojoje...

Erzinantis įspėjimas „telefono atmintis pilna“: kaip to išvengti (5)

Ne vienas išmanaus telefono savininkas yra susidūręs su situacija, kuomet išmanusis atsisako...

Po dainos „Rusai vėl puola“ D. Zvonkus ir Stano sulaukė skambučio iš valdininkų: mes nesam du asilai, kurie nežino, ką daro (140)

Netrukus po to, kai du Lietuvos atlikėjai Deivydas Zvonkus ir Stano viešoje erdvėje pristatė...