A. Ramanauskas-Vanagas buvo sovietų užverbuotas agentas, o Simono Wiesenthalio centro Jeruzalėje direktorius Efraimas Zuroffas esą net surinkęs duomenų apie žydų žudynes. Tokiais teiginiais rašytoja R. vanagaitė įaudrino istorikus, pilietinę bendruomenę, politikus.
Parlamentaras istorikas Arvydas Anušauskas dar trečiadienį, pasirodžius straipsniui portale LRT.lt, priminė, kad R. Vanagaitei, ko gero, nežinomos nei klastotės, nei bandymai kompromituoti asmenį. Tačiau pati rašytoja į diskusiją nesileidžia ir laikosi savo – šiandien ji tikino, kad nepriklausomoje Lietuvoje partizanai esą angelizuojami ir iš istorijos paimama tai, kas naudinga patriotiniam naratyvui, o visa kita neva nutylima.
„O tiesa yra ta, kad partizanai buvo žmonės. Vieni kovojo ir nepalūžo, kiti plėšikavo ir keršijo civiliams gyventojams, o treti kaip Ramanauskas Vanagas palūžo . Jis suimtas bandė nusižudyti, pagydytas įdavė visus 22 žmones, kurie jį slapstė su visais adresais ir galiausiai ėmė šlovinti komunizmą – tikėdamasis lengvesnės bausmės“, – rašė savo paskyroje R. Vanagaitė.
Palaiko partizaną ir smerkia rašytoją
Pačios R. Vanagaitės teiginiai ir nenoras argumentuotai juos pagrįsti, pateikti šaltinius sukėlė didelę nepasitenkinimo bangą. Ketvirtadienį daugelis įžymių žmonių feisbuke keitėsi savo profilio nuotraukas, vietoje jų naudodami būtent A. Ramanausko-Vanago atvaizdus arba prierašus su grotažyme #AšEsuVanagas. Tokių veiksmų ėmėsi ir Lietuvos kariai, šauliai, politikai įžymybės, tarp jų, ironiškai ir garsus Lietuvos lenktyninkas Benediktas Vanagas.
Lietuvos Tėvynės sąjungos-Krikščionių demokratų partijos lyderis Gabrielius Landsbergis taip pat išreiškė solidarumą su nauja banga feisbuke.
„Aš irgi esu Vanagas. Buvau Vanagu tiek, kiek save atsimenu. Niekada neabejojau ir aiškiai supratau, kad be partizanų pasipriešinimo nebūtų Lietuvos. Jų krauju užrašyta Lietuvos garbė. Dabar skaitau kvislinguojančius pasisakymus apie save kankinusį partizanų vadą, tai jausmas, lyg skaityčiau apie savo artimą.
„Save sužalojo“ tipiškas sovietinis atsakymas artimiesiems, kuriems grąžindavo mėnesius kankintą ir iki neatpažįstamumo sudarkytą kūną. Sovietinės pamokos ir vadovėliai niekur nedingo, iš jų šiandien yra ir toliau mokomasi ir skleidžiamas nuodingas melas.
Aš dažnai galvojau, kodėl taip lengva mus sujaudinti, kodėl taip lengva užpilti purvino vandens, paskleisti smarvę, kuri mus visus panardina į tokią žalsvai geltoną miglą. Ar mes tikrai pažįstame savo didvyrius? Ar žinome jų kovos istoriją, jų legendą. Ar aiški jų svarba Lietuvos valstybingumo istorijoje? Ir man atrodo, kad ne“, – rašė G. Landsbergis.
DELFI paprašytas pakomentuoti savo pasisakymą konservatorių lyderis tikino, kad jis taip pat sau kėlė klausimą, ar verta skirti dėmesį R. Vanagaitės pasisakymams. Esą nesvarbu, jog kalbėdami apie rašytojos teiginius taip jai suteikiama tribūna, daroma reklama.
Pavyzdžiui, vienas DELFI kalbintas istorikas griežtai atsisakė komentuoti R. Vanagaitės pasisakymus, mat kiekvienas parašytas ir pasakytas žodis šia tema pasitarnauja rašytojos tikslams.
Ryšių su visuomene specialistas Mykolas Katkus taip pat atsiribojo nuo išsamesnių komentarų apie R. Vanagaitės teiginius dėl A. Ramanausko-Vanago, pakartodamas savo pernykštį įrašą, jog tokiomis provokacijomis ji tiesiog siekia reklamos sau.
Tačiau G. Landsbergis teigė nusprendęs pasisakyti vien todėl, kad šį karta peržengta riba.
„Pamaniau, kad reikia brėžti ribą – tą mažą raudoną liniją smėlyje ir teks rinktis, kas kur. Ji pasirinko būti kitoje pusėje. Kad ir kokie jos tikslai buvo, tai yra riba. Čia kaip apie JAV karo veteranus kalbėti blogai – tiesiog to nedarai“, – sakė G. Landsbergis.
Anot A. Anušausko, jis taip pat supranta, kodėl visuomenėje dėl R. Vanagaitės pasisakymų kilo tokia audringa reakcijų banga.
„Ar reikia diskutuoti su Vanagaite? Arba apie sąžinę po pusmetriniu betono sluoksniu Galima ir reikia diskutuoti su moksleiviu, studentu, žmogumi istorinius faktus girdinčiu tik per televizorių, niekada per savo gyvenimą nesusidūrusiu su istoriniu tyrimu.
Tai normalu. Nepaisant to, kad kiekvienas turi savo nuomonę apie bet kurį istorinį įvykį ar istorinę asmenybę, tai daugiau susiję su šeimos istorija ir patirtimis, asmeniniais įspūdžiais, knygomis ir mokslais. Kaip taisyklė šie žmonės priima argumentus, faktus, vadovaudamiesi elementaria logika. Ir jie labiausiai nemėgsta meluojančių, ar tai būtų politikas ar žurnalistas, istorikas ar gydytojas, advokatas ar mokytojas. Jiems neįkiši į gerklę kaulo ir neaiškinsi, kad tai saldainiukas“, – rašė A. Anušauskas.
DELFI jis pridūrė, kad su pačia R. Vanagaite diskutuoti jau nebeverta, o su kitais, net turinčiais kitą nuomonę ir priimančiais faktus – neabejotinai galima ir reikia.
„Manau, reikia kalbėti ne apie ją pačią. Ji peržengė nekompetencijos, neprofesionalumo ir neetiškumo ribas. Taip, viešieji ryšiai pas ją visada pirmoje vietoje, tad kalbant šia tema tai neišvengiama, net ir suprantant ko ji siekia“, – sakė A. Anušauskas, pabrėžęs, kad dabar būtina atviriau kalbėti apie nusikaltimus žmoniškumui, mat anksčiau, šiek tiek nenorėdami audrinti žmonių vaizduotės, istorikai tai nutylėdavo.
Naudojosi KGB šaltiniais, ignoruodama faktus?
Formaliai tokius rašytojos pasisakymus iššaukė faktas, kad Seimo Valstybės istorinės atminties komisija siūlo 2018-uosius skelbti Sąjūdžio ir A. Ramanausko-Vanago metais.
Kitąmet bus minimos šio kovotojo už nepriklausomybę 100-osios gimimo metinės. A. Ramanauskas-Vanagas nuo 1947 m. vadovavo Dainavos apygardai, 1948 m. išrinktas Pietų Lietuvos partizanų srities vadu.
1997-aisiais A. Ramanauskui-Vanagui pripažintas kario savanoriu statusas. Prezidento dekretu 1998-aisiais jam suteiktas dimisijos brigados generolo laipsnis, 1999-aisiais – 1-ojo laipsnio Vyčio kryžiaus ordinas.
Knygos apie žydų genocidą Lietuvoje 1941 m. „Mūsiškiai“ autorė R. Vanagaitė artimiausiu metu ketina eiti pas Seimo Valstybės istorinės atminties komisiją ir perduoti tam tikros informacijos apie A. Ramanauską-Vanagą, kurios esą „nėra viešumoje ir kurios gal net ir žydų istorikai nežino“.
„Kai dar rašiau knygą „Mūsiškiai“, peržiūrėjau A. Ramanausko-Vanago bylą. Ne visą 20 tomų, bet dalį jos, ir radau labai įdomių dalykų. Vienas iš jų – 1940 metais, atėjus rusams į Lietuvą, per pirmą sovietinę okupaciją, A. Ramanauskas-Vanagas pasirašė bendradarbiavimo sutartį su NKVD.
Jis tapo NKVD agentu ir jis pats tą pripažįsta. Toliau nedirbo, bet yra užfiksuota, kad jį įtikino ir jis pasirašė su KGB sutartį. Antras faktas – jei pažiūrėsite į jo paskutines kalbas prieš jį nuteisiant, tai yra ištisos liaupsės komunizmui. Ir gali sakyti, kad kankino ar ką, bet niekas jo nekankino.
Kai sakė teisme paskutinę kalbą apie tai, kaip buvo suklaidintas, nors ir tikėjo komunizmo idealais, [kalbėjo, kad] jį suklaidino metodai, kokiais tie idealai yra įgyvendinami, ir jis labai apgailestauja.
Jei jo bausmė bus sumažinta, jis ištaisys klaidas ir dirbs komunizmo idealui ir tarybų valdžios labui. Nežinau, ar 2018 metus galima pavadinti KGB agento vardu. Žmogaus, kuris šlovina Tarybų Sąjungą. Kodėl mūsų istorikai nežiūri į visą žmogaus gyvenimo visumą, o žiūri tik į tai, kas naudinga“, – LRT.lt komentavo R. Vanagaitė.
Tokius teiginius sutašęs istorikas, Seimo Valstybės istorinės atminties komisijos narys A. Anušauskas ir kiti istorikai priminė, jog jis yra ištyrinėjęs A. Ramanausko-Vanago bylą, o R. Vanagaitės vertinimai yra klaidingi.
„Ji KGB bylas vertina taip, lyg jos būtų demokratinės valstybės teisenos produktas. Nieko nuostabaus, kai bylą paima žmogus, niekada netyręs istorijos, nežinantis, nei kaip tos bylos sudaromos, stenografuojamos, kas iškrenta ir kas jose atsiranda. Jai nežinomos nei klastotės, nei bandymai kompromituoti asmenį, nei paskutinių žodžių cenzūra“, – LRT.lt kalbėjo parlamentaras.
Pasak A. Anušausko, visos bylos buvo to meto diktatūros produktas ir jos skirtos ne įgyvendinti teisingumą, o pirmiausia kompromituoti pagal ideologijos diktuojamus uždavinius. Todėl tardymo protokoluose ir posėdžių stenogramose yra pakeičiamas žodynas.
Pasak A. Anušausko, A. Ramanauskas-Vanagas buvo patyręs baisiausių kankinimų – iškastruotas, išdurta akis, kankinimų metu pateko į komą. „Jis suprato, koks jo laukia „teisingumas“, – aiškino parlamentaras.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro specialistų parengtoje A. Ramanausko-Vanago biografijoje taip pat rašoma, kad nuo pat tardymo pradžios jis buvo žiauriai kankinamas: „Po kelių kankinimo valandų itin sunkios būklės. A. Ramanauskas buvo nugabentas į kalėjimo ligoninę – saugumiečiai bijojo, kad tardomasis neišgyvens.
Kalėjimo gydytojų pateiktame akte rašoma: „Į klausimus neatsakinėja, be sąmonės, periodiški veido, viso kūno galūnių raumenų traukuliai. Pulsas vos juntamas, minkštas, kraujospūdis 60/40. Ligonis visas kruvinas...“ A. Ramanauskas buvo kankinamas fiziškai ir morališkai beveik metus. 1957 m. jam skirta mirties bausmę.