aA
Jau ketvirtį amžiaus Lietuvos nemindo okupantų batai po to, kai 1993-iųjų rugpjūčio 31-ąją šalį paliko paskutiniai Rusijos kariai. Su raudona vėliava pasirodę 1940-ais ir dešimtmečiams Lietuvą pavergę Kremliaus okupantai pasitraukė nakties tyloje. Bet viskas galėjo baigtis kitaip.
© R. Jurgaičio nuotr.

„Mes viską vertiname tik vienu požiūriu: kad tik lietuviai tarnautų Lietuvoje ir – lauk okupacinę kariuomenę. Atsakykite man į paprastą klausimą: o kas gi gins Lietuvą?“, – taip 1990-ųjų sausį kalbėjo Lietuvos komunistų partijos lyderis, būsimasis prezidentas Algirdas Brazauskas.

Bet greitai viskas apsivertė aukštyn kojomis: po kelių mėnesių Lietuva paskelbė nepriklausomybę, ją išsaugojo, o tas pats A. Brazauskas kalbėjo jau kitaip.

„Jūs manot, kad aš nenoriu, kad kariuomenė būtų išvesta? Aš taip pat noriu, kad kariuomenė būtų išvesta. (...) Mes visi norim“, – taip A. Brazauskas kalbėjo 1993 m. rugpjūčio 21-ąją interviu laidoje „Panorama“. Iki sutarto okupacinės kariuomenės išvedimo grafiko buvo likusios vos dešimt dienų. Bet Maskva spyriojosi, atšaukė A. Brazausko vizitą į Maskvą, atrodė, kad viskas žlugs.

Dabar daugeliui tai gal ir skamba neįtikėtinai, tačiau mažai, nepriklausomybę vos iškovojusiai Lietuvai pavyko prispausti Kremlių: rugpjūčio 31-ąją, 23 val. 46 min. paskutinis Rusijos armijos dalinys kirto sieną ties Kenos geležinkelio stotimi ir paliko Lietuvą.

Paskutiniai Rusijos kariai iš Lietuvos gėdingai traukėsi nakties tyloje: jie jau buvo virtę nevaldoma ir mirtinai pavojinga gauja
© LKA nuotr.

Tačiau ne visi žino, kad per tuos kelis metus nepriklausomos Lietuvos likimas ne tik kruvinų 1991-ųjų Sausio įvykių metu, bet ir dar kelis sykius kybojo ant plauko: rusų kariai ne tik grasino čia likti, bet ir imtis ginklų.

Lietuvių neįbaugino – pasiekė savo

Tai, ką nepriklausomybę iškovojusiose šalyse reiškia okupacinės Rusijos kariuomenės pasilikimas savo kailiu patyrė Moldova, Sakartvelas ir Ukraina. Kitaip, nei Lietuvoje, šiose šalyse kilo, o po to buvo įšaldyti kruvini konfliktai, kurie neribotam laikui sustabdė šių šalių Euroatlantinius siekius.

Lietuva savo tikslo kryptingai siekė nuo 1990-ųjų: iš pradžių nepriklausomybė, vėliau okupacinės kariuomenės išvedimas, o 2004 m. – narystė ES ir ypač NATO, kurių saugumo garantijos prisideda prie vilties, kad okupantai čia nebesugrįš. Prieš beveik tris dešimtmečius vien tokie tikslai atrodė itin ambicingi, o kai kam ir nerealūs. „Lietuviai viską sugadins“, – bambėjo tuometinis Prancūzijos prezidentas Francois Mitterrand‘as, reaguodamas į Lietuvos nepriklausomybės paskelbimą.

Tuo metu okupuotoje Lietuvoje 5 dešimtmečius šeimininkavusiems sovietų karininkams lietuvių elgesys negalėjo atrodyti niekaip kitaip, kaip akiplėšiškas. Atrodė, kad po Kremlių įsiutinusio Kovo 11-osios Nepriklausomybės atkūrimo akto lietuviai negali sugalvoti nieko įžūlesnio.

Bet jau kitą dieną AT sprendimu Lietuvos piliečiai atleisti nuo karinės prievolės sovietinėje kariuomenėje, o kovo 13 dieną tuometinis Aukščiausios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis ramiai pareiškė, kad sovietų kariuomenės buvimas Lietuvoje neturėjo ir neturi teisinio pagrindo.

Dabar galima tik įsivaizduoti iš pykčio paraudonavusius ir perkreiptus sovietų pulkininkų ir generolų veidus. Po priminimų apie neteisėtą sovietų karių, 1940 m. okupavusių Lietuvą buvimą buvo galima tikėtis ne tik tulžingų pareiškimų tirados, bet ir veiksmų. Išties, dar tų metų gruodžio pabaigoje Rygoje vykusio Pabaltijo karinės apygardos karininkų suvažiavime skambėjo atviri grasinimai.

Paskutiniai Rusijos kariai iš Lietuvos gėdingai traukėsi nakties tyloje: jie jau buvo virtę nevaldoma ir mirtinai pavojinga gauja
© R. Jurgaičio nuotr.

„Jei Aukščiausiosios Tarybos deputatų suvažiavimas, dabar posėdžiaujantis Kremliuje, nesiims konkrečių priemonių krašto tvarkai ir politiniam stabilumui išlaikyti, tai jie Pabaltijo respublikose imsis visų galimų priemonių, taip pat ir karinės padėties įvedimo, savo teisėms ir garbei saugoti“, – teigė karininkai, o Pabaltijo apygardos vadas generolas Fiodoras Kuzminas pridūrė, kad „armija – vienintelė jėga, kuri išsaugos Sovietų Sąjungą“.

Tokie net ir aukščiausių karininkų pareiškimai be aukščiausios politinės vadovybės palaiminimo Sovietų sąjungoje buvo neįmanomi, todėl tikėtina, kad prieš tai buvo aptarti Kremliuje.

Grasinimų išsipildymo Lietuva sulaukė 1991-ųjų sausį ir iš dalies – tų pačių metų rugpjūčio pabaigoje, Maskvoje prasidėjus Michailą Gorbačiovą nuvertusiam pučui. Sovietų armijos agresijos aukomis Lietuvoje tapo dešimtys žmonių, šimtai buvo sužeisti.

Tačiau pučui žlugus, Kremliuje kontrolę perėmus B. Jelcinui, Vilniaus ir Maskvos santykiai pamažu atšilo. Dar 1991-ųjų rugsėjo 7 d. virš Kremliaus plevėsuojant raudonai SSRS vėliavai, pripažinta, kad Lietuva – nepriklausoma valstybė. Bet lietuviai spaudė toliau – laisvoje šalyje negali būti svetimos kariuomenės.

„Niet“, – iš naujojo SSRS gynybos ministro Jevgenijaus Šapošnikovo po kelių dienų išgirdo Baltijos šalių vyriausybių atstovai, sulaukę patikslinimo, kad sovietų kariuomenės išvedimo pradžios galima tikėtis nebent 1994-aisiais, kai visi daliniai bus išvesti iš Vokietijos ir Rytų Europos valstybių. Ir nors gruodį galiausiai subyrėjo pati Sovietų sąjunga, dėl svetimų karių išvedimo lietuviams teko tartis ten pat – Kremliuje.

Pasiliko galinga karinė grupuotė

Skaitant istorinius vadovėlius gali susidaryti įspūdis, kad viskas įvyko paprastai: 1992-ųjų rugsėjo 6 d. Lietuva ir Rusija pasirašė susitarimą trimis etapais išvesti Rusijos karius, o 1993 m. rugsėjo 1-ąją jų jau čia nebebuvo. Iš tikrųjų viskas buvo sudėtingiau, dramatiškiau, o įtampa bei nežinia slėgė beveik iki paskutinės dienos.

Iš raudonos komunistinės į trispalvę Rusijos vėliavą pakeitusi svetimos šalies karinė grupuotė Lietuvoje 1992 metų sausį čia buvo didesnė, nei šiandieninė Lietuvos kariuomenė: 34,6 tūkst. karių, apie 3 tūkst. tankų ir šarvuočių, 180 orlaivių – iš viso beveik 300 karinių dalinių, kurių dalis galėjo turėti ir branduolinius ginklus.

Paskutiniai Rusijos kariai iš Lietuvos gėdingai traukėsi nakties tyloje: jie jau buvo virtę nevaldoma ir mirtinai pavojinga gauja
© LKA nuotr.

Dar okupuotoje Lietuvoje 1989 m. duomenimis sovietų kariškiai laikė 325 branduolines galvutes, skirtas aviacinėms sparnuotoms raketoms ir bomboms, o taip pat – vidutinio nuotolio balistinėms raketoms.

Maskvos ir Vašingtono 1987 metais pasirašytoje tokių raketų draudimo sutartyje (INF) įrašyta, kad Lietuvos teritorijoje – 42-jame raketiniame pulke netoli Karmėlavos, 637-jame netoli Tauragės ir 324-jame netoli Ukmergės buvo 15 paleidimui paruoštų senų balistinių raketų R-12 (SS-4 „Sandal“ pagal NATO klasifikaciją).

Be to, kaip teigiama mokslininkų Benedikto Čėsnos, Linos Davulienės ir Kosto Aliulio dar 2004 m. išleistame leidinyje „Lietuvos branduolinė praeitis“, Karmėlavoje buvo dislokuotos mobiliosios vidutinio nuotolio raketos RSD-10 (SS-20), galinčios nešti nuo 1 iki 3 branduolinių galvučių ir veikti 600–5000 km nuotoliu. Pačios branduolinės galvutės buvo saugomos Remonto-techninėse bazėse – netoli Šiaulių ir Kėdainių.

Tiesa, knygą apie Rusijos kariuomenės išvedimą dar 2005 m. parašiusio pulkininko leitenanto Gintauto Surgailio nuomone, branduolinius ginklus Kremlius iš Lietuvos išgabeno kiek anksčiau.

„Esu tuo beveik 100 proc. įsitikinęs. Jie buvo išvežti iki Sovietų sąjungos subyrėjimo. Mūsų žmonės būtų pastebėję, kaip vežama iš saugojimo bazių“, – sakė G. Surgailis. Vis dėlto Lietuva savo teritorijoje nepageidavo ne tik branduolinių ginklų, bet ir svetimos šalies – Rusijos kariškių.

Iki pat 1992-ųjų rudens Lietuvai ir Rusijai nepavyko rasti sutarimo, nors dar tų metų gegužę Rusijos gynybos ministras Pavelas Gračiovas susitikime su Lietuvos Krašto apsaugos ministru Audriumi Butkevičiumi Briuselyje davė žodinį pažadą dėl karių išvedimo datos: 1993 m. rugpjūčio 31-oji.

Audrius Butkevičius ir Pavelas Gračiovas, už jų - Vytautas Landsbergis ir Borisas Jelcinas
Audrius Butkevičius ir Pavelas Gračiovas, už jų - Vytautas Landsbergis ir Borisas Jelcinas
© RIA/Scanpix

Ir nors buvo pasiektas susitarimas dėl kelių Rusijos armijos išvedimo etapų – oficiali sutartis taip ir nebuvo pasirašyta. Be to, susitarimas dėl grafikų ne kartą buvo keičiamas. Pavyzdžiui, 1992-ųjų spalį B. Jelcinas sustabdė karių išvedimą iš Lietuvos.

Įvedė naujus šauktinius

Lietuviai priekaištavo, kad jau nebe Sovietų sąjunga, o Lietuvą nepriklausoma pripažinusi Rusija į Lietuvos teritoriją įvedinėja naujokus – Rusijos armijos šauktinius, nepaisant 1992 m. sausį išplatinto Lietuvos vyriausybės draudimo.

Vien 1992-ųjų pavasarį Lietuvos pareigūnai – policininkai, SKAT savanoriai ir pasieniečiai sulaikė šimtus nelegaliai sieną kirtusių Rusijos šauktinių, kurie kėlė incidentus. Vien gegužę į Lietuvą papildomai ir nelegaliai permesti 600 rusų šauktinių. Liepą rusai prašė į Lietuvą permesti 1,5 tūkst. Šauktinių, į tai lietuviai atsakė savotišku „trolinimu“.

„Gerbiamas pone ministre, Lietuvos Respublikos vyriausybė priversta kreiptis į jus dėl oro desanto kariuomenės vado generolo pulkininko Podkolzino 1992 m. liepos 10 d. laiško (...) leisti 1500 žmonių naujų šauktinių atvykti į ODK 242 mokymų centrą, dislokuotą Jonavos mieste.

Tačiau abejonių kelia faktas, kad šis laiškas, adresuotas Lietuvos KAM, išspausdintas ant jau neegzistuojančios TSR sąjungos gynybos ministerijos blanko“, – šaltai surašyta tuometinio vicepremjero Zigmanto Vaišvilos laiške P. Gračiovui.

Padėtį apsunkino ir suirutė Rusijoje, kuri pakirto centrinės valdžios gebėjimus kontroliuoti vis labiau neprognozuojamai besielgusius Rusijos kariškius. Kai kurie incidentai vos nesibaigė kraujo praliejimais, kai atsakydami į lietuvių veiksmus, rusų kariškiai demonstruodavo jėgą – išvesdavo savo karius į Lietuvos miestų gatves, blokuodavo sankryžas. Buvo kilę ir tikrų kaubojiškų situacijų, kai viena pusė prieš kitą stovėdavo ir laukdavo įtemptas minutes, pasiruošusios panaudoti ginklus.

Pavyzdžiui, Marijampolėje dislokuoto rusų dalinio vadas nusiuntė Marijampolės komendantui ultimatumą, kuriame pareiškiama, kad jo pulko kariniai automobiliai važinės nepaisydami Lietuvos KAM nurodymų ir ginklu priešinsis lietuvių „provokacijoms“.

Viena tokių įvardytas gegužės 15 d. incidentas, kai nesustojusių rusų kariškių koloną lietuvių patruliai stabdė šūviais į automobilių padangas. Beje, lietuviai, ką pripažino ir rusų karininkai, neretai tiesiog stabdė plėšikaujančius ir turtą vagiančius rusų kariškius.

Į šiuos incidentus Rusijos gynybos ministras P. Gračiovas reagavo be skrupulų: gegužės 31 d. telegramoje V. Landsbergiui ne tik grasinama pristabdyti kariuomenės išvedimą iš Lietuvos, bet ir tikinama, kad Lietuvoje „provokuojamas ir kurstomas atviras priešiškumas Rusijos kariškiams“.

„Mes netoleruosime neteisėtų ir įstatymams priešiškų veiksmų kariuomenės ir kariškių atžvilgiu ir imsimės visų priemonių negatyviems reiškiniams pašalinti“, – baugino P. Gračiovas. Neatsiliko ir Rusijos viceprezidentas Aleksandras Ruckojus, kuris, reaguodamas į neva „neteisėtą Rusijos pakrančių apsaugos divizijos vado pulkininko Ivano Černycho suėmimą“ pagrasino, kad „divizijos kariai gali imtis įkaito išlaisvinimo veiksmų“. Lietuviai I. Černychą kaltino kriminaliniu nusikaltimu.

Protestais, apsunkintomis biurokratinėmis procedūromis Lietuvos pareigūnai trukdė Rusijos kariškių savivaliavimui Lietuvoje, o iš žlugusios imperijos kompleksų neišsivadavę bei suirzę rusai taip pat nebuvo linkę nusileisti.

1992 spalį B. Jelcinas laikinai sustabdė Rusijos karių išvedimą iš Baltijos šalių. Nuo 1993-ųjų sausio iki vasaros pabaigos, karių išvedimo procesas buvo vilkinamas, o prieš pasitraukdami iš karių dalinių, rusų kariai stengėsi išsigabenti arba parduoti visą įmanomą turėtą turtą.

Tačiau sumenkusios rusų pajėgos Lietuvoje, kurioje teisėsaugos institucijos tik kūrėsi ir turėjo kariauti su galvą keliančiomis nusikalstamomis grupuotėmis, nepajėgė susidoroti su konkurentais.

Pavyzdžiui, Plungės rajone, Šateikių kaime, šalia buvusios balistinių raketų bazės rusų kariškių šaudmenų (5,5 tūkst. tonų artilerijos sviedinių, giluminių bombų ir kitų sprogmenų) sandėlius, esančius 400 ha teritorijoje saugojo vos 45 rusų kariškiai.

Vien 1992-ųjų pabaigoje rusų kariškiai su lietuvių pareigūnais sulaikė keliolika asmenų – vietos gyventojų, kurie iš dalinio teritorijos sugebėjo traktoriais ištempti beveik tūkstantį sviedinių.

O Lietuvos gamtosaugininkai galėjo tik skėsčioti rankomis – jiems sovietų kariškiai nepateikė duomenų apie gamtai padarytą žalą, apie naudotas, paliktas neaiškios kilmės chemines medžiagas rusų kariniuose objektuose, prie kurių iki paskutinės minutės inspektorių nesiteikė prileisti svetimos šalies kariškiai.

Įtampa iki paskutinės minutės

Galiausiai padėtį dar labiau apsunkino referendumo Lietuvoje dėl okupacijos žalos atlyginimo rezultatai – 90 proc. nuo dalyvavusiųjų pasisakė už tai, kad Rusija turėtų atlyginti okupacijos metu padarytą žalą – pirmiausiai už 1940 užgrobtą turtą.

Rusija kategoriškai atsisakė svarstyti šias formuluotes ar įtraukti jas į derybas dėl karių išvedimo, tad dar labiau vilkino pasitraukimo procesą, nors 1993-ųjų rugpjūtį Lietuvoje buvo likę vos keli tūkst. rusų karių. Kremlius taip pat ėmėsi ir ignoravimo taktikos – A. Brazausko susitikimas 1993-ųjų vasaros pradžioje neįvyko, o liepos mėnesį dėl rusų karių išvedimo abejones reiškė ir užsienio šalių diplomatai, atvirai kėlę klausimus A. Brazauskui.

Pastarasis planavo su B. Jelcinu, nepaisant opozicijos protestų, susitikti Maskvoje rugpjūčio 23-ąją – Gedulo ir vilties dieną.

Bet ir šį vizitą Rusijos vadovas atšaukė, o karių išvedimo vilkinimą motyvavo esą nepatenkinama rusakalbių padėtimi Lietuvoje. Įsiutęs dėl okupacijos žalos atlyginimo, Kremlius dar kartą tų pačių metų rugpjūčio 17-ąją oficialiai pristabdė karių išvedimą, o Rusijos URM išplatino pranešimą.

„Rusijos kariuomenės išvedimas iš Lietuvos bus, be abejonės, baigtas pagal tarptautinės teisės normas, tačiau dabar – per patogius Rusijai terminus, apie kuriuos Lietuvai bus pranešta.

Paskutiniai Rusijos kariai iš Lietuvos gėdingai traukėsi nakties tyloje: jie jau buvo virtę nevaldoma ir mirtinai pavojinga gauja
© R. Jurgaičio nuotr.

Atsižvelgdama į pastaruoju metu Lietuvoje girdimus grasinimus esantiems ten Rusijos kariams ir jų šeimų nariams bei kitiems piliečiams, Rusijos URM tvirtai pareiškia, kad bet kokių provokacijų ar kitų neapgalvotų veiksmų atveju Rusijos atsakas bus greitas, praktinis ir pats ryžtingiausias“, – skelbė Maskva.

Kiek vėliau Rusijos atstovu Jungtinėse Tautose tapęs ir arogancija išgarsėjęs Rusijos užsienio reikalų viceministras Vitalijus Čiurkinas jau lemtingomis 1993-ųjų rugpjūčio dienomis spindėjo panieka lietuviams: esą A. Brazausko vizitas iš viso nebuvo oficialiai suplanuotas. O lietuviai, anot V. Čiurkino ne sutartį, o tik pasirašė tik karių išvedimo grafiką, į kurį įtraukė Rusijai nepriimtiną okupacijos žalos atlyginimo klausimą.

„Galvojome, kad viskas – neišves. Buvo ir panikos, Butkevičius sakė „ruoškimės“. Rugpjūčio 28 d. turėjo būti paskutinio dalinio išlydėjimo iškilmės, bet pakviesti aukšti pareigūnai taip ir neatvažiavo. Ir galėjo visaip būti“, – DELFI apie lemtingas dienas pasakojo G. Surgailis.

Padėjo JAV ir mįslingi skambučiai

Tačiau lemiamomis dienomis įsikišo ir sąjungininkai. Pavyzdžiui, rugpjūčio 25-ąją JAV diplomatiniais kanalais leido suprasti, kad jeigu Lietuvoje likusi Rusijos kariuomenė nebus išvesta iki spalio 6 d., pagal Amerikos įstatymus Maskva neteks 700 mln. dolerių, kuriuos Vašingtonas ketino suteikti jai, kaip „techninę pagalbą“.

Laukiniais 1992-1994 laikais Rusija išties priklausė nuo tarptautinių donorų, ypač JAV finansinės paramos. Savo ruožtu, tuometinė Europos Bendrija išreiškė „apgailestavimą ir susirūpinimą“ dėl Kremliaus delsimo, prašė „laikytis santūrumo“ bei kvietė „viešai pademonstruoti visuomenei dialogo siekimą“.

Kai jau atrodė, kad rusų kariai taip ir liks siautėti Lietuvoje, neaiškiu status pasilikę daliniuose, kurių kontrolę turėjo perimti lietuviai, viskas pakrypo netikėtai teigiama linkme.

1993-ųjų rugpjūčio 30-ąją išplatintas lakoniškas pranešimas apie tai, kad A. Brazauskas paskambino Rusijos prezidentui B. Jelcinui ir „apsvarstė platų dvišalių klausimų spektrą, suderino Lietuvos ir Rusijos deklaraciją“ dėl rusų karių išvedimo.

Po tokio skambučio kitą dieną paskutiniams rusų kariškiams išties buvo duotas signalas – palikti Lietuvą. Kas konkrečiai buvo susitarta, ką Kremliui pažadėjo A. Brazauskas ir kas privertė B. Jelciną nusileisti, iki šiol neaišku.

„Galėjau A. Brazausko paklausti, kas ten įvyko – turėjau ne vieną progą, bet to nepadariau. Dabar kiek gailiuosi“, – sakė G. Surgailis. Vis dėlto pats A. Brazauskas galėjo triumfuoti ir prisiimti nuopelnus. Per televiziją jis kreipėsi į gyventojus.

„Šiandien, šią valandą, mes visi išgyvename ypatingą Lietuvai momentą. Galiu pranešti Jums gerą žinią: šį rytą įvykusiame pokalbyje su Rusijos prezidentu Borisu Jelcinu susitarta, kad Rusijos armija bus išvesta iš Lietuvos iki šio mėnesio pabaigos“, – teigė tuometinis prezidentas, mįslingai pridūręs, kad „pasiteisino tvirtos ir kartu ramios politikos linija“, o tada „rastas abiem pusėms priimtinas kompromisas“. Koks buvo tas kompromisas, jis nepaaiškino. Be to, anot A. Brazausko, „neliko neužfiksuotas ir žalos kompensavimo klausimas“, kuris esą susietas su tolesnėmis derybomis.

Žinoma, okupacijos žalos atlyginimo klausimą Rusiją vėliau pamiršo ir jo kėlimu iš naujo stebėjosi bei piktinosi, o Kremlius netgi paskaičiavo ir išrašė sąskaitą Baltijos šalims. Be to, Rusijos karių išvedimas rugpjūčio 31-osios vakarą tebuvo simbolinis formalumas – dar kelis mėnesius Lietuvoje buvo likę apie pusantro šimto neginkluotų Rusijos kariškių, kurie padėjo saugoti ir išgabenti aviacinius degalus ir šaudmenis.

Vis dėlto įdomu ir tai, kad iki sutarto laiko žlugti galėjęs rusų karių išvedimas sėkmingai baigėsi prieš 25 metus – kaip tik prieš popiežiaus Jono Pauliaus II vizitą Lietuvoje 1993-ųjų rugsėjo 4-8 d. Praėjus ketvirčiui amžiaus Lietuvoje rusų karių - nė kvapo, tačiau rugsėjį vėl atvyksta popiežius - šį kartą Pranciškus I.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Guoga traukiasi iš aktyvios politikos: kitąmet nedalyvausiu jokiuose rinkimuose (33)

Buvęs liberalas Antanas Guoga , ilgą laiką buvęs laikomas realiausiu „valstiečių“ kandidatu...

Nuošalioje Vilniaus vietoje tiekia autentišką armėnišką maistą: stulbina kainomis ir porcijų dydžiu (131)

Jeigu nebūčiau vykusi automobiliu pro šalį, apie Valakampių paplūdimyje kepamus armėniškus...

Grigas garantuoja, kad „Žalgiris“ šį sezoną eis toli, Čeponis stabdo arklius (51)

Trys pralaimėjimai iš eilės – ne „Žalgirio“ stilius. Šarūno Jasikevičiaus pamokslo...

Lietuvių augintojus prispaudė kinai ir ukrainiečiai (107)

Šalies medaus eksportuotojai išgyvena sunkmetį – pirkėjų prireikė žvalgytis net tolimoje...

Panevėžyje nugriaudėjo galingas sprogimas: visiškai sugriauti keli garažai (50)

Bendrasis pagalbos centras informavo, kad Panevėžyje, Ateities g. 28, garažų masyve nugriaudėjo...

Kol žmona rūpinosi namais, vyras ėjo pas meilužę: viską pakeitė gimtadienio vakarėlis (50)

Šventai tikėjau, kad galima išsaugoti šeimą . Ir jei ne atleisti už išdavystę, tai bent...

Guoga atviras: kandidatu į Vilniaus merus galėtų būti Vytautas Bakas (13)

Artėjant rinkimams į Vilniaus mero kėdę spėliojama, kas galėtų tapti nauju sostinės vadovu....

VU profesoriaus elgesį tyrusi komisija nustebino studentą: pripažino, kad esu „Karbauskio b...pys“ ir „šiukšlė“ (321)

Nors profesorius Paulius Subačius viešoje erdvėje palankiai vertino itin įžeidžiančius...

Visą Švediją šokiravęs žudikas pareikalavo Lietuvoje stabdyti įkalinimo iki gyvos galvos skyrimą (128)

Už žinomos Švedijos psichologės nužudymą iki gyvos galvos įkalintas kaunietis Vidmantas...

Trys neištikimybės ingredientai (4)

Vieno neištikimybės apibūdinimo nėra – kiekviena pora ją vertina savaip, pagal pačios sukurtas...