Įspėjimo rimtumu prieš 2 metus galėjo įsitikinti Ukraina, nuo kurios, „gindama“ rusakalbių teises Rusija atplėšė Krymą bei gabalą šalies pietryčių. Dalis į Maskvos globą patekusių rusakalbių džiūgavo ir atvirai rėmė okupantus.
Baltijos šalys sunerimo. Ne tik todėl, kad Rusija gali pakartoti savo veiksmus prieš Lietuvą, Latviją ir Estiją. Kaip hibridinio karo dalį Rusija įtraukė savo tėvynainius, tad Baltijos šalyse pusę lūpų imta šnibždėti bei klausti: o kaip elgtųsi čia gyvenančios tautinės mažumos, kurių daugumą sudaro būtent rusai? Ar gintų šalį, kurioje gyvena ir turi jos pilietybę? O gal atsuktų ginklus prieš savo bendrapiliečius ir su gėlėmis sutiktų „išvaduotojus"?
Vien abejonės, paremtos tautiniu pagrindu gali sukelti pasipiktinimą, o Lietuvos rusai, lenkai ar kitų tautybių asmenys galėtų įsižeisti. Juk savaime tuo abejoti yra nekorektiška. Vis dėlto ne paslaptis, kad su agresyvaus Vladimiro Putino režimo valdoma Rusija siejamų veikėjų tautybė yra vienas tų veiksnių, kuriuo stengiasi pasinaudoti Kremlius.
„Įgyvendinti Rusijos tikslus Lietuvoje šiai šaliai padeda ir Maskvai lojalūs rusakalbių, besivadinančių tėvynainiais, lyderiai“, – tai yra ištrauka iš šiemet paviešintos bendros Valstybės saugumo departamento (VSD) ir Antrojo operatyvinių tarnybų departamento (AOTD) grėsmių nacionaliniam saugumui ataskaitos.
Anot ataskaitos autorių, minėtieji lyderiai „dažnai veikia esą gindami rusakalbių teises Lietuvoje“. Rusija Lietuvoje finansuoja dvi tokias organizacijas – Pagrindinių teisių gynimo ir tyrimo centrą bei Nepriklausomą žmogaus teisių centrą.
Tačiau kokį ir ar iš viso realų pavojų gali kelti minėtos organizacijos bei Lietuvos tautinių mažumų atstovai? Ar jie lojalūs Lietuvai? Ką potencialaus karo su Rusija metu darytų etininiai rusai? Tikslūs atsakymai į tokius jautrius klausimus vargu ar gali būti, tačiau bendras tautinių mažumų nuotaikas pamėginta išsiaiškinti, atlikus išsamią apklausą.
Ką parodė apklausa?
Rytų Europos studijų centro užsakymu tyrimų bendrovė „Baltijos tyrimai/ Gallup“ apklausė 500 lenkų, rusų ir kitų nelietuvių tautybių asmenis, kurių amžius siekė nuo 18 iki 74 metų.
Apklausa vykdyta 5 savivaldybėse – Vilniaus, Vilniaus rajono, Visagino, Šalčininkų ir Klaipėdos, kuriose daugiausiai nelietuvių tautybės gyventojų. Apklausa vykdyta 2016 metų birželio 27-ą – liepos 12-ą dienomis.
Anot bendrovės „Baltijos tyrimai" direktoriaus pavaduotojo Romo Mačiūno, tokie pasirinkti kriterijai yra bene objektyviausias būdas ištirti tautinių mažumų nuomonę, mat minėtose savivaldybėse gyvena apie 90 proc. nelietuvių tautybės gyventojai. Tokios imties tyrimo rezultatų paklaida yra ne didesnė, nei +- 4,38 proc.
„Nors panašių apklausų būta ir anksčiau, bet dabar pasirinkta imtis - 500 apklaustų žmonių leidžia objektyviau sužinoti rezultatus, nei atliekant tyrimą, kai apklausiami tiesiog bendra grupė - apie 13 ar 14 proc. nuo visų Lietuvos gyventojų", - sakė R. Mačiūnas.
Didesnę dalį (55 proc.) respondentų sudarė moterys, daugiausiai apklaustųjų buvo 50-74 metų amžiaus kategorijoje. 46 proc. apklaustųjų buvo lenkų tautybės, 35 proc. – rusų, 8 proc.– baltarusių, 6 proc. – ukrainiečių, 2 proc.- žydų ir 3 proc. kitų tautybių asmenys. Dauguma respondentų (83 proc.) yra gimę Lietuvoje.
Du trečdaliai - už Lietuvos gynybą
Anot R. Mačiūno, didesnių staigmenų apklausa neparodė, nors atsakinėdami į kai kuriuos neutralius teiginius ar klausimus, apklaustieji projektavo ir savo nuomonę.
„Atsakinėjant per neutralius teiginius kartais sunku, tad galvodami apie visus Lietuvos gyventojus, jie galvoja ir apie save, yra tokia taisyklė sociologiniuose tyrimuose", - pabrėžė R. Mačiūnas.
R. Mačiūno teigimu, į teiginį apie Lietuvos gynybą nelietuvių tautybės žmonės galvoja, kaip tokiu atveju elgtųsi visi gyventojai.
Aukštesnis procentas sutinkančiųjų su tokiu teiginiu buvo tarp tų, kurie gerai moka lietuvių kalbą – skaito, rašo ir kalba lietuviškai (74,6 proc.), kurių lietuvių kalba mokykloje buvo pagrindinė (net 81,1 proc.), turi lietuvių tautybės sutuoktinį ar sutuoktinę arba yra įgiję aukštąjį išsilavinimą (80,5 proc.).
Beje, panaši apklausa šiemet vykdyta ir Estijoje, kur rusų tautybės asmenų priskaičiuojama apie 25 proc.. Apie 45 proc. apklaustų rusakalbių tikino, kad jie mano turintys įgūdžių ginti Estiją.
Tokį patį teiginį pakartojo 71 proc. estų tautybės žmonių. Iš visų apklaustųjų rusakalbių net 69 proc. sakė, jog gintų Estiją karinio užpuolimo metu – taip pat žadėjo net 90 proc. apklaustų estų.
Tiesa, klausimas formuluotas aptakiai, neįvardijant grėsmių, nors dauguma estų grėsme įvardija Rusiją, tuo tarpu rusakalbiai linkę šnekėti apie abstrakčią grėsmę teorinio konflikto atveju. 2014 metais Lietuvoje atliktas Europos vertybių tyrimas parodė, kad bendrai Lietuvą ginti paisakiusiųjų skaičius buvo apie 57 proc. – jis smarkiai išaugo nuo 2005-ųjų, kai šis skaičius siekė vos 32 proc.
Vis dėlto, iki šiol Lietuvoje dar nemėginta užduoti klausimo apie pasiryžimą ginti savo šalį išskirtinai tautinių mažumų atstovams.
Birželį-liepą Lietuvoje atliktos apklausos metų, su teiginiu, jog jei Lietuva būtų užpulta, jos piliečiai ją gintų, labiau sutiko rusų, kaip pagrindinę kalbą mokykloje pasirinkę asmenys – jų buvo 65 proc., tuo tarpu lenkų kalba pasirinkusiųjų buvo kiek mažiau – 59,9 proc.
Vertinant atsakymus vien tik pagal tautybę, su teiginiu, kad Lietuvos piliečiai gintų savo šalį, greičiau ar visiškai sutiko 64,8 proc. apklaustųjų. Daugiau sutikusiųjų buvo etninių rusų, nei etninių lenkų, tiesa, kitos tautybės žmonių, visiškai sutikusių su teiginiu buvo daugiau - beveik ketvirtadalis.
Žemiau esančiame grafike galite patikrinti atsakymus, pasirinkę pagal rusų, lenkų arba kitas tautybes.
Ne mažiau įdomus ir atsakymų pasiskirstymas skirtingose savivaldybėse. Pavyzdžiui, daugiausiai dvejojančių dėl Lietuvos gynybos būtų Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose, kur daugumą sudaro lenkų tautybės žmonės. Čia su minėtu teiginiu apie Lietuvos gynybą greičiau sutinka 42 proc., o visiškai sutinka 8 proc. apklaustųjų.
Vilniuje padėtis kiek geresnė - su teiginiu, kad Lietuvos užpuolimo metu šios šalies piliečiai ją gintų, greičiau sutinka 48,3 proc.. Tiesa, tvirtai manančių sostinėje yra gerokai daugiau - 22,1 proc.
Tuo tarpu, jeigu Kremlius sumanytų „vaduoti prispaustų rusakalbių" Klaipėdoje arba ypač Visagine, mieste, kur didžiąją daugumą sudaro rusakalbiai, čia „žaliųjų žmogeliukų" vargu ar lauktų šiltas sutikimas: net 51,8 proc. greičiau sutinka, 21,7 visiškai sutinka su teiginiu, kad Lietuvos piliečiai gintų savo šalį.
„Kalbant apie šalies gynybą, rusai visada buvo labiau nusiteikę, kad šalį reikia ginti, ypač jaunesnio amžiaus gyventojai, kurie tapatina save su šia valstybe. Pažiūrėkime į šauktinių sąrašus — jie eina ir tarnauja", - teigė R. Mačiūnas.
Beje, net 62,5 proc. sutikusiųjų su būtinybe ginti Lietuvą nenorėjo įvardyti savo lietuvių kalbos mokėjimo įgūdžių. Iš apklaustųjų su teiginiu, kad Lietuvos saugumui yra svarbi narystė NATO ir ES sutiko tik 42,8 proc. apklaustųjų, 22,2 proc. buvo prieš tokią formuluotę.
Daugiausiai sutikusiųjų buvo tarp tų, kurie turi aukštąjį išsilavinimą (55,5 proc.), kurie pagrindinę kalbą mokykloje rinkosi lietuvių (67,6 proc.), kurie gali laisvai kalbėti, skaityti ir rašyti lietuviškai ( 52,9 proc.) ar kurie turi lietuvių tautybės sutuoktinį/sutuoktinę (62 proc.). Rusų kalbą, kaip pagrindinę mokykloje pasirinkę asmenys buvo labiau linkę sutikti, nei pasirinkusieji lenkų kalbą – 41,5 proc. prieš 38,8 proc..
Tuo tarpu teiginys, kad dalis tautinių mažumų atstovų nėra lojalūs Lietuvai sukėlė nuomonių pasiskirstymą beveik po lygiai – mažiau, nei trečdalis su tokiu teiginiu sutiko, 33,4 proc. nei sutiko, nei nesutiko, 31,2 proc. buvo prieš.
Beje, šį kartą daugiausiai sutinkančiųjų (35,5 proc.) buvo tarp tų, kurie mokykloje pagrindinę kalbą rinkosi lenkų – jie lenkė ir lietuvakalbių mokyklų (32,4 proc.) ir rusakalbių (26,5 proc.) mokyklų auklėtinius.
Tiesa, keli teiginiai apie tarptautinę politiką taip pat atskleidė įdomius rezultatus. Pavyzdžiui daugiau nei pusė – 52,8 proc. apklaustųjų sutiko su Rusijos propagandos įkyriai peršamu teiginiu, jog Rusijos politika yra adekvati reakcija į prieš ją nukreiptus JAV ir NATO veiksmus.
Tokį teiginį labiau teigiamai įvertino vidurinį ar žemesnį išsilavinimą turintys asmenys, pagrindinę kalbą mokykloje pasirinkę rusų (54,4 proc.) arba lenkų (53,9 proc.) bei prastai lietuviškai mokantys apklaustieji (62,5 proc.).
Be to, grubiu tarptautinės teisės bei tarpvalstybinių susitarimų pažeidimu laikomas Rusijos įvykdytas Krymo užgrobimas pasirodė teisėtu 42,8 proc. apklaustųjų. Daugiau sutikti su teiginiu, kad Krymas teisėtai tapo Rusijos dalimi buvo linkę 48,3 proc. rusakalbių mokyklų ir 39,5 proc. ir lenkakalbių mokyklų auklėtiniai bei prastai mokantys lietuvių kalbą (65,6 proc.).
Galiausiai, 40,8 proc. apklaustų tautinių mažumų atstovų iš esmės pritarė V. Putino kadaise leptelėtai frazei, jog Sovietų sąjungos subyrėjimas buvo didžiausia geopolitinė katastrofa. Įdomu tai, kad su tokiu teiginiu sutiko netgi daugiau lenkakalbių mokyklų auklėtinių (43,4 proc.), nei rusakalbių mokyklas baigusiųjų (41,2 proc.).
Suabsoliutintos baimės nepagrįstos
Vis dėlto, anot tyrimą užsakiusio Rytų Europos centro studijų (RESC) direktorius Linas Kojala nedramatizavo apklausos duomenų.
„Yra matoma tam tikra tendencija, kad geriau integruotos visuomenės grupės (pavyzdžiui, laisvai kalbančios lietuviškai) optimistiškiau žiūri į tokius klausimus kaip kad ar piliečiai stotų ginti Lietuvos valstybės grėsmės akivaizdoje. Tų, kurie prastai kalba lietuviškai arba nemoka kalbos, procentas gerokai mažesnis, tačiau kartu reikia pažymėti, kad absoliučiai prieštaraujančiųjų šiam teiginiui taip pat nėra daug“, – optimizmo neslėpė L. Kojala.
Jo nuomone, yra akivaizdus poreikis tų projektų, kurie skatintų dialogą bei stiprintų pilietiškumą kaip reiškinį, kuomet sėkmingam gyvenimui valstybėje nesvarbu asmens kilmė ar gimtoji kalba.
Be to, analitiko teigimu, ypač įdomus aspektas yra tai, kad trečdalis lenkakalbių ir ketvirtadalis rusakalbių sutinka su teiginiu, jog dalis tautinių mažumų atstovų gali būti nelojalūs Lietuvai.
„Viena vertus, tai rodo, jog kai kurių visuomenės segmentų nepasitenkinimo valstybe problema yra aktuali; kita vertus, yra labai daug sąmoningų tautinių mažumų atstovų, kurie tokį reiškinį reflektuoja. Todėl ir neatsargi suabsoliutinta tautinių mažumų baimė ar prielaida, jog jos kelia pavojų nacionaliniam saugumui, yra nepagrįsta“, – teigė RESC vadovas.