Po visų ginčų, skandalingų pasisakymų ir užkulisinių derybų Turkija galiausiai neblokavo atnaujintų NATO gynybos planų Lenkijai ir Baltijos šalims, o aljanso viršūnių susitikimo deklaracijoje, anot G. Nausėdos, pasiekta tai, ko norėjo Lietuva: Rusija aiškiai įvardyta grėsme tarp kitų iššūkių aljansui, pažymėtos ir konkrečios grėsmės, kurias kelia Kremlius.

Jei Lietuvai tai atrodo kaip bendra Rusijos grėsmė – stiprinami pajėgumai prie NATO sienų, tai aljansas Londono susitikimo deklaracijoje akcentuoja kitą, rečiau Lietuvoje minimą sritį: Rusijos branduolinių pajėgumų stiprinimą, pažeidus Vidutinio nuotolio branduolinių pajėgų sutartį (INF), iš kurios šiemet pasitraukė tiek JAV, tiek Rusija.

Net jei politinės NATO susitikimų deklaracijos gali pasirodyti tik kaip tuščiažodžiavimas, pažymint esminius akcentus, iš tikrųjų kiekvienas žodis ar formuluotės yra pasverti, dėl jų susitikimuose dažnai vyksta aršios derybos.

NATO viršūnių susitikimas Londone

Dėl bendros Rusijos keliamos grėsmės aljansas galiausiai sutarė – juk ne veltui Baltijos šalyse ir Lenkijoje dislokuotos NATO šalių bataliono dydžio kovinės grupės, kurių svarbą atgrasant Rusiją nuolat mėgsta pažymėti NATO vadovas Jensas Stoltenbergas, o Londono deklaracijoje lakoniškai pažymėtas kitas akcentas beveik nesulaukė dėmesio. Nes tai yra pernelyg jautri tema, apie kurią laisvai galėtų diskutuoti NATO narės.

Galima tik įsivaizduoti, kokius ginčus sukeltų ne šiaip svarstymai, o būtinybė priimti realius ir radikalius sprendimus, kurie neišvengiamai gali atsirasti vieno ar kito būsimo NATO susitikimo darbotvarkėje, ypač todėl, kad kai kurios aljanso šalys, pavyzdžiui, JAV, jau imasi veiksmų.

Spaudimas pamažu tik augs. Juo labiau Baltijos šalių gynybos apginamumo scenarijai – ne tik NATO, bet ir tyrimų centrų dėmesio objektas. Pastaraisiais metais ypač daug dėmesio Lietuvos, Latvijos ir Estijos saugumo klausimams skirianti organizacija RAND parengė dar vieną ataskaitą, kurioje aljansas raginamas imtis prieštaringai vertinamų atgrasymo priemonių. Jų paradoksas yra paprastas: jei NATO jų nesiims – atsiliks nuo Rusijos ir nebegalės efektyviai jos atgrasyti, o jei imsis, tai gali sukelti padidintą riziką Baltijos šalims. Visa tai aiškiai atskleidžia naujausio RAND tyrimo detalės – jos kraupios, radikalios, bet kartu ir gražinančios iš euforijos į realybę.

Atgrasymo žinutė aiški

RAND korporacija JAV yra įtakingas ir sprendimų priėmėjų Kongrese, Pentagone, o taip pat ir pačioje NATO dėmesio susilaukiantis tyrimų centras, kuris kasmet pateikia prieštaringai vertinamų ataskaitų. Prieš kelerius metus Baltijos šalis jo ataskaita nuteikė ne ypač maloniai: tuomet skelbta, kad, atlikus tyrimą, paremtą karinės simuliacijos scenarijais, Baltijos šalys ir NATO Rusijos konvencinio puolimo neatlaikytų, o rusų pajėgos Taliną ir Rygą pasiektų vėliausiai per 60 valandų.

RAND scenarijus

Po šio prieštaringai vertinamo ir daug bangų sukėlusio tyrimo RAND šiemet paviešino dar vieną, taip pat ne ypač optimistinę ataskaitą, kurioje jau nebuvo tokių dramatiškų pareiškimų apie valandas, tačiau skelbta apie galimą kruviną kampaniją, kurios prireiktų, norint apginti, o, tiksliau, atkovoti po Rusijos konvencinės atakos bent jau iš dalies užimtas Baltijos šalis.

Abiem atvejais RAND išvadose akcentuota pagrindinė mintis buvo aiški: NATO, norint išvengti tokių scenarijų ir efektyviai atgrasyti Rusiją, būtina stiprinti savus pajėgumus, dislokuoti daugiau
šarvuotųjų brigadų. Šis patarimas liko ir naujausioje RAND ataskaitoje:

„Galimas branduolinių ginklų vaidmuo atgrasant Rusiją Baltijos šalyse tyrimas“ („Exploring the Role Nuclear Weapons Could Play in Deterring Russian Threats to the Baltic States“) numato, jog „konvencinių pajėgumų stiprinimas yra prioritetinis – šios pajėgos turi būti stiprinamos ir sustiprintų branduolinių ginklų panaudojimo vertę“.

Pamirštas ir deramai neįvertintas veiksnys

Būtent pastarasis elementas – branduoliniai ginklai – yra viena kertinių, jei ne svarbiausių NATO atgrasymo priemonių. Šaltojo karo laikais tai buvo tiek atgrasymo, tiek konflikto su Sovietų Sąjunga atveju – efektyviausia stabdymo priemonė. Ji pažymėta ir Londono deklaracijoje.

„Mes ir toliau stipriname savo galimybes atgrasyti ir ginti branduoliniais, konvenciniais ir raketinės gynybos pajėgumais, ir tą darysime toliau. Tol, kol egzistuoja branduoliniai ginklai, NATO išliks branduolinis aljansas“, – pabrėžiama Londono deklaracijoje. Toks akcentas, jog būtent branduoliniai ginklai lieka svarbiausiu saugumo garantu Europoje, paminėtas neatsitiktinai ir ne pirmą sykį – tačiau šis veiksnys deklaracijų tekstuose pastaruosius dešimtmečius buvo ne taip pabrėžiamas ir prisimintas tik prieš kelerius metus, reaguojant į Rusijos branduolinių pajėgų stiprinimą.

Iki pat Šaltojo karo pabaigos SSRS galėjo mėgautis konvencinių pajėgų kiekybiniu pranašumu Vakarų Europoje – manyta, kad NATO tiesiog nepajėgų sustabdyti veržlaus sovietų puolimo į Vakarus ir vienintelis būdas būtų panaudoti taktinius branduolinius ginklus mūšio lauke.

Sovietų branduolinės galvutės

Maskva tai irgi žinojo, tad bet kokie rengti puolimo planai turėjo įvertinti būtent šį branduolinį veiksnį, kuris realaus karo atveju, tikėtina, būtų pasibaigęs ne tik taktiniu, bet ir strateginiu apsikeitimu – tarpžemyninių balistinių raketų su dešimteriopai galingesniais branduoliniais užtaisais panaudojimu, trumpai tariant, – Armagedonu. Jei taktinių branduolinių ginklų galia įprastai siekia nuo kelių iki keliasdešimt kilotonų, o jų panaudojimo aprėptis – kelis tūkst. km., tai strateginė ginkluotė, apibrėžta START sutartyje, yra galingesnė – raketos skrieja toliau nei 5,5 tūkst. km ir gabena užtaisus, kurių galia – nuo pusantro šimto kilotonų iki kelių dešimčių megatonų.

Net ir po Šaltojo karo NATO toliau rėmėsi ir tebesiremia branduoliniu arsenalu. Pavyzdžiui, NATO branduolinių ginklų dalijimosi programoje JAV taktinėmis branduolinėmis bombomis „B-61“ gali naudotis Vokietijos, Nyderlandų, Belgijos, Italijos, Turkijos naikintuvai, tik prieš tai reikia gauti JAV prezidento sutikimą panaudoti šiuos ginklus.

Branduolinė bomba B-61-12 ir naikintuvai F-15

Tai yra labiau teorinė, nei praktinė atgrasymo priemonė, tą ir pažymi RAND ataskaitos autoriai – net naujausi naikintuvai, norėdami konflikto metu efektyviai panaudoti bombas „B-61“, pirma turėtų pralaužti Rusijos integruotą priešlėktuvinės gynybos tinklą, o tai padaryti su esamais, net ir naujausiais, orlaiviais būtų itin sudėtinga.

Vien toks ribojantis veiksnys, RAND tyrėjų nuomone, yra viena priežasčių, kodėl pati atgrasymo branduoliniais ginklais koncepcija, vertinant realius NATO pajėgumus, neveikia taip, kaip anksčiau ir taip, kaip turėtų. O realią grėsmę iš Rusijos pusės NATO pagaliau pripažįsta atvirai. Dar prieš susitikimą Londone, NATO vadovas neslėpė, kas turima omeny.

„Mes nematome neišvengiamos karinės grėsmės iš Rusijos pusės prieš bet kurią NATO narę, tačiau mes matome strateginį iššūkį. Ir mes matome Rusiją, kuri daug investuoja į naujus, modernius pajėgumus, tarp jų – ir branduolines pajėgas. Ir būtent Rusija pažeidinėja kertinę ginkluotės kontrolės sutartį Europoje – INF, dislokuodama savas raketas, tarp jų – ir branduolines, galinčias pasiekti Europos šalių miestus per minutes“, – pabrėžė J. Stoltenbergas.

Net ir Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas pabrėžė norintis gerinti santykius su Maskva, kuri esą nėra priešininkė, rezervuotai reagavo į Kremliaus pasiūlymus dėl INF sutartį pažeidžiančių raketų dislokavimo moratoriumo.

Rusija atvirai kreipėsi į Europos šalių lyderius, žadėdama nedislokuoti tokių raketų su branduoliniais užtaisais į vakarus nuo Uralo kalnų, nors prieš tai ta pati Rusija neigė sukūrusi tokias raketas. JAV pusė į Kremliaus pasiūlymą reagavo dar vėsiau, leidusi suprasti rusams, kad ne vieną susitarimą pastaraisiais metais sulaužiusi Rusija pirmiau turi įrodyti savo pažadus ir tik tada galima bus kalbėtis apie naujus susitarimus.

Maskva įgijo pranašumą

Kita vertus, RAND ataskaitoje panaši kritika išsakoma ir pačiai NATO, kuri nevengia pažadų ir deklaracijų apie savo narių gynybą net ir branduoliniais ginklais, tačiau pastarųjų pajėgumai esą yra tokie sumenkę ir neadekvatūs, kad rusai jų gali rimtai ir nevertinti.

Minėtosios bombos „B-61“ yra vieninteliai NATO branduoliniai ginklai Europoje, neskaitant nacionalinių Jungtinės Karalystės ir Prancūzijos arsenalų. Tokių bombų amerikiečiai turi apie 200, o Rusija turi apie 2 tūkst. nestrateginių branduolinių galvučių – dalis jų sumontuotos ant vidutinio ir mažojo nuotolio balistinių ir sparnuotųjų raketų.

Rusijos ir NATO pajėgos Baltijos jūros regione pagal RAND

Šaltojo karo laikais NATO šalyse JAV turėjo dislokavusi vidutinio nuotolio balistinių ir sparnuotųjų raketų – taktinio panaudojimo priemonių, kurių priešininko planuotojai tiesiog negalėjo ignoruoti.

Tad kokį klausimą RAND kelia: kokį iš tikrųjų vaidmenį vaidintų nestrateginiai branduoliniai ginklai atgrasant Rusiją nuo invazijos į Baltijos šalis.

Tyrime nenagrinėjamos galimo konflikto priežastys ar sąlygos, modeliuojamos tik pačios situacijos, kai invazija jau prasidėjusi ir NATO turi pasirinkimą: grasinti panaudoti branduolinius ginklus arba ne, o jei taip – kokiu atveju? Pirmoji išvada paremta niūriu konstatavimu.

„Kai prasideda branduolinis apsikeitimas, NATO, iš karinės perspektyvos, turėtų daugiau paskatų baigti konfliktą su Rusija, nei pastaroji. Kitaip sakant, NATO trūktų dominavimo eskalacijos, o Rusijai – ne. Ir nors Rusija galėtų baigti konfliktą, nepaisydama vietinės reikšmės karinių pasiekimų, NATO būtų neišmintinga pasikliauti tokia baigtimi“, – teigiama ataskaitoje.

Joje pripažįstama, kad tai NATO puikiai suvokia dar nuo Pirmojo Šaltojo karo laikų, kai Aljansas siekė pagerinti savo atgrasymo priemones, remdamasis branduolinių ginklų panaudojimo galimybe – tiek deklaravimo, tiek pačių ginklų dislokavimo priemonėmis, tiek strategijomis.

V. Putino ir D. Trumpo akistata

Kitaip sakant, Maskvai leista suprasti, kad NATO turi ir pačius pajėgumus, ir strategiją, ir valią juos panaudoti užpuolimo atveju. Anuomet Maskva ir NATO aiškiai suvokė galimas pasekmes: net ir riboto apsikeitimo branduolinis konfliktas gali išprovokuoti masinį apsikeitimą, bet tuo pačiu kariniai ir politiniai sprendimų priėmėjai realaus konflikto atveju būtų dėję visas pastangas, siekiant išvengti bet kokio branduolinio apsikeitimo.

„Tikros krizės metu šaltesnės galvos būtų paėmusios viršų ir katastrofos buvo galima išvengti. Tokia teorija prieštaringai, nes vyriausybės dažnai priima dviprasmiškas strategijas – viena vertus atgrasymas veikė dėl pačios branduolinio karo baimės, kita vertus, manyta, kad atgrasymas reiškė ir gebėjimą ir ryžtą panaudoti branduolinius ginklus tik ribotu būdu“, – sako RAND tyrėjai, pabrėžę, kad jie nesiekia vienos ar kitos teorijos vadinti teisinga.

Deklaracijos yra, realių pajėgumų – nedaug

Bet tuomet Vakarai turėjo tvirtą gynybos liniją Vakarų Vokietijoje, o Sovietų sąjunga – buferinę zoną Varšuvos pakto valstybėse ir teoriškai nerizikavo tiesioginiu branduoliniu apsikeitimu iškart į pagrindinių NATO šalių ir Sovietų sąjungos sostines.

Branduoliniai grybai, tikėtina, būtų išdygę Vakarų ir Rytų Vokietijoje, galbūt, eskalacijos metu – Lenkijoje, Čekoslovakijoje, Nyderlanduose, Belgijoje, bet iki tol, kaip pripažįsta RAND ekspertai, konflikto pusės, puikiai žinodamos abipusio susinaikinimo perspektyvą, būtų sustabdžiusios branduolinius smūgius – apsiribojus taktinių ginklų panaudojimu mūšio lauke. Be to, tuomet NATO turėjo platų sustiprintų, išskaidytų, apsaugotų bazių tinklą.

„Šiuo metu, nepaisant deklaravimų, strategijos ir planų, NATO realistiškai negali eiti tuo pačiu keliu. Rusija, savo ruožtu, turi atgrasymo strategiją, kuri numato ribotą branduolinių ginklų panaudojimą ekstremalių aplinkybių metu, kai Rusija galėtų grasinti tokiomis priemonėmis, siekdama karinio poveikio, o ne tik demonstruodama ryžtą ar gelbėdamasi iš blogos situacijos., Tai reiškia, kad Rusija labiau būtų linkusi eskaluoti konfliktą, nei atvirkščiai“, – pabrėžia RAND.

RAND ataskaita

Be to, silpnos NATO pajėgos Baltijos šalyse nėra kliūtis Rusijai imtis ryžtingų konvencinių veiksmų, grasinant efektyviu branduoliniu vėzdu prieš NATO pajėgas kaimynystėje – Vokietijoje, Lenkijoje, Belgijoje, Nyderlanduose, Italijoje – ten, kur yra svarbiausios NATO bazės.

Jų net nebūtina atakuoti – užtenka joms grasinti parodomuoju būdu detonuojant branduolinį užtaisą virš Baltijos jūros. NATO branduolinio planavimo grupė dar 1986 metais nurodė, kad „pradinis branduolinių ginklų panaudojimas vyktų iš esmės priešininko teritorijoje“.

Šiandien NATO dėl tokio panaudojimo strategijos neturi viešo sutarimo, juo labiau, kad kai kurių Aljanso šalių nenoras rizikuoti branduoliniame „kas sumirksės pirmas“ žaidime su Rusija, o taip pat sparčiai kintanti situacija šiuolaikinio mūšio lauke ir mažesni, manevringesni bei savarankiškesni kariniai vienetai branduolinių ginklų panaudojimą, kaip atgrasymo ar tiesioginę priemonę verčia menkai tikėtina.

Scenarijai – vienas blogesnis už kitą

Kita vertus, RAND teigimu, nepaisant NATO politinio, karinio ir ekonominio pranašumo, nieko nedarymas yra prastesnė ir rizikingesnė išeitis, atgrasant Rusiją nuo Baltijos šalių invazijos. Juo labiau, kad dažnai cituojama 2014-ųjų Rusijos karinė strategija numato branduolinių ginklų panaudojimą mūšio lauke, jei kyla grėsmė Rusijos strateginei infrastruktūrai.

Prie tokios priskirta ir, pavyzdžiui, Rusijos priešlėktuvinė gynyba, kurios neįveikusi NATO negalėtų tikėtis sėkmingai apginti ar atkovoti Baltijos šalių. Tokiu būdu susidaro užburtas ratas – norėdama konvencinėmis priemonėmis apginti savo nares, Aljansas privalo panaikinti grėsmes, kurias kelia Rusijos strateginė infrastruktūra, bet jos eliminavimas sukelia branduolinio karo riziką. O NATO žino, jog neturi priemonių, kuriomis galėtų efektyviai kelti grėsmę Rusijos strateginei infrastruktūrai, todėl tai neatgraso nuo Kremliaus pirmojo žingsnio – konvencinės atakos.

Siekdamas įrodyti savo teoriją, RAND modeliavo kelis scenarijus, kaip elgtis tokiu atveju. Pirmuoju, mažiausiai tikėtinu laikomas NATO branduolinių ginklų panaudojimas stabdant Rusijos konvencinę ataką – Aljansas panaudoja nuo kelių dešimčių iki kelių šimtų taktinių branduolinių ginklų, o šokiruota Rusija į tai reaguoja kaip pralaimėtoja, supranta apsiskaičiavusi ir atsitraukia.

RAND tyrimo dalis

„Mūsų scenarijuje dalyvavę ekspertai buvo įsitikinę, kad tokia įvykių eiga būtų mažai tikėtina vien jau dėl mažos tikimybės NATO pirmai rizikuoti branduoliniu karu dėl Baltijos šalių“, – teigia RAND. Antrasis variantas numatė taip pat mažai tikėtiną įvykių eigą – į NATO branduolinių ginklų panaudojimą Rusija atsakyti tolesniais kariniais, bet tik konvenciniais veiksmais.

Panaši nedidelė tikimybė, anot karinės simuliacijos dalyvių, buvo ir drastiškas Rusijos atsakas – smūgis Europos šalių sostinėms, o gal ir JAV – Kremliui tokios eskalacijos scenarijus, žinant abipusio susinaikinimo doktriną, tiesiog beprasmiškas.

Todėl labiausiai tikėtinu scenarijumi laikomas „akis už akį, dantis už dantį“ – į bet kokį pirmąjį NATO smūgį Rusija atsakytų adekvačiu kontrsmūgiu. Tokiu atveju kliūtų ne tik NATO pajėgoms, skubančioms į pagalbą Baltijos šalims, bet ir NATO bazėms Europoje – Lenkijoje, Vokietijoje, Italijoje, t. y. ten, kur sutelkti pagrindiniai amerikiečių konvenciniai pajėgumai.

Raketų panaudojimas konflikto su Rusija atveju

Tokios atakos su 50 kilotonų galios užtaisais prieš vos penkias NATO bazes būtų ypač efektyvios. Ne tik todėl, kad tai būtų šokas Aljanso narėms, bet ir todėl, kad didelius nuostolius nuo tokių smūgių NATO šalims kompensuoti sunkiau, nei Rusijai – NATO tiesiog trūksta pakankamai konvencinių pajėgumų Europoje, o jų sunaikinimas paliktų Aljansą be gerų tolimesnių atsako priemonių – arba strateginiai smūgiai pačioje Rusijos gilumoje, arba pralaimėjimas. O apie Baltijos šalių išvadavimą jau nebūtų ir kalbos.

Kitame nagrinėtame scenarijuje NATO atlaiko Rusijos konvencinę invaziją į Baltijos šalis, atstumia Rusijos pajėgas, bet negalėdamas leisti sau pralaimėjimo, Kremlius nusprendžia pirmasis panaudoti taktinius branduolinius ginklus prieš kontratakuojančias NATO pajėgas.

Aljansas vėlgi neturi didelio pasirinkimo – smogti Rusijos bataliono dydžio taktinėms grupėms esančioms pakeliui į Baltijos šalis arba jau jose. Tokiame scenarijuje vien Baltijos šalyse gali būti panaudota nuo 5 iki keliolikos branduolinių ginklų – tai nėra pats geriausias būdas, siekiant atkovoti Lietuvą, Latviją ir Estiją, dalį jų teritorijos paverčiant radioaktyviais pelenais – tai reikštų milžiniškus civilių gyventojų nuostolius. Karine prasme tai irgi nėra išmintingiausias sprendimas, mat Rusijos bataliono dydžio taktinės grupės jau būtų pasklidusios po Baltijos šalis. Kita vertus, smogti pačiai Rusijai turimais pajėgumais pernelyg rizikinga – Kremlius tai žino.

Rizikingas blefavimo žaidimas

Todėl vienintelės NATO priemonės be konvencinių pajėgumų stiprinimo, anot RAND, būtų pirmiausiai branduolinių pajėgumų sustiprinimas atgrasymui. Ši paradoksali, bet dar Šaltojo karo laikais išmokta pamoka yra paprasta: jei neturi valios ar pajėgumų atgrasyti priešininką konvenciniais būdais, vienintelis būdas – kliautis branduoliniu atgrasymu.

Tiesa, jis realus tik vienu atveju – jei atgrasymas yra realus ir efektyvus. Tai nereiškia pačių branduolinių ginklų dislokavimo Baltijos šalyse – bent jau Lietuvoje to neleidžia nei šalies konstitucija, nei yra toks poreikis.

RAND teigimu, naujausi JAV administracijos veiksmai pernai peržiūrėjus branduolinių pajėgų panaudojimo strategiją rodo, kad JAV linksta dislokuoti taktines branduolines galvutes povandeniniuose laivuose ant balistinių raketų „Trident“.

Raketos Trident II paleidimas iš povandeninio laivo

Tarptautiniuose vandenyse esantys povandeniniai laivai padėtų išvengti NATO narių nesutarimų dėl branduolinės ginkluotės dislokavimo Aljanso šalių teritorijoje. Vis dėlto tokių JAV užmačių kritikai pačioje Amerikoje tikina, kad šis kelias veda į gilesnę konfrontaciją su Kremliumi, o tai yra ypač rizikinga, turint omeny Rusijos politinės ir karinės valdžios neprognozuojamumą.

Net vertinant tą veiksnį, kad Vladimiras Putinas ir jo parankiniai spaudžia tik tada, kai nemato rimto pasipriešinimo, nešoka prieš stipresnius ir svarbiausia – nerizikuoja prarasti viską konflikte, kurio niekas negali laimėti, papildomos rizikos veiksnys blefavimo žaidime yra nepaprastai pavojingas.

Net jei „Trident“ raketos su nedidelės galios branduoliniais užtaisais tėra viena atgrasymo priemonių, kurias šiuo metu svarsto JAV – tarp jų yra ir naujos vidutinio nuotolio balistinės raketos, ir iš sausumos paleidžiamos sparnuotosios raketos sukūrimas bei dislokavimas, kol kas RAND siūlomos priemonės iš esmės paremtos tik ginklavimosi varžybų eskalacija.

Tokioms atgrasymo priemonėms politinį pritarimą turėtų duoti visos NATO narės, įskaitant ir Lietuvą, kuri, kaip ir kitos Baltijos šalys, branduolinių ginklų klausimais tradiciškai laikosi atokiai, neišsišoka, nors dažnai linksta palaikyti JAV poziciją. Tačiau sprendimo priėmimas reikštų naują debatų mūšį NATO viduje su likusiomis valstybėmis, kurios gali būti skeptiškiau nusiteikusios dėl naujų Aljanso branduolinės ginkluotės priemonių.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (572)