2015-siais Bulgarijoje tris sykius lankėsi Rusijos pilietis „Sergejus Fedotovas“. Atrodė – nieko keisto, rusai čia lankosi dažnai. Praėjus daugiau nei keturiems metams paaiškėjo tikroji „S. Fedotovo“ tapatybė – generolas Denisas Sergejevas, Rusijos žvalgybos karininkas, Europoje veikusio slaptojo dalinio 29155 operacijų vadas. Būtent jis 2018-ųjų kovo 4-ąją skubiai išvyko iš Jungtinės Karalystės, kur buvo įvykdyta įžūli cheminio ginklo ataka Europoje.
Tuomet pasaulis daug sužinojo apie egzotiškai skambantį preparatą „Novičiok“, dvigubą agentą Sergejų Skripalį ir Kremliaus veikimo metodus. Vakaruose nesuabejota: Jungtinėje Karalystėje apnuodijimo operacijoje veikė Rusijos karinės žvalgybos valdybos GRU agentai. Tiesa, tada dėmesys nukrypo tik į du.
Prisidengę suklastotomis Ruslano Baširovo ir Aleksandro Petrovo tapatybėmis GRU pulkininkai Aleksandras Miškinas ir Anatolijos Čepiga kurį laiką buvo atsidūrę tarptautinės žiniasklaidos dėmesio centre.
Po bandymo nunuodyti S. Skripalį ir jo dukrą jie paspruko iš Jungtinės Karalystės, tačiau užfiksuoti stebėjimo kamerų abu agentai sukėlė pašaipų bangą dėl savo viešų mėginimų teisintis: esą jie nieko blogo nepadarė, tenorėjo pasigrožėti Salisburio katedra, todėl ir slampinėjo po miestą zigzagais.
Nevykę prigautų žvalgybininkų bandymai ir pats faktas, kad po apnuodijimo S. Skripalis liko gyvas tarsi turėjo sudaryti įspūdį, kad Kremliaus operacija buvo visiškai nesėkminga. Juo labiau, kad po jos iš Jungtinės Karalystės ir keliolikos kitų pasaulio valstybių, tarp jų ir Lietuvos buvo išvaryti diplomatais apsimetantys žinomi Rusijos žvalgybininkai.
„O kas sako, kad tai buvo nesėkmė? Apnuodijimo tikslų galėjo būti ne vienas“, – DELFI mįslingai užsiminė Rusijos žurnalistai Andrejus Soldatovas ir Irina Borogan.
Jie neatsitiktinai vadinami vienais geriausių Rusijos specialiųjų tarnybų ekspertais. Savo naują knygą „Tėvynainiai“ („The Compatriots“) pristačiusi pora įspėja, kad panašių operacijų, kai Kremliaus kerštas baigiasi siaubingomis kančiomis, gali netrūkti ir ateityje.
Tėvynainiai – kaip taikiniai
Jau tris knygas išleidę autoriai neslepia – kartais patys jaučia demonstratyvų Kremliaus specialiųjų tarnybų dėmesį – kai rusų žvalgybininkų veikla tampa atvira ir matoma, tai dažniau nutinka todėl, kad jie patys to siekia, mėgindami spausti, įspėti ir įbauginti nepaklusnius tėvynainius.
„Rusijos spec. tarnybas domina visos šalys, kur aktyvi rusų emigrantų veikla, ne tik JAV, bet taip pat ir Baltijos šalys. Rusijos opozicionieriai čia ne kartą skundėsi, kad juos čia demonstratyviai seka. Pavyzdžiui, kelis kartus nuodytas Vladimiras Kara-Murza buvo sekamas ir Vašingtone, ir Baltijos šalyse“, – sakė A. Soldatovas.
Būtent tėvynainiai yra naujausios A. Soldatovo ir I. Borogan knygos herojai – pasaulyje JTO duomenimis priskaičiuojama apie 11 mln. Rusų tėvynainių – vieni tiesiog emigravę ieškodami geresnio gyvenimo, kiti pasprukę nuo Kremliaus režimo, treti – infiltruoti Vakaruose. Realiai tokių tėvynainių gali būti net tris kartus daugiau, ypač turint omeny „nelegalus“.
Pavyzdžiui, kai 2010-siais JAV išaiškino 10 „nelegalų“ arba kitaip „agentų miegalių“ – suklastotomis tapatybėmis prisidengusių rusų agentų tinklą su išgarsėjusia Anna Chapman priešakyje, šis vis dešimtukas buvo išmainytas būtent į tuomet Rusijoje už šnipinėjimą nuteistą S. Skripalį ir dar tris asmenis.
„Savaime šnipų mainai yra nostalgiška viešųjų ryšių operacija. 2010-ųjų atvejis parodė, kad tai galima paversti Rusijos pergale, esą mes vėl, kaip sovietų laikais galime siųsti šnipus, būti supervalstybe. Nors politine prasme tai tėra įkaitų naudojimas – taktika, kurią Kremlius išmoko dar Čečėnijos karuose: grobiame kelis jūsiškius ir išmainome į kelis saviškius“, – teigė A. Soldatovas.
Jo teigimu, Rusija per pastarąjį dešimtmetį stengėsi išnaudoti kiekvieną galimybę galimybę plėsti savo tinklą. Pavyzdžiui, po 2013-ųjų teroro išpuolių Bostone, JAV, tuometinė prezidento Baracko Obamos administracija buvo vėl linkusi glaudinti santykius su Maskva, siekiant proveržio kovoje su teroristais. Jau 2015-ųjų vasarį Vašingtone su oficialiu kvietimu lankėsi Rusijos Federalinės saugumo tarnybos (FSB) vadovas Aleksandras Bortnikovas.
Tais pačiais metais B. Obamos administracija priešinosi ginklų pardavimui Ukrainai, o GRU generolo D. Sergejevo vadovaujami GRU agentai surengė nuodijimo ataką prieš Bulgarijos ginklų gamintojo EMCO savininką Emilijaną Gebrevą. Dar po metų JAV vyko prezidento rinkimai, kuriuose tariama Rusijos slaptųjų tarnybų įtaka nagrinėjama iki šiol.
2018-ųjų pradžioje A. Bortnikovas vėl lankėsi JAV, o po kelių mėnesiu to paties D. Sergejevo vadovaujami GRU agentai surengė dar vieną cheminio ginklo, šį kartą „Novičiok“ ataką artimiausios JAV sąjungininkės – Jungtinės Karalystės teritorijoje.
Britams tai jau nebuvo naujiena, mat dar 2006 metais po siaubingų kančių nunuodytas radioaktyviu poloniu Jungtinėje Karalystėje mirė nuo V. Putino režimo pabėgęs Aleksandras Litvinenka.
Tiesa, tuomet britai ne taip aktyviai ėmėsi tyrimo, o pagrindinis įtariamasis vėliau tapo Rusijos parlamentaru. Tokia praktika, kai Vakarai tik vėluoja ir reaguoja, o rusų tėvynainių pėdsakus išsiaiškinti bandoma praėjus nemažai laiko po įvykdytų išpuolių, jau ataušus pėdoms, vis dar nesėkmingai taikoma, kartu stebintis Kremliaus įžulumu. Ir tai – tik kalbant apie akivaizdžiai paliktus Rusijos spec. tarnybų žmogiškuosius pėdsakus.
Apnuodiji vieną – bijos tūkstančiai
Anot pašnekovų, Maskva savųjų nepamiršta, kad ir kur jie bebūtų – tėvynainiai verbuojami, bauginami, o jei kitaip nepavykstama gauti naudos – eliminuojami arba kitaip neutralizuojami.
Bet ir tai – tik ledkalnio viršūnė. Tai, kad į viešąją erdvę patenka tokios istorijos, kaip S. Skripalio atvejis, rodo, jog Vakarai pagaliau ėmė reaguoti į vis įžūlesnes Kremliaus operacijas. Tačiau viešumas yra ir paties Kremliaus mosuojamo kalavijo viena ašmenų pusė. Tikslas ją esą gali būti labai elementarus.
„Pavyzdžiui, baimė. Paliktas akivaizdus „Novičiok“ pėdsakas, kuris gali vesti tik į vieną valstybę. Tai yra užuomina, kurią atsiminti turėtų kiekvienas.
Iki šiol neaišku už ką apnuodijo Skirpalį – ar tai tradicinė Putino eskalacija, ar praktinis žingsnis, keršijant už tai, kad Skripalis buvo vėl aktyvuotas, bet aišku viena: kai nebėra taisyklių, tada prasideda savicenzūra, žmonės bijo kalbėti“, – pabrėžė A. Soldatovas.
Jis su I. Borogan knygas pirmiausiai leidžia užsienyje, anglų kalba ir tik tada knygos išverčiamos į rusų kalbą ir, jei pasiseka, pristatomos į tėvynę.
Kartais prieinama iki absurdų, Rusijos specialiosioms tarnybos tyčia rodant savo galią: norėdami įvežti kelias dešimtis savo knygų egzempliorių autoriai turėjo aiškintis pasienyje, grąžinti knygas ir pristatyti jas po kelis vienetus siųsdami paštu.
Žinoma, gali pasirodyti keista, kodėl galingą dezinformacijos mašiną per pastarąjį dešimtmetį sukūrusiam Kremliui baimę turėtų kelti kelios knygos. Tačiau jose aprašomi metodai turėtų kelti nerimą ne tik Vakarų šalims, bet ir patiems rusams.
„Šiandien Rusijos spec. tarnybų taikomi metodai primena ne šiaip tamsius KGB laikus, bet ir gūdžiausią Stalinistinį etapą, kai tėvynainiai buvo agresyviai verbuojami arba medžiojami užsienyje“, – teigė A. Soldatovas.
Tokia baimė, anot pašnekovo, paremta giliu Kremliaus įsitikinimu, kad grėsmė režimui pirmiausiai kyla būtent užsienyje. Tai, kad milijonai rusų pabėgo į užsienio šalis dar nereiškia, kad ten jie ir pasiliks – užsikrėtę laisvo žodžio, demokratijos ir panašiais virusais jie juk gali sugrįžti į tėvynę. O kas tada? Stalinistinį požiūrį gerbiantys V. Putino išugdyti saugumiečiai mano žinantys atsakymą.
„Nuodijimas yra senas metodas, žinomas dar nuo Lenino laikų. Ir Leniną miniu neatsitiktinai. Ilgą laiką mes bandėme suprasti, kodėl rusų spec. tarnybas taip domina emigrantai?
Ir kai pabendravome su Rusijos žvalgybininkais, daugelis mums užsiminė, kad jie prisimena 1917-ųjų revoliucijos pavyzdį. Jiems atrodo, kad tą revoliuciją įvykdė grupė politinių emigrantų, kurie grįžo į Rusiją. Jiems pavyko sugriauti galingą imperiją, kuri turėjo galingiausią slaptąją policiją pasaulyje. Tai net jei ir tokiai mažai grupei vėl suteiksi galimybę, ji sugriaus šalį“, – teigė A. Soldatovas.
Bet jei anksčiau Maskvos nemalonę užsitraukusieji galėdavo tikėtis kulkos, kaip Ana Politkovskaja ar ledo kirtiklio, kaip Leonas Trockis, tai šiais laikais pasitelkiami vis įmantresni metodai, kurie turėtų įvaryti baimę dėl savo pobūdžio.
Melavo apie sunaikintus ginklus
Tai, kad Rusija savo atakų metu panaudojo būtent cheminius ginklus yra itin iškalbinga, turint omeny, kad ši šalis turėjo sunaikinti cheminius ir bakteriologinius ginklus. Tačiau Kremlius melavo ir 1972-siais, kai pasirašė konvenciją dėl biologinių ginklų uždraudimo. Dabar pagrįstai galima teigti, kad Rusija nesilaiko ir kitos – cheminio ginklo draudimo sutarties, pasirašytos 1997 metais.
Cheminio ir biologinio ginklo programas iš SSRS paveldėjusi Rusija jas pristabdė tik maždaug 1992 metais, kai nutrūko finansavimas, o be darbo likę buvę programų darbuotojai ėmė ieškoti pragyvenimo šaltinių. Kai kurie galiausiai emigravo, pavyzdžiui į JAV pabėgęs Kenas Alibekas (Kanatžanas Alibekovas), kuris atskleidė daugiau detalių apie milžinišką ir po oficialia priedanga veikusią organizaciją „Biopreparat“.
Dešimtyse „Biopreparat“ programos įmonių dirbo keliasdešimt tūkst. darbuotojų – ne visi jie žinojo, kad kūrė biologinius ginklus. Panaši situacija buvo ir cheminio ginklo gamybos srityje – iš SSRS Rusija paveldėjo mažiausiai 40 tūkst. tonų cheminių ginklų, kuriuos turėjo likviduoti.
Dalis išties buvo sunaikinta, o šias likvidavimo programas finansavo JAV. Tačiau dar 1992-siais Rusijos mokslininkas Vilas Mirzajanovas sustiprino amerikiečių inspektorių jau tuomet reikštus įtarimus, kad cheminio ginklo programa Rusijoje ne tik nestojo, bet ir buvo išplėtota pačių amerikiečių pinigais. Būtent taip, panaudojus lėšas skirtus utilizavimui, buvo išvystyta „Foliant“ programa, kurios metu sukurtas „Novičiok“ – apie šį pirmasis prabilo V. Mirzajanovas.
Valstybinė įmonė, kuri kūrė cheminius ginklus, ne tik nebuvo išformuota, bet ir toliau dirba su mirtinai pavojingomis medžiagomis. Be to, dar prieš 8 metus Rusijos generolas Jevgenijus Starkovas pripažino, kad atsisakyti visų cheminių ginklų Rusija tiesiog negali.
Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad generolas teisus – juk JAV, kurios cheminio ginklo programą, kaip neperspektyvią nutraukė dar 1969-siais, o 2023-siais bus sunaikinusi visas turėtas atsargas, išleido milijardus dolerių tokiems ginklams, kurių panaudojimu amerikiečiai patys abejojo.
„Jei kas prieš mus panaudos tokius ginklus, mes tiesiog atsakysime branduoliniais smūgiais“, – kadaise privačiai pareiškė JAV prezidentas Richardas Nixonas.
Tačiau Rusijoje dėl cheminio ir bakteriologinio arba biologinio ginklo praktinio panaudojimo abejonių nekilo. Ir jei sovietiniais laikais milžiniški kiekiai tokių ginklų buvo saugumi didelėse karinėse bazėse ar kariniuose miesteliuose esančiose specialiose saugyklose, tai šiandien visos žinios apie naujausius Rusijos cheminius ir biologinius ginklus tiesiog slepiamos, neigiamos arba ignoruojamos – visai, kaip gūdžiausiu sovietmečiu.
Nedideli mirtinų cheminių ir biologinių ginklų kiekiai saugomi Sibire esančiame valstybinio virusologijos ir biotechnologijos tyrimų centre – „Vektor“.
Oficialiai tai tėra vienas iš dviejų tokių objektų pasaulyje, kur saugomi raupų viruso pavyzdžiai. Ten taip pat yra ir Ebolos, Marburgo, kitų mirtinų virusų mėginių, esą šis objektas skirtas tik taikiems tyrimams, pavyzdžiui, ieškant vakcinų.
Tačiau „Vektor“ pavadinimą mokslininkai žino kaip dar vieną priedangą, kuria anksčiau naudojosi Maskva – sovietiniais laikais čia esą buvo gaminami pesticidai, o iš tikrųjų – po kelias tonas raupų per metus. Pavojingiausius pasaulio virusus į ginklus turėję paversti mokslininkai tarptautinėse konferencijose, vizitų ir kitų susitikimų metu turėdavo meluoti Vakarų kolegoms apie tai, kas iš tikrųjų vyksta „Vektor“. Dešimtmečius viskas atrodė įprastai.
2019-ųjų vasarį „Vektor“ lankėsi eilinė Pasaulio sveikatos organizacijos inspektorių komanda, kuri atkreipė dėmesį į milžinišką pažangą modernizuojant kelių tūkst. kv. metrų dydžio patalpas – viskas atitiko tarptautinius aukščiausio, 4-ojo lygio laboratorijos standartus. O tada, rugsėjį nugriaudėjo sprogimas. Oficiali versija – dujų sprogimas, kuris sukėlė gaisrą remontuojant sanitarinės apžiūros kabinetą penktajame aukšte.
„Vektor“ kaip mat informavo PSO apie žalą: vienas darbuotojas patyrė trečio laipsnio nudegimus, sprogimas išdaužė stiklinius pastato langus. Vėliau buvo užgesintas 30 kvadratinių metrų plotą apėmęs gaisras. Rusijos valdžia tvirtina, kad kambaryje, kuriame įvyko sprogimas, nebuvo jokių biologiškai pavojingų medžiagų ir kad pats pastatas niekaip nebuvo pažeistas.
Tačiau Rusijos valdžios nenoras leistis į detales, atsisakymas nuo tarptautinio finansavimo programų nuo 2015-ųjų ir kalbos apie tai, kad visai neseniai modernizuotose patalpose „buvo vykdomi atnaujinimo darbai“ sukėlė įtarimų, kad „Vektor“ gali būti vėl kuriami mirtini cheminiai ir biologiniai ginklai.
Patikrinti kaip yra iš tikrųjų oficialių PSO inspekcijų metu beveik nėra galimybės, juo labiau, kad PSO tenkinasi tik Rusijos formaliais atsakymais, jog čia pagal susitarimą vykdomi taikūs tyrimai. Ir jei po SSRS subyrėjimo į viešumą dažnai iškildavo Rusijos specialiųjų projektų ar spec. tarnybų veiklos detalės, informaciją buvo linkę viešinti esami ar buvę pareigūnai, tai pastaruoju metu plepiams aiškius signalus siunčiantis Kremlius leidžia suprasti, kad verčiau laikyti liežuvį už dantų.
„Anksčiau informaciją rinkome iš archyvinių duomenų, iš žmonių, kurie dirbo slaptposiose tarnybose ir patys ateidavo su informacija – dažniau siekdami naudos sau, kartais idealistai. Bet dabar grįžtame į stalinistinius laikus. Mes nežinome, kas vyksta už Kremliaus sienų, nebeliko informacija pasidalinti galinčių žmonių. Visas valstybinė politika – tai kaip viena didelė spec. operacija“, – pabrėžė A. Soldatovas.