V. Švedo pavardę audringų 1990-1991 metų įvykių liudininkai dar gerai pamena, tačiau daug kam ji gali nieko nesakyti. Tačiau apie save V. Švedas pats primena kone kasmet, artėjant Sausio 13-osios įvykių minėjimams, kai duoda „išskirtinius“ interviu Rusijos žiniasklaidai ar televizijos laidoms, kuriose išdėsto Kremliui priimtiną alternatyvią įvykių vertinimo versiją.

Kolonistas iš Maskvos kilo karjeros laiptais

Maskvoje gimęs, tačiau lietuviškai puikiai mokantis ir okupuotoje Lietuvoje didžiąją gyvenimo dalį praleidęs buvęs aukštas vietinės komunistų partijos veikėjas save pristato, kaip publicistą, rašytoją, o viename interviu nepasikuklino sau priskirti ir aukštą karinį laipsnį.

„Pagal statusą esu 3-ojo rango patarėjas, kurio rangas prilygsta generolo-leitenanto“, – neseniai viename interviu Kremliaus propagandiniam portalui rubaltic.ru gyrėsi V. Švedas, kuris, būdamas vos 3-jų metų su šeima į sovietų okupuotą Lietuvą persikėlė 1947-siais. Tais laikais Lietuvoje dar aktyviai veikė antisovietinis partizaninis pasipriešinimas, bauginęs sovietų kolonistus.

Vis dėlto V. Švedo karjera sovietmečiu klostėsi puikiai: nuo komjaunimo lyderio Utenoje jis iškilo iki Lietuvos komunistų partijos (LKP) Vilniaus miesto Spalio rajono komiteto pirmojo sekretoriaus, o galiausiai tapo LKP Centrinio komiteto antruoju sekretoriumi. Tarp senstančių, į vaikštančius zombius panašių vietos komunistų veikėjų jis atrodė jaunas, perspektyvus, inteligentiškos išvaizdos politikas. Anot kai kurių šaltinių, jei 1991-ųjų įvykiai būtų susiklostę kitaip ir sovietai būtų visiškai perėmę valdžią, būtent V. Švedui planuota karjera vietos valdžios viršūnėse.

Bet net kaip antrasis sekretorius V. Švedas buvo įtakingas, mat LKP CK II-asis sekretorius buvo viena svarbiausių ir įtakingiausių pareigybių sovietinėje Lietuvoje. Dažniausiai tai buvo iš Maskvos atsiųstas, jokio ryšio su Lietuva neturintis ir lietuviškai nemokantis žmogus, turėjęs prižiūrėti respublikoje vykstančius procesus, raportavęs į Maskvą apie padėtį respublikoje. Visuomenėje šias pareigas užimantis žmogus būdavo vadinamas „generalgubernatoriumi“. Bet ir jam teko rinktis.

Prie LR Aukščiausiosios Tarybos rūmų LR Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatai: LR Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis, Kazimiera Danutė Prunskienė ir Algirdas Mykolas Brazauskas; už jų kairėje Kovo 11-osios Akto signataras Romualdas Ozolas; kiek toliau viduryje – Sąjūdžio Seimo Tarybos narys Algirdas Kaušpėdas

Vietos komunistų partija 1989-ųjų pabaigoje skilo: vieni komunistai su Algirdu Brazausku priešakyje, nepaisant ankstesnių paniekinamų pareiškimų apie nepriklausomybę pasuko kartu su V. Landsbergio „Sąjūdžiu“, kiti, vedini Mykolo Burokevičiaus „platformininkų“ liko ištikimi Maskvai.

Kaip buvęs partinis propagandistas V. Švedas žaidė suktą žaidimą: formaliai nekonfliktavo su „Sąjūdžiu“, bet ir rėmė jo priešininkus, o dar gerokai prieš nepriklausomybės atkūrimą nuolat informuodavo Maskvą apie neramią padėtį Lietuvoje, apie „nacionalistų“ siautėjimą ir bręstantį pavojų Lietuvai išeiti iš Sovietų Sąjungos.

Apklausose vaidino nustebusį

Tad net kai 1990 metų kovo 11-ąją, po triuškinančios „Sąjūdžio“ pergalės Lietuvos Aukščiausioji taryba paskelbė atkurianti nepriklausomybę, V. Švedas parodė savo gebėjimus bandant prisitaikyti.

Po vangaus balsavimo Naujosios Vilnios apygardoje surengus pakartotinius rinkimus būtent čia 1990 m. lapkritį V. Švedas buvo išrinktas AT deputatu. Seimo archyve iki šiol yra iškilusi nuotrauka, kurioje V. Švedas užfiksuotas AT, dabartinio Seimo pastate 1991-ųjų sausio 1-ąją – likus kiek daugiau nei savaitei iki kruvinų Sausio 13-osios įvykių. Tą naktį V. Švedas tikina „buvęs pas draugą“ ir esą labai nustebęs dėl sovietų karių bei technikos judėjimo Vilniuje.

Vladislavas Švedas (dešinėje) Aukščiausioje Taryboje 1991 metų sausį

„Kad kariškiai pasielgs taip kvailai, aš nesitikėjau“, – yra teigęs V. Švedas. Lietuvos pareigūnų apklausiamas komunistų veikėjas tikino net prašęs buvusio sovietų armijos Vilniaus garnizono vado Viktoro Uschopčiko vengti kruvinų susirėmimų su civiliais.

Be to, apie taip vadinamojo „Lietuvos nacionalinio gelbėjimo komiteto“ – teisėtą Lietuvos valdžią nuversti mėginusių M. Burokevičiaus ir jo sėbrų organizaciją V. Švedas vėliau Lietuvos pareigūnams parodymuose teigė nieko nežinojęs.

„Apie jokį Lietuvos valdžios pakeitimo planą sausį nežinojau. Jeigu toks planas buvo sudarytas, jis sudarytas ne Vilniuje“, – per apklausą 1991 metų spalį, jau po nepavykusio pučo Maskvoje pasakojo V.Švedas. Tiesa, jis pripažino 1991 metų sausio pradžioje lankėsi Maskvoje, iš kur esą tikėjosi išvykti į komandiruotę Paryžiuje.

Saugojo sovietų kariai ir saugumiečiai

Čia jis esą ketino pristatyti savo parengtą dokumentą apie „žmogaus teisių pažeidimus Lietuvoje“. Tačiau kelionė neįvyko, o pats V.Švedas skubiai kariniu lėktuvu su tuometiniu prosovietinės Lietuvos komunistų partijos vadovu Mykolu Burokevičiumi grįžo į Vilnių, nes ten vyko mitingai dėl kainų padidinimo.

Bet vien šis iškalbingas faktas, kad V. Švedą sovietų valdžia skraidino iš Maskvos į Vilnių kariniu orlaiviu gali nemažai pasakyti apie V. Švedo vaidmenį bei svorį perversmo metu – tomis dienomis į Lietuvą lėktuvais buvo permetami nebent sovietų desantininkai. Be to, pats V. Švedas vienos apklausos metu prisipažino, kad 1990–1991 metais buvo saugomas asmens sargybinių iš Maskvos.

Ir nors pats V. Švedas oficialiai nėra įvardijamas prie „Lietuvos nacionalinio gelbėjimo komiteto“ organizatorių, keliuose interviu jis gyrėsi, kad sausio įvykių metu netilo jo telefonas – jo nuomonės esą klausė ir vietos komunistai, ir sovietų pareigūnai bei kariškiai, ir netgi V. Landsbergio žmonės.

Tiesa, pastaruosius šių metų sausio 12-13 dienomis pasirodžiusiame interviu V. Švedas ir kaltina dėl kruvinų įvykių Vilniuje prieš 27 metus.

Dėl visko kaltina V. Landsbergį ir M. Gorbačiovą

„Deja, smurtinė akcija Vilniuje buvo vykdoma pagal keistą scenarijų ir jos nesėkminga baigtis buvo nulemta. Pavyzdžiui, televizijos bokštą buvo galima tiesiog atjungti, tačiau nuspręsta šturmuoti pasitelkiant specialiųjų operacijų dalinį „Alfa“. Tačiau praėjus 5 minutėms po bokšto užėmimo transliaciją perėmė Kaune įkurta stotis, kurios kažkodėl neužėmė. Įsivaizduokite: KGB profesionalai, kurie visada sumaniai dirba staiga apsiskaičiavo“, – stebėjosi V. Švedas.

Todėl, jo teigimu, viską esą suorganizavo V. Landsbergis, kuris tikėjosi ir norėjo smurto bei kraujo praliejimo. Tai neva buvo vienintelis būdas „Sąjūdžio“ lyderiui išsaugoti valdžią.

Pademonstravęs Lietuvos aktualijų išmanymą, jis ėmė cituoti pastaruoju metu vis prieštaringiau vertinamo signataro Zigmo Vaišvilos pasisakymus apie V. Landsbergį bei prezidentę Dalią Grybauskaitę. Anot V. Švedo, vienoje savo „legendinių“ spaudos konferencijų Z. Vaišvila „papasakojo apie nusikalstamos Landsbergio grupuotės veiklą“, o patį pirmąjį atkurtos nepriklausomos Lietuvos vadovą pavadino „provokacijų meistru“.

Zigmas Vaišvila

„Gorbačiovas dar Reikjavike 1986 metais, susitikimo su R. Reaganu metu leido paleisti Baltijos šalis iš Sovietų sąjungos. Jis manė, kad Baltijos šalių pasitraukimas iš SSRS bus ramus ir be protestų. Bet kai išardė LKP, pasirodė, jog dauguma rusakalbių, prisimenančių, kaip lietuvių nacionalistai 1941 m. susidorojo su žydais ir rusais, ne ypač norėjo nepriklausomybės.

Tad pažymėsiu, kad Landsbergiui ir Gorbačiovui reikėjo bet kokiu būdu suduoti triuškinantį smūgį nepriklausomybės priešininkams Lietuvoje ir Maskvoje. Būtent todėl buvo sugalvota smurtinė akcija Vilniuje. Aš jau tada sakiau, kad ta karinė akcija pasodino Landsbergį ant balto arklio. Šiandien jau visiškai aišku, kad tą akciją organizavo Landsbergis ir jo aplinka, jau 1991 m. sausį Prunskienės reitingai buvo didesni“, – aiškino V. Švedas.

Pažėrė grasinimų Lietuvai

„Lietuvoje visi vienas kitą pažįsta, bet visi tyli. Landsbergis 20 metų buvo KGB agentas. (…) Deputatas Petras Gražulis neseniai užregistravo rezoliuciją, reikalaujančią konservatorių ir V. Landsbergio psichiatrinio tyrimo“, – žiniomis apie „svarbiausius“ Lietuvos įvykius tryško V. Švedas ir netikėtai perėjo prie grėsmingesnio tono.

„Pavyzdžiui, D. Grybauskaitė taip pat atsidurs teisme, kaip ir Saakašvilis. Jos nusikalstamoje sąskaitoje – bankrotas, o tiksliau, banko „Snoras“ išvogimas, dujų afera, po kurios Lietuvos žmonės permoka už dujas, o pinigai keliauja į ofšorus, nutylėjimas Kauno pedofilijos byloje. Aš jau nekalbu apie kitus reikalus. Kitų valdžios viršūnėje laukia tas pats, kiekvienas turi nusikaltimų sąrašą“, – žadėjo V. Švedas.

Dalios Grybauskaitės kritikai Rusijos televizija pasitelkia ir santykius su Baracku Obama, ir Sausio 13-osios bylos įtariamąjį Vladislavą Švedą

Įsijautęs jis apgailestavo, kad Lietuvoje esą neliko protestuojančio elektorato, tačiau paleido užuominą, kad esą „žinoma, jog užtenka 3-4 proc. nepatenkintųjų, norint pakelti visą visuomenę“. Be to, tarsi „tarp kitko“ jis priminė ir kitą Kremliaus propagandos skleidžiamą mitą, jog Vilnius ir Klaipėda Lietuvai esą priklauso neteisėtai.

„Žiūrint iš teisinio taško, Vilnių, Klaipėdą ir Suvalkiją reikėtų atiduoti. Klaipėdai iš viso neturi dokumentų, o dėl Vilniaus krašto lenkai gali kelti klausimą, kad jis – jų“, – aiškino kaltinamasis.

Dėstė sąmokslo teorijas

Įsijautęs V. Švedas kaip mat perėjo prie Rusijoje ir per šios šalies propagandinius kanalus bei informacinio karo veikėjus platinamos sąmokslo teorijos: esą „savi šaudė į savus“, pliekė tariami „Sąjūdžio snaiperiai“. Tai neva patvirtino patys lietuvių teismo ekspertizės ekspertai.

„Kalbant apie šturmą, tai Lietuvos prokurorai kalba apie 14 lavonų ir 500 sužeistųjų, tarp kurių – 4 pervažiavo tankai, o devyni krito nuo kulkų. Lietuvos teismo ekspertizės ekspertai nustatė, kad daugumą žuvusiųjų prie televizijos bokšto pakirto 40-60 laipsnių kampu. O vieną nukovė 1908 metų pavyzdžio šautuvo kulka“, – Kremliaus propagandos skleidžiamus mitus kartojo V. Švedas.

Be to, anot kaltinamojo, iš keturių žmonių, prispaustų tankais, pagrindine auka tapo Loreta Asanavičiūtė. Tačiau tai esą buvo neįmanoma, mat ją tankas būtų visiškai sutraiškęs.

Sausio 13 tankas

Siaubingų vaizdo įrašų, liudininkų ir Sausio 13-osios naktį dirbusių medikų pasakojimus ignoravęs V. Švedas tikino, kad ir viena Sausio 13-osios naktį tanko prispaustų sužeistųjų Loreta Šlekienė esą taip pat meluoja, nors panašių įžūlių sąmokslo teorijų vis dar išgirstanti L. Šlekienė yra užfiksuota garsiojoje nuotraukoje. Pastarosios autentiškumu Rusijos propagandiniai šaltiniai taip pat nesyk abejojo, vadino falsifikatu, fotomontažu.

„Įsivaizduokite, kas būtų nutikę su tomis kojomis, jei tos merginos išties būtų patekusios po tanku. Žinoma tai, kad L. Tručiliauskaitė (L. Šlekienė) 1997 metų posėdyje Valerijaus Ivanovo teisme pasirodė be lazdelės“, „įrodymais“ žarstėsi V. Švedas.

Spruko iš Lietuvos

V. Švedo pagieža nepriklausomai Lietuvai nėra atsitiktinė. Net ir tapęs AT deputatu tokiu jis ilgai neišbuvo. 1991-ųjų sausio 13 naktį, dar nenurimus sovietų karių šūviams ir sužeistųjų dejonėms prie Televizijos bokšto bei Radijo ir televizijos pastato per garsiakalbius pasigirdo įrašai, kad valdžią esą perima „Lietuvos nacionalinio gelbėjimo komitetas“.

Per sovietų užimtą, kolaborantams perduotą bei „Kaspervizija“ pramintą kanalą transliuojant Aleksandro Nevzorovo laidą „Nashy“ („Mūsiškiai) – melagingą interpretaciją apie kruviną naktį, V. Švedas formaliai buvo AT narys, tačiau aiškiai pasirinkęs pusę daugiau ten nebepasirodė: barikadomis ir žmonių jūra apjuosto AT pastato sovietai šturmuoti nesiryžo iki pat 1991-ųjų rugpjūčio pučo, kai per susišaudymą apsaugos poste žuvo savanoris Artūras Sakalauskas.

Tuo tarpu V. Švedas, po nepavykusio kietosios linijos komunistų pučo Maskvoje, greitai pajuto besikeičiančią galios pusiausvyrą. Apklausų metu nekalta aplinkybių auka apsimetinėjęs V. Švedas tikino nepalaikęs kontaktų su vėliau nuteistu perversmininku M. Burokevičiumi ir netgi neva buvęs kone pacifistas.

„Prezidentinio valdymo idėjos atsisakiau 1990 metų gruodį, nes jis remiasi karine jėga. Buvau karinės jėgos priešininkas“, – tikino V.Švedas, kuris nepraėjus nė metams neteko AT deputato įgaliojimų. Formaliai todėl, kad nepriėmė Lietuvos pilietybės.

Toks „nepilietis“ nepriklausomoje Lietuvoje pasijautė nesaugiai, juo labiau, kad sklido gandai, jog patį V. Švedą perversmininkai buvo linkę paaukoti, kaip „nacionalistų susidorojimo auką“. Galiausiai V. Švedas 1992 m. su šeima vis dėlto išvyko paskui tuos pačius perversmo organizatorius – M. Burokevičių, Juozą Jermalavičių ir kitus į Baltarusiją.

Lietuvos teisėsaugos drąsa priminė „Mossad“

Bet čia perversmininkus pasivijo vis drąsesnė ir savimi labiau pasitikinti Lietuvos teisėsauga, kuriai buvo nesunku atsekti Minske įsikūrusių ir net pačius baltarusius savo buvimu nepatogiai jaustis privertusius M. Burokevičiaus sėbrus.

1994-ųjų sausio 11 dieną į Baltarusijos generalinę prokuratūrą išvykę tuometinis Lietuvos generalinis prokuroras Artūras Paulauskas ir dar keli pareigūnai vežėsi dvylikos asmenų, dalyvavusių sausio įvykiuose ir prisiglaudusių kaimyninėje šalyje, sąrašą. Tuomet Baltarusiją dar valdė ne Aliaksandras Lukašenka, o skandalų talžomas Stansilavas Šuškevičius.

Sausio 15 dieną jo šalyje buvo didelis sujudimas: pasveikinti Baltarusijos, kaip pirmosios iš posovietinių šalių, atsisakiusių branduolinių ginklų atskrido tuometinis JAV prezidentas Billas Clintonas. Dėmesį kitur sutelkusių baltarusių padėtimi pasinaudojo Lietuvos teisėsaugininkai, kurie įvykdė vieną įspūdingiausių viešai žinomų įtariamų nusikaltėlių pargabenimo iš užsienio operaciją per šiuolaikinės Lietuvos istoriją. Tą dieną sieną kirto nedidelis „Peugeot“ – juo iš Minsko į gimtinę buvo pargabenti M. Burokevičius ir J.Jermalavičius, kuriuos formaliai sulaikė baltarusių pareigūnai.

Mykolas Burokevičius

„Dar liko įspūdis: su lapine kepure ateina ar M. Burokevičius, ar J. Jermalavičius, įtariai pasižiūri į mane, civiliai apsirengusį. Kai pasakiau „labą dieną“, pratarė: „Viskas aišku, kas čia dabar vyksta“, – prieš 12 metų savaitraščiui „Panorama“ pasakojo tuometinis prokuroras Kęstutis Betingis.

Įtikinėjimais, oficialiais dokumentais, apsukrumu ir kitais būdais įveikę išsisukinėti bandžiusių baltarusių pasipriešinimą lietuvių pareigūnai perversmininkus išvežė iš Minsko – tai vėliau Baltarusijos valdžia kone atvirai įvardijo, kaip pagrobimą, panašų į tokį, kokius vykdo legendinė Izraelio žvalgyba „Mossad“.

Išties, nors, anot K. Betingio, viskas vyko teisėtai, prieš tai gavus Baltarusijos teisėsaugos leidimus, lietuviai buvo paruošę ir planą B.

„Tuo metu Minske, be mūsų, buvo ir daugiau žmonių, pasirengusių realizuoti kitą planą. To neprireikė, tačiau ir ne iki galo įvykdėme užduotį – visų neparvežėme“, – aiškino prokuroras. Ir nors iš 12 asmenų sąrašo lietuviai turėjo tenkintis tik dvejais, likę įtariamieji perversmo dalyviai suprato – jau ir Baltarusijoje jiems nesaugu.

Bijojo, kad pagrobs lietuviai

Pats V. Švedas iki 1996 m. vis dar gyveno Vitebske – šis faktas jam galėjo padėti išvengti Minske apsilankiusių Lietuvos pareigūno vizito. Bet Lietuva pateikė Minskui dar vieną prašymą jį išduoti.

„Kai tapo aišku, kad manęs neišduos, prasidėjo grasinimai. Reguliariai pranešdavo, kad lietuvių pusė užverbavo kažkokius čečėnus, kad šie pagrobtų mano sūnų ir priverstų mane pasiduoti Lietuvos valdžiai. Ramaus gyvenimo jau nebuvo, teko išvažiuoti į Rusiją.

Bet ir ten 1996 metais iš FST sulaukiau signalų, kad Lietuvos spec tarnybos rengia mano ir buvusio gynybos viceministro Ačialovo pagrobimą. Man pasiūlė „atsikvėpti“ ten, kur manęs negalėjo pasiekti lietuviai. Taip ir padariau“, – apie tariamą Lietuvos specialiųjų tarnybų sąmokslą pasakojo V. Švedas.

Čia jis prisišliejo prie skandalais garsėjančio Liberalų demokratų partijos lyderio Vladimiro Žirinovskio, kurio „dešiniąja ranka“ dirbo 8 metus. Pastaruosius 14 metų jis turi daug laisvo laiko, save vadina publicistu ir uoliai laikosi Kemliaus ideologinės linijos.

Pavyzdžiui, 2010 m. jis parašė knygą „Katynės paslaptys“, kur neigė sovietų nusikaltimus prieš lenkų karininkus Antrojo pasaulinio karo metais. Esą Katynės žudynės – nacių darbas, o jei Stalinas ir įsakė šaudyti lenkų karo belaisvius, tai tik keršydamas už lenkų veiksmus 1919-1922 metais prieš bolševikų karo belaisvius.

Be to, V. Švedas gauna Rusijos valstybinę pensiją ir šaiposi iš Lietuvos bandymų jį išduoti. Tiesa, ironiška, kad AT deputato mandato dar 1991-siais netekęs V. Švedas pernai buvo išmestas ir iš Lietuvoje draudžiamos, tačiau Rusijoje vis dar bendražygių išlaikomos LKP už šmeižtą. Kas dabar vadovauja LKP, pernai vykęs VII LKP suvažiavimas taip ir nesugebėjo paaiškinti.

Tuo tarpu pats V. Švedas Lietuvoje dar prisimenamas. Dabar jis jau – ne įtariamasis, o kaltinamasis. Kaip ir kitų perversmininkų atveju, Maskva nereaguoja į Lietuvos prašymus išduoti V. Švedą, nors jis pats sako net neketinantis slėpti, kur gyvena. Jis taip pat įspėja Sausio 13-osios bylą atvertusią Lietuvą, kad Kremlius gali imtis veiksmų.

Sausio 13-osios byla

„Rusijoje kalbama, kad tada, kai Vilniuje paskelbs nuosprendį 58 rusams, tuomet jis bus skundžiamas. Bet įsivaizduokite 709 baudžiamosios bylos tomus, 60 tūkst. puslapių – kas juos peržiūrinės, lygins protokolus? Negalima pabaigti to, kam nėra pagrindo, Rusija turi įsikišti į šią bylą“, – ragino V. Švedas. Jis taip pat pabrėžė, kad vienas dalykas, kuris reikalingas Rusijai – kad Lietuva netrukdytų Kaliningrado tranzitui. Jis kaip pat pažėrė dar vieną melo dozę, esą 2003 metais pasirašiusi sutartį dėl sienos su Rusija, Lietuva neva ėmė reikšti teises į Kaliningrado sritį.