Jau kasmetine tapusioje ir 8 kartą rengiamoje Maskvos tarptautinio saugumo konferencijoje Valerijaus Gerasimovo pasirodymas yra įprastas. Iš pirmo žvilgsnio šio Rusijos generolo, kuriam Vakaruose neretai priskiriama „Gerasimovo doktrina“ ir hibridinio karo atgaivinimas, pasirodymai beveik nesiskiria vienas nuo kito. Rusijos karinėms pajėgoms vadovaujantis liūdno veido karininkas beveik visada skaito iš anksto paruoštą kalbą, kurioje apžvelgia metinę saugumo padėtį pasaulyje.
Kasmet kliūna JAV, NATO ir bendrai Vakarams, kurie esą susimokė ir veikia prieš Rusiją: vykdo hibridinio, informacinio karo veiksmus – rengia perversmus kitose valstybėse, kursto spalvotąsias revoliucijas, stiprina karinę infrastruktūrą prie Rusijos sienų ir taip esą verčia Kremlių reaguoti.
Ir nors tokia priežasties bei pasekmės sukeitimo taktika Rusijos pareigūnams jau tapo įprasta, kaip ir kalbėti apie būtinybę laikytis tarptautinių sutarčių bei gerbti tarptautinę teisę tuo pat metu, kai Kremlius minėtas sutartis bei teisę pastaraisiais metais grubiai pažeidinėjo, V. Gerasimovui, regis, netrūko įžūlumo ramiu veidu dar kartą pakartoti visus kaltinimus Vakarams iš naujo.
Keisti generolo žemėlapiai
Savo kalbą šiemet generolas kaip ir kasmet paįvairino dvejomis – anglų ir rusų kalbomis surašytomis skaidrėmis, kuriose pateiktas Kremliaus įsivaizduojamas pasaulio saugumo architektūros paveikslas. Šį kartą be įprastų Kremliaus tiradų V. Gerasimovo kalboje bei skaidrėse netrūko fatalizmo, keistų detalių ir dar įžūlesnių pasiūlymų, išsakytų be užuolankų.
Pirmoji keistenybė, kuri galėjo kristi į akis, išsakyta apie 20 minučių trukusios V. Gerasimovo kalbos antroje pusėje. Kartodamas seną Kremliaus naratyvą apie neva betikslę NATO plėtrą į Rytus (nors paskutinysis plėtros į Rytus etapas buvo jau prieš 15 metų, kai Lietuva, kitos Baltijos šalys tapo Aljanso narėmis) Rusijos generolas stebėjosi, kam to reikia.
„Žlugus Sovietų sąjungai NATO priklausė 16 šalių, o dabar – 29. Kyla klausimas: kokiu tikslu tai daroma? Juk Sovietų sąjunga žlugo ir NATO bei Varšuvos pakto priešprieša – jau praeityje“, – neva stebėjosi V. Gerasimovas, nors NATO plėtros argumentus Maskva girdėjo jau prieš du dešimtmečius ir prieš 15 metų. Tos šalys, kuriose siekė narystės Aljanse, bet taip ir nesulaukė pakvietimo, galiausiai sulaukė būtent rusų karių agresijos – Sakartvelas 2008 m. ir Ukraina 2014 m.
Pastarojoje karas tebesitęsia iki šiol, Rusijai tiesiogiai remiant Donecke ir Luhanske įsitvirtinusius separatistus. Net ir paties V. Gerasimovo žemėlapyje pateikta Kremliaus agresiją įtvirtinanti simbolinė žymė – Krymas priskirtas būtent Rusijai. Ši šalis neteisėtai valdo Krymą būtent po „žaliųjų žmogeliukų“, Krymą atplėšusių rusų karių be skiriamųjų ženklų hibridinio karo operacijos.
Kita įdomi detalė žemėlapiuose – itin ryšiai balta spalva pažymėtos valstybių sienos bei išskirtos NATO šalys. Lyginant du žemėlapius – 1991-ųjų ir 2019-ųjų į akis gali kristi Lietuvos teritorija.
Ji kažkodėl kiek mažesnė, nei yra iš tikrųjų, o pasienis tarp Lietuvos ir Lenkijos – garsusis Suvalkų koridorius išsilieja taip, tarsi Baltarusijos ir Rusijai priklausančio Kaliningrado teritorijos susilietų. Net jei taip yra dėl pasirinkto sienos žymėjimo itin stora balta linija, simbolinė tokio „netyčinio sutapimo“ prasmė – neatsitiktinė, turint omeny, kad tokie metiniai V. Gerasimovo pranešimai bene svarbiausiame saugumo renginyje Rusijoje yra vadinami Kremliaus žinutėmis NATO šalims.
Suvalkų koridorius jau ne vienerius metus vadinamas galimu NATO Achilo kulnu, mat tai vienintelis sausumos ruožas, kuriuo Aljansas gali būtent sausuma – dviem keliais ir geležinkelio linija permesti savo pastiprinimus Baltijos šalims. Beje, savo kalboje pats V. Gerasimovas išskyrė Baltijos šalis – minėdamas jas būtent tokiu pavadinimu (o ne Rusijoje labiau įprastu terminu Pribaltika) atskirai nuo Rytų Europos šalių.
Rusija savo karinėse pratybose jau nesyk imitavo Baltijos šalių ir konkrečiai Suvalkų koridoriaus atkirtimą, o NATO – atvirkščiai, šio maždaug 100 km ilgio pasienio gynybą bei atblokavimą.
Baltarusija – pilka zona tarp girnų
Dar įdomiau tai, kad Baltarusija pažymėta kaip neutrali teritorija, nors ši valstybė karine prasme yra beveik visiškai integruota į Rusijos karines pajėgas, planus. Neatsitiktinai po V. Gerasimovo kalbėjęs sąjunginės Baltarusijos ir Rusijos valstybės gynybos ministras Andrejus Ravkovas, uoliai peikė „puolamąją ginkluotę telkiančias“ NATO, JAV ir pabrėžė būtinybę išsaugoti taiką, antraip „pasaulio laukia prapultis“.
„Baltarusija atsidūrusi tarp girnų, o saugumo situacija kaista. Vis pasigirsta kalbos, kad pasaulio laukia realus konfliktas Mūsų giliu įsitikinimu, virš pasaulio ir ypač Europos pakvipo atpažįstamas hibridinio karo kvapas. Europos saugumo architektūra griūna, o naujos kontūrai dar neaiškūs“, – kalbėjo A. Ravkovas, pabrėžęs, kad nerimą Minskui kelia britų ir amerikiečių formuojama saugumo kryptis, kurios laikosi Baltarusijos kaimynės – Lenkija, Lietuva, Latvija.
Tiesa, generolo kalboje nuskambėjo ir dviprasmiška užuomina, kad Minską neramina auganti privačių karinių bendrovių galia – jei anksčiau tokių, daugiausiai amerikiečių bendrovių veiksmai buvo labiausiai pastebimi Irake, Afganistane, tai dabar jų panaudojimu garsėja būtent Rusija.
Svarbu pažymėti, kad tokie Baltarusijos karininko žodžiai nuskambėjo prieš Minsko ir Maskvos diplomatinį konfliktą, kai iš Baltarusijos buvo išprašytas Rusijos ambasadorius, nepagarbiai šnekėjęs apie Aliaksandro Lukašenkos valdžią.
Vis jautriau į Kremliaus pastangas stiprinti kontrolę sąjunginėje valstybėje bent jau viešai reaguojantys baltarusiai moka atkreipti dėmesį į save ir toliau žaisti dvigubą žaidimą tiek su Vakarais, tiek su Rusija. Pavyzdžiui, paaštrėjus konfliktui su Rusija, į Minską netikėtai buvo pakviestas ir nušalintasis Lietuvos prezidentas Rolandas Paksas.
Pasiūlymas – lyg ultimatumas
Tačiau V. Gerasimovas savo kalboje nepaliko abejonių, ką reiškia kaltinimai Vakarams, su kuriais, anot generolo, vyksta ginklavimosi varžybos, provokuojančios Rusijos- JAV ir Rusijos-NATO santykių prastėjimą.
„Šie santykiai ir be to atsidūrė žemiausiame per visą istoriją taške“, – pabrėžė generolas, taip pat pažymėjęs, kad auga regioninio konflikto tikimybė, o Rusiją esą tėra priversta reaguoti ir stiprinti savo pajėgas Vakarų bei Centrinėje karinėse apygardose.
Tokie teiginiai išsakyti kaip įprasta Kremliuje – ramiai, net jei tai prieštarauja faktams – NATO savo pajėgas Baltijos šalyse rimčiau ėmė stiprinti tik po Rusijos agresijos prieš Ukrainą ir tai – dislokavo vos po vieną batalioną, kai tuo metu Rusija savo Vakarų karinėje apygardoje įkūrė arba sustiprino dešimteriopai didesnius pajėgumus, o taip pat dislokavo puolamąją ginkluotę – raketinius kompleksus „Iskander“.
Vis dėlto, anot V. Gerasimovo, išeitis iš susidariusios įtemptos situacijos yra paprasta – NATO turėtų nusileisti. Pristatydamas skaidrę, kuri pavadinta „Įtampos Europoje sumažinimo sąlygos“ V. Gerasimovas kalbėjo tik apie Aljanso šalių veiksmus.
„Mes siūlome savo Vakarų partneriams nekurti naujų „skiriamųjų linijų“ Europos žemyne, sumažinti Rusijos ir NATO konfrontaciją ir griežtai laikytis 1997-ųjų NATO ir Rusijos steigiamojo akto dėl abipusių santykių, bendradarbiavimo ir saugumo, kuris iš esmės rodo, jog Rusija ir NATO nelaiko viena kitos priešininkėmis“, – kalbėjo jis, nors pati Rusija savo karinėje doktrinoje NATO buvo įvardijusi priešininke, o pratybose imitavo agresiją prieš NATO valstybes.
Be to, būtent Rusija dar 2002 metais siūlė pasidalinti Europą į atsakomybės ribas, kurios žymėtų priešraketinės gynybos sritis – Baltijos šalys, Lenkija būtų patekusios į Rusijos atsakomybės zoną. Nei JAV, nei NATO su tokiais pasiūlymais nesutiko, o 1997-ųjų NATO ir Rusijos steigiamojo akto detales pirmoji taip pat pažeidė Rusija, Europinėje dalyje dislokavusi reikšmingus karinius pajėgumus ir nuo 2015-ųjų surengusi kelias milžiniškas ir iš anksto neskelbtas pratybas.
Be to, savo karinę agresiją prieš Ukrainą įvykdžiusi ir tarptautinę teisę bei susitarimus pažeidusi Rusija iki šiol vengė pripažinti, kad NATO ir Rusijos steigiamasis aktas nėra teisiškai įpareigojantis dokumentas, jame NATO neįsipareigojo „nedislokuoti pajėgumų šalia Rusijos“, nors tokį melą platina Maskva. Pakte kalbama apie branduolinių ginklų dislokavimą – šį punktą pažeidė pati Rusija, o Aljansas pasiliko teisę ateityje plėsti savo pajėgumus, jei to prireiktų.
Vis dėlto ne pirmą kartą prie šio susitarimo grįžtančios Rusijos pajėgų vadas iškėlė sąlygas Aljansui: esą geresni santykiai ir įtampos sumažinimas įmanomi tik patenkinus Maskvos norus. Ir tai – galbūt.
„NATO ginkluotųjų pajėgų destabilizuojančios veiklos prie Rusijos vakarinių sienų, papildomų karių dislokavimo ir karinės infrastruktūros kūrimo Baltijos valstybėse ir Rytų Europoje nutraukimas, taip pat karinių pajėgų stiprinimo Baltijos jūroje sustabdymas galėtų būti svarbi sąlyga įtampai sumažinti“, – sakė V. Gerasimovas, kalbėdamas priešais skaidrę.
Net 2017-siais, kai pristatinėdamas panašias skaidres V. Gerasimovas taip pat kritikavo NATO ir piešė niūrius ateities scenarijus, prognozės atrodė ne tokios pesimistinės, o siūlymai mažinti įtampą - abstraktesni. Šiemetinėje skaidrėje vaizdas atrodo tiesmukesnis.
Joje įrašyti tokie reikalavimai, kaip „NATO karinių pajėgų aktyvumo nutraukimas šalia Rusijos sienų“( Aljanso pratybų stabdymas, kai Rusija rengia savas, milžiniško masto puolamojo pobūdžio pratybas), „atsisakymas dislokuoti ne šio regiono karius Rytų Europoje“ (tai reikštų dislokavimo draudimą ne tik JAV, bet ir vokiečių pajėgoms), „sumažinant ne Baltijos ir Juodosios jūros regiono valstybių laivynų buvimą šiuose vandenyse“ (tai reikštų ribotą leidimą galingiausiam NATO – JAV laivynui įplaukti į minėtus vandenis).
V. Gerasimovas pažymėjo, kad Vakarams nesutikus, ant plauko gali pakibti ir kiti susitarimai, tokie, kaip planuojamas strateginio nusiginklavimo susitarimo atnaujinimas 2020 metais, o tai esą kels grėsmę ir Europos miestams.
