1940-ieji, Lietuva. Tai buvo laikmetis, kuomet nebuvo aišku, kas yra draugas, o kas priešas, kai net artimiausi žmonės bijojo pasitikėti vienas kitu. Taip platintojai pristato nuo penktadienio Lietuvos kino teatruose rodomą rusų režisieriaus Pavelo Čiuchrajaus juostą „Šaltasis tango“ ir tikina, kad tai „tikrai nėra propaganda“. Tačiau abejonių dėl tokio teiginio netrūksta.
Filmo „Šaltasis tango“ plakatas
© Organizatorių nuotr.

Filmą rodyti jau atsisakė mažiausiai vienas kino teatras, o kritikai tikina, kad po šia melodrama paslėptas bandymas iškraipyti skaudžius Lietuvos istorijos įvykius ir pateikti Kremliaus brukamą versiją.

„Jau birželio 23-ąją išvyskite nuostabų rusų režisieriaus P. Čiuchrajaus darbą – filmą „ŠALTASIS TANGO“! Filmas nukels į 1940-ųjų Lietuvą, į šaltą, niūrią ir pavojingą kasdienybę, kurioje užgimsta pati tyriausia meilė ir viltis“, – taip žiūrovus į kino sales kviečia filmą rodantis „Forum Cinemas“.

Feisbuke jau kurį laiką plinta reklaminiai įrašai, kuriuose už pasidalijimą, paspaudimą „patinka“ arba atsakymą į paprastą klausimą siūloma laimėti po kelis pakvietimus į šį filmą, apie kurį „Forum Cinemas“ taip pat rašo, jog tai esą yra„Mūsų istorija, drama, meilė ir vidinės kovos – išsiilgusiems tikrų dalykų!“.

Tiesa, abejonių, kad skaudų, tragišką ir kruviną Lietuvos istorijos periodą vaizduojantis filmas rodo ne šiaip meilės istoriją ir tikrai ne „tikrus dalykus“, kilo dar filmui nepasiekus didžiųjų ekranų.

Platintojai problemų neįžvelgė

Praėjusią savaitę Lietuvai minint 1940-ųjų okupacijos metines DELFI anoniminiu laišku kreipėsi vienas skaitytojas, kuris teiravosi, ar filmas „Šaltasis tango“ nėra propagandinis filmas. Rusijoje pastaraisiais metais atgijo tradicija kurti propagandinėmis klišėmis apkaišiotus filmus, kuriuos dosniai remia Rusijos Kultūros ministerija.

„Sprendžiant iš filmo aprašymo, tai yra apie romantinė istorija, kuri vyko 1940 m. Lietuvoje. Taip pat filme akcentuojamos Holokausto, karo, fašistinių represijų temos. Nurodytas ir filmo žanras – istorinė karinė drama.

Nenorėčiau turėti išankstinio nusistatymo, bet akivaizdu, kad filme vaizduojamas laikotarpis Lietuvos istorijai yra labai jautrus, o Rusijos politikų ir istorikų mintys ne kartą atskleidė nepritarimą Lietuvos valstybės okupacijos faktui“, – rašė skaitytojas ir prašė patikrinti, ar kino teatrai garantuoja, kad filme nebus jokios atviros ar paslėptos propagandos, Lietuvos istorijos iškraipymo ir valstybingumo menkinimo, už kurį Lietuvoje numatyta baudžiamoji atsakomybė.

„Forum Cinemas“ atstovas rinkodaros vadovas Dainius Beržinis DELFI patikino, kad „abejones išsklaidys“ filmo platintojai „Garsų pasaulio įrašai“ bei faktas, kad „Šaltasis tango“ jau registruotas Lietuvos Kino Taryboje. Be to, anot A. Beržinio, įspūdį turėjo palikti ir kitas faktas.

Forum Cinemas
Forum Cinemas
© Organizatorių archyvas

„Jis buvo filmuojamas Lietuvoje, su mūsų aktoriais, kurie, tikimės, yra savo tėvynės patriotai“, – teigė „Forum Cinemas“ atstovas. Jam antrinusi „Garsų pasaulio įrašų“ atstovė Daiva Laskauskienė DELFI taip pat teigė, kad filmas nėra propagandinis.

„Labai atsakingai patvirtiname, kad filmas tikrai nėra propaganda, istorinių faktų iškraipymas ar valstybės menkinimas. Filmo scenarijus neišgalvotas, o sukurtas remiantis knyga „Parduok savo motiną“. Filmas yra peržiūrėtas ir patvirtintas rodymui LR Kino Tarybos“, – tikino ji.

Taip pat D. Laskauskienė tvirtino, nors filmo veiksmas vyksta karo fone, tačiau pačio karo jame nėra, tik sudėtingi žmonių santykiai, istorija apie susipynusius ir sulaužytus likimus, jautri ir skaudi dviejų žmonių meilės istorija. „Kaip visur savo interviu teigia ir patys filmo kūrėjai, režisierius filme nieko neteisia, tik žiūri į negailestingą laikmetį“, – pabrėžė ji.

Vienas kino teatras jau atsisakė rodyti

Tačiau kito kino centro „Multikino“ atstovas Raimundas Bilinskas turi kitą nuomonę apie šį filmą.

„Multikino yra komercinis kino teatras, tačiau mes nesiekiame pelno beatodairiškai ir visuomet analizuojame rodomą turinį. Šiuo atveju, suvokdami, kad turinys jau kelia diskusijų bangą ir gali būti nepriimtinas daliai žiūrovų, mes renkamės atsiriboti ir netapti galimu propagandos skleidimo įrankiu“, – teigė R. Bilinskas. Peržiūrėjus „Šaltasis tango“ „Multikino“ priėmė sprendimą jo iš viso nerodyti.

Tad kas tai per filmas, kuris kursto tiek aistrų? DELFI pavyko pamatyti „Šaltąjį tango“ dar prieš šiam pasirodant kino ekranuose.

Peržiūrėjus filmą, dėl platintojų teiginių, kad šis filmas tikrai nėra propagandinis, nemenkina Lietuvos valstybės ir neiškraipo istorinių faktų, abejonių kilo dar daugiau.

Kas slypi po meilės istorija?

Platintojų teigimu, „Šaltasis tango“ istorija tėra „apie susipynusius ir sulaužytus likimus, apie jį ir ją – visiškai skirtingus žmones, susitikusius dar vaikystėje. Meilę nuo neapykantos, laimę nuo tragedijos skiria tik viena akimirka. Karas suriša jų gyvenimus amžinu ir neišardomu mazgu“.

Vilniuje, Rumšiškėse, pajūryje ir kitose Lietuvos vietovėse dar 2015 metais nufilmuotame filme pagrindinius vaidmenis atlieka rusų aktoriai, o antraplaniai vaidmenys skirti ir lietuvių aktoriams.

Kadras iš filmo „Šaltasis tango“
Kadras iš filmo „Šaltasis tango“
© GPI

Lietuvą, kaip filmavimo vietą P. Čiuchrajui prisipažino padėjęs parinkti prodiuseris Stasys Baltakis. Jis tikino, kad iš pradžių nebuvo įtarimo, jog filmas gali sukelti triukšmą. Esą pasakojama Lietuvoje gyvenančių žydo Makso (aktorius Rinalis Muchametovas) ir lietuvės Laimos (aktorė Julija Peresild) meilės istorija, kuri prasideda dar 1941-siais, naciams okupavus Lietuvą.

Maksui pavyksta ištrūkti iš nacių ir jų pagalbininkų – baltaraiščių lietuvių nagų. Vienas jų ciniškai paima Makso mamos brangakmenį, tačiau nesutinka jai atiduoti Makso ir jo sesers. Nors Makso šeima yra išžudoma, jis grįžta į savo tėvų namus, kuriuose jau šeimininkauja žydų turtą užgrobę lietuviai. Vienas jų – anglį žydams tiekęs Laimos tėvas (lietuvių aktorius Andrius Bialobžeskis), kuris nenoriai priglaudžia Maksą ir slepia jį nuo nacių.

Andrius Bialobžeskis
Andrius Bialobžeskis
© DELFI / Andrius Ufartas

Tarp Makso ir Laimos užsimezgusi draugystė neišvengiamai perauga į romantiškus jausmus, tačiau viską sujaukia karas – mergaitę išprievartauja nacių kariškis, o Maksą kamuoja nežinia dėl motinos likimo. Galiausiai veiksmas persikelia į 1944-sius, kai Lietuvą „išvaduoja“ Sovietų armija, o Maksą, kaip našlaitį išgabena gilyn į Rusiją. Iš ten jis grįžta jau suaugęs, nepasiduoda ir, anot filmo platintojų įrašo, „daro viską, kad tik sugrįžtų pas savo mylimąją gražuolę Laimą“.

Tačiau grįžęs ir sutikęs Laimą Maksas nusivilia – pasikeitusi ne tik jo meilė, kuri iš nevilties daug geria, atsiduoda sovietų kariškiams, kuriems tuo pat metu jaučia beveik neslepiamą panieką, bet ir aplinkybės: Lietuvoje verda kruvinas partizaninis karas, į Sibirą tremiamos ištisos šeimos, o okupuotoje šalyje siautėja sovietų kariškiai bei saugumiečiai.

Tiesa, ar būtent tokį vertinimą susidarys statistinis žiūrovas, ypač nežinantis visų istorinių aplinkybių, pasakyti sunku. Kitaip, nei filmą pristato jo platintojai bei pats režisierius P. Čiuchrajus – garsaus sovietų kino režisieriaus ir propagandinių filmų apie karą kūrėjo Grigorijaus Čiuchrajaus sūnus, „Šaltasis tango“ kruopščiai, beveik nepastebimai, slepiant po meilės istorija, tačiau užtikrintai vysto Kremliaus puoselėjamą istorinių įvykių interpretaciją.

Ir nors pats P. Čiuchrajus tikino norėjęs išvengti politikavimo, prisitaikymo prie sistemos, net jei jo filmą finansiškai rėmė kanalas „Rosyja“, režisieriaus teigimu, išvengti kompromisų visuomet sunku. Be to, „Šaltasis tango“ esą yra būtent apie pagrindinių herojų priimamus kompromisus.

„Mes stengiamės nieko neteisti, o tik suprasti žmones, kuriems teko priimti sunkius sprendimus. Kiekvienas priėmė savus kompromisus, kiekvienas savaip supranta gėrį ir blogį, kare siekdamas išlikti žmogumi“, – spaudos konferencijoje teigė P. Čiuchrajus, pabrėžęs, kad jam nepatinka ir tai, jog filmas „pritemptas prie progos“ – jo premjera buvo birželio 22-ąją, o ši data Rusijoje yra minima, kaip vadinamojo Didžiojo Tėvynės karo metinių pradžia.

„Kai mes važinėjome po Lietuvą, P. Čiuchrajus dar tik rašė scenarijų pagal Efraimo Sevelos knygą, bet filmo dar nemačiau, tik girdėjau blogų atsiliepimų apie filmavimą – ten vyravo sovietinio kino stilistika. Jeigu šis filmas yra propaganda, tai labai negerai, jei pamatysiu ką nors panašaus – riebiai nusikeiksiu“, – sakė S. Baltakis.

Gudri manipuliacija skaičiais

„Šaltasis tango“ pradedamas trimis, Kremliaus ideologine linija tarsi suabejoti verčiančiais sakiniais, kuriuose pažymima, kad „1939 metais Stalinas ir Hitleris slaptu susitarimu pasidalijo Rytų Europą, o po metų sovietų kariai buvo įvesti į Lietuvą ir ją prijungė prie SSRS“. Vis dėlto apdairiai išvengiama žodžio „okupacija“. Vietoje to – „įvesti kariai“ ir „Lietuvos aneksija“.

Kadras iš filmo „Šaltasis tango“
Kadras iš filmo „Šaltasis tango“
© GPI

Beje, filmo pabaigoje taip pat, kaip moralas pasirodo dar trys sakiniai. Juose pažymimi kraupūs, žiūrovus tarsi sukrėsti turintys skaičiai, kurie pateikiami tokia seka: nacių okupacijos laikais sunaikinta 200 tūkst. žydų, sovietinio periodo metu į Sibirą ištremta 260 tūkst. lietuvių, o „Pribaltikos išlaisvinimo“ metu žuvo daugiau, nei 120 tūkst. sovietų karių.

Anot istoriko Arvydo Anušausko net patys skaičiai yra netikslus, mat filmo kūrėjai nemini, kad iš Lietuvos ištremta ir įkalinta 280 tūkst. žmonių, iš jų 60-70 tūkst. žuvo. Be to, neminimi ir 20 tūkst. nužudytų rezistencijos dalyvių ir civilių, nors būtent „miško broliais“ vadinami partizanai nesyk minimi pačiame filme.

Be to, į akis krenta ir manipuliacija istoriniais faktais bei neva loginiu ryšiu: faktu apie nacių okupacijos laikais sunaikintus žydus filmo kūrėjai tarsi pateisina trėmimus, kurie vyko ne Sovietų okupacijos, o neapibrėžtu „sovietinio periodo metu“.

„Tai yra nepalyginamų dalykų lyginimas. Jų manymu jei žydus žudė, tai lietuvius už tai trėmė. O tūkstančiai vaduotojų dėl to nėra tinkamai gerbiami“, – teigė A. Anušauskas.

Beje, nors filme veiksmas vyksta tik Lietuvoje, paslaugiai primenamas visų Baltijos šalių „išvadavimas“ ir šio veiksmo auka, kurią sumokėjo Sovietų sąjunga – 120 tūkst. žuvusiųjų Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. A. Anušausko vien Lietuvoje priskaičiuojama apie 90 tūkst. žuvusiųjų, tad ir šie skaičiai visose Baltijos šalyse turėtų būti didesni.

Dėsto Kremliaus siūlomas versijas

Vis dėlto labiausiai į akis krenta ne tiek patys skaičiai, kiek melodramatiška istorija pridengtų istorinių naratyvų bei aliuzijų kratinys. Pačiame filme gausu logikos skylių, mat montuojant daugiau nei keturių valandų trukmės medžiagą, kino ekranuose žiūrovai išvys tik pusantros valandos turinio.

Filmo herojus Maksą ir Laimą sieja ne tik romantiški meilės jausmai, bet ir keršto troškimas – lietuvė jaučia neapykantą rusams, kurie ištrėmė daug lietuvių, o žydas nori keršyti už savo tautiečius, kuriuos žudė ne tik naciai, bet ir jų pagalbininkai – lietuviai.

Papildomą dramą sukuria ir prielaida, kad prie žudynių prisidėjęs ir A. Bialožebskio herojus – Laimos tėvas, kuris užfiksuotas nuotraukose prie sušaudytų žydų kūnų.

Žiūrovas gali nesunkiai susidaryti įspūdį, kad sužvėrėjusių, naciams žudynėse talkinusių ir žydų turtą grobsčiusių lietuvių buvo dauguma, o tie, kurie gelbėjo žydus ar juos slėpė, tai darė iš egoistinių paskatų. Be to, filme Lietuvos partizanai vaizduojami, kaip nacių pakalikai – pasitraukę į miškus jie tapo nusikaltėliais, banditais, žudikais, kurie kažkodėl šaudo sovietų karius.

Sovietų saugumui ir stribams atstovaujantys asmenys vaizduojami, kaip ryžtingi, nepalaužiami, bet svarbiausia – teigiami herojai. Pavyzdžiui, personažas vardu Taratuta, kurį vaidina garsus rusų aktorius Sergejus Garmašas, pavaizduotas, kaip geraširdis, karo sužalotas sovietų karininkas, kuris daug geria ir užverbuoja Maksą dirbti „operatyviniu darbuotoju“ – sovietu agentu Lietuvoje.

Ir nors Taratuta išbraukia ne vieną pavardę iš tremtinių sąrašų, tarp jų ir Laimos, kuri įtariama ryšiais su partizanais, galiausiai šis karininkas tampa „geruoju dėde“, kuris priverstas tiesiog „klausyti įsakymų“ ir kovoti prieš „miško brolius“.

Kadras iš filmo „Šaltasis tango“
Kadras iš filmo „Šaltasis tango“
© GPI

Taratuta netgi prisiima fatališkojo herojaus vaidmenį ir pateisina savo vadovybę, kuri paaukojo „šimtus tūkstančių sovietų kareivių mūšyje dėl Karaliaučiaus“ – esą generolai teisingai viską darė, „vydami karius, kaip žvėris, kaip mėsą“.

„Nes karas yra visada kruvinas. Tu esi neteisus, Maksai. Ak, tėvyne, mano karti drauge“, – svajingai žvelgdamas į Baltijos jūrą nesutinkančiam Maksui aiškina Taratuta, nors tuo pačiu iškraipomas istorinis faktas, jog mūšyje dėl Karaliaučiaus sovietų armija nepatyrė minimų „šimtatūkstantinių“ nuostolių. Priešingai – sovietai neteko vos kelių tūkstančių karių, tuo tarpu žuvo dešimtys tūkstančių vokiečių karių, civilių, dar daugiau buvo išprievartauta ar kitaip nukankinta.

Galiausiai filme įtvirtinamas naratyvas, jog į Sibirą tremiami „buržuaziniai nacionalistai bei fašistų parankiniai“. Ir nors netgi Maksas atvirai nesutinka su tokiais teiginiais, pareikšdamas, kad prieš sovietų valdžią kariauja ne banditai, o paprasti lietuviai, kurie nori būti laisvi, jį nutildo saugumietis Jonas (aktorius Dainius Kazlauskas), kuris drebia savo pavaldiniui šaltą pareiškimą:„ne tau, žyde, apie mus spręsti“.

Kadras iš filmo „Šaltasis tango“
Kadras iš filmo „Šaltasis tango“
© GPI

Ginčą simboliškai nutraukia partizanų šūviai į sunkvežimį, kuriuo Maksas ir Jonas veža mūšyje nukautų partizanų kūnus. Dar simboliškiau tai, kad partizanų buvimo vietą Maksas ir Jonas išgavo kankindami partizanus slėpusį ūkininką. Pastarojo kaltę esą įrodo slepiamų stribų kūnai bei ūkininko žmonos bandymas kirviu užkapoti Maksą.

Galiausiai ambicingas ir suktas Jonas perimą vadovavimą iš Taratutos, tardo Maksą ir nusprendžia ištremti Laimą į Sibirą. Maksui leidžiama su ja atsisveikinti, bet iš karto po to jį užpuola už savuosius keršijantys partizanai, kurie geležinkelio stotyje, iš kur tremiami žmonės, peiliu mirtinai subado nekenčiamą žydą. Judviejų dukrą globti apsiima „gerasis dėdė“ Taratuta.

Painiava dėl leidimų ir draudimų

DELFI nusprendė kreiptis į LR Kino tarybą, kuri, anot „Garsų pasaulio įrašų“ atstovės D. Laskauskienės, patvirtinto „Šaltasis tango“ rodymą Lietuvos kino teatruose. Tačiau susisiekus su Kino tarybos atstove ji kaip mat pabrėžė, kad ši institucija iš viso nevertina kino teatruose rodomos užsienio kino produkcijos – ši veikla patikėta Indeksavimo komisijai.

Tuo tarpu pastarosios atstovė Jurgita Kažukauskaitė-Sarnickienė DELFI pabrėžė tik tai, kad visi Lietuvoje rodomi filmai turi gauti indeksą – amžiaus cenzo nustatymą.

„Komisija pagal tam tikrus kriterijus, pavyzdžiui, smurtą, necenzūrinę kalbą, sekso scenas nustato tik amžiaus ribą. Neleisti rodyti galima tik vienu atveju – jei yra pornografinis turinys, būtent tiek įstatymų leidėjas yra suteikęs įgaliojimų.

O dėl turinio – ar tai yra propagandinis filmas, ar ne, mūsų komisija to nevertina. Tai yra kino platintojų reikalas“, – pabrėžė J. Kažukauskaitė-Sarnickienė.

Ji pripažino pati peržiūrėjusi šį filmą, bet asmenine nuomone, ar tai yra propagandinis kūrinys, atstovė nenorėjo dalintis.

Tiesa, ji pabrėžė, kad komisijai kilo abejonių ir išties įžvelgtos propagandinės savybės, tačiau komisijos nuomonė tokia, kad „Lietuva yra demokratinė šalis ir demokratinė visuomenė, kur kiekvienas gali spręsti, o suaugusiems žmonėms negalima uždrausti žiūrėti filmą“.

Be to, anot J. Kažukauskaitės-Sarnickienės, „Garsų pasaulio įrašų“ atstovės pareiškimas, kad filmas „Šaltasis tango“ yra įregistruotas ir leidžiamas rodyti nėra visiškai tikslus, mat Indeksavimo komisija neturi prie ko prikibti tik teisine prasme. Tuo tarpu net ir įžvelgusi propagandinius naratyvus komisija gali vertinti tik tuos kriterijus, kurie nurodyti įstatyme.

DELFI dar sykį susisiekus su „Forum Cinemas“ atstovu D. Beržiniu jis pabrėžė, kad jo atstovaujama bendrovė neturi teisė atstovauti valstybės interesams.

„Mes rodome tą, ką atveža platintojai, tad tai yra jų atsakomybė rodyti tai, ko nebus gėda rodyti Lietuvoje“, – sakė D. Beržinis. Jis pripažino filmo nematęs ir patarė kreiptis į „Šaltąjį tango“ esą mačiusį Gintarą Plytniką, kuris yra kino teatro repertuaro vadovas.

Pastarasis DELFI neigė matęs minėtą filmą, tačiau tikino, kad pamatęs „nors vieną maskolį keliantį savo maskoliškas ideologijas, tai tuoj pat imsis priemonių, kad filmas nebūtų rodomas“.

Kadras iš filmo „Šaltasis tango“
Kadras iš filmo „Šaltasis tango“
© GPI

„Bet kol kas mūsų sprendimas yra rodyti, nes iš pateiktų medžiagų, kurios pateiktos, tai ten nebent davatkos gali įžiūrėti kažkokių dalykų, bet aš tai negaliu komentuoti, nes paties filmo nemačiau, tai susilaikysiu, – sakė G. Plytnikas ir giliau įkvėpęs kaip mat pridūrė, – Jeigu patirsime, kad filmas turi blogų intencijų prieš Lietuvos valstybę, tai asmeniškai padarysiu viską, kad jo rodymas baigtųsi“.

Platintojai įžvelgia konkurentų sąmokslą

Galiausiai DELFI dar sykį susisiekė su „Garsų pasaulio įrašų“ atstove D. Laskauskiene. Ji pripažino, kad komentare supainiojo Kino tarybą su Indeksavimo komisija, tačiau kategoriškai nesutiko, jog filme „Šaltasis tango“ galima įžvelgti propagandinių naratyvų.

„Mes manome, kad šis filmas yra realistiškas. Pasižiūrėjome, tikrai neįžvelgėme jokios propagandos. Kad ten kažkuri pusė niekinama – to tikrai nėra. Jei kas atsisako rodyti, tai gal bijo, nes į rusiškus filmus žiūri per padidinimo stiklą, gal nenori triukšmo?“, – svarstė D. Laskauskienė.

Jos manymu, į DELFI Pilietį parašęs ir viešai klausimą dėl galimų propagandinių naratyvų įžvelgęs asmuo esą galėjo būti suinteresuotas konkurentas.

Kadras iš filmo „Šaltasis tango“
Kadras iš filmo „Šaltasis tango“
© GPI

„Čia gali būti visokių niuansų. Jūs matėt filmą? Negi įžvelgėte propagandą? Filmas yra labai jautrus, neutralus, apie istorinius įvykius, iškelia aršias diskusijas, bet tikrai nesutinkame, kad tai propagandinis filmas. Tikrai kai kas žiūri per daug aršiai. Žmonės pažiūrės ir galės patys vertinti“, – sakė filmą platinančios įmonės „Garsų pasaulio įrašai“ atstovė.

Didžiausia problema – visai ne filmas

Tuo tarpu scenaristas Jonas Banys, kuris vienas pirmųjų atkreipė dėmesį, kad „Šaltasis tango“ gali būti propagandinis produktas, nesutinka su platintojų nuomone.

„Visų pirma reikia suvokti, kad pati juosta nėra kažkas didelio ir svarbaus. Ji įdomus tik todėl, kad po ilgos pertraukos atsirado filmas apie mūsų, apie Lietuvos istoriją, kurį finansavo Rusijos valdžia.

Jie finansuoja, jie užsako muziką ir tokie filmai kuriami atitinkamo istorinio naratyvo gairėmis. Šio filmo gairės labai aiškios: visi lietuviai žydšaudžiai, partizanai – banditai, lietuviai vaizduojami, kaip žydų turto perpardavinėtojai, o rusų kareiviai – išlaisvintojai, kurie paaukojo savo gyvybes“, – sakė J. Banys. Jis pripažino pats filmo dar nematęs ir remiasi tik jį mačiusio pažįstamo nuomone.

Jonas Banys
Jonas Banys
© DELFI / Tomas Vinickas

„Tas žmogus buvo susirūpinęs šio filmo poveikiu. Bet pagrindinis klausimas yra ne filmo vertinimas, o pats faktas: Rusija pradeda darbą su Lietuvos istorija ir finansuoja filmus būtent apie tai“, – pabrėžė scenaristas.

Jo nuomone, jei „Šaltasis tango“ nepasakotų jokios istorijos, o vien tik aklai stumtų propagandinį naratyvą – niekam toks filmas nebūtų įdomus.

„Įsivaizduokite, ateina žmogus, atneša propagandinį produktą ir sako: „mieli žiūrovai, štai jums atnešėme propagandinį produktą. Jį sukūrėme taip, kad jūs jaustumėtės, kaip šūdų krūva ir įsitikintumėte, kad jūsų valstybė nieko verta“. Juk nesitikime, kad jie taip darys, ar ne? Visa Kremliaus propagandinė linija yra gerai užmaskuota ir jie toliau mokosi.

Ar autorius specialiai sukūrė propagandinį filmą Lietuvai gavęs raštiškus nurodymus? Ko gero ne. Mes neturime jokios moralinės teisės kaltinti šio režisieriaus, kad jis yra propagandinio fronto karys. Bet dėl to niekas nesikeičia – ne pačio filmo turinio klausimas svarbus ar apie ką filmas, o pats faktas, kad mūsų istorija pasakojama iš Kremliaus pozicijų. Filmo istorinė linija balansuoja ant sovietinės okupacijos neigimo ribos, nes autoriaus pozicija labai aiški: sovietinė armija išlaisvino Lietuvą. Nieko keisto, kad jie taip mano, bet ar tai yra gerai?“, svarstė J. Banys.

Jo nuomone, toks istorijos klastojimas reiškia, kad tokį filmą galima vertinti kaip propagandinį. Tačiau J. Banys suskubo pabrėžti, kad Lietuva yra demokratinė valstybė.

„Esu girdėjęs reikalavimus uždrausti šio filmo rodymą. Tai būtų visiškai kvaila. Lietuvoje cenzūros nėra ir neturėtų būti. Jie gali kurti tokius filmus, o man niekas nedraudžia piktintis. Filmas pasirodys kai kuriuose kino teatruose? Toks gyvenimas, o man džiugu, kad kai kurie jau atsisakė rodyti“, – sakė J. Banys. Vis dėlto jis įžvelgė kitą problemą.

Sergejus Garmašas, Kadras iš filmo „Šaltasis tango“
Sergejus Garmašas, Kadras iš filmo „Šaltasis tango“
© Organizatorių nuotr.

„Kas mūsų valstybėje tokius dalykus vertina ir ką su jais daro? Tragedija ne tai, kad atvežami filmai, kuriuos Rusija kuria apie mūsų istoriją. Tragedija ta, kad mes apie savo istoriją filmus kurti vengiame. Ir vengiame kurti filmus apie istoriją, skirtus masinei auditorijai“, – pabrėžė scenaristas.

Jo manymu, „Šaltasis tango“ tėra tik pirmoji kregždė – pirmasis ženklas, kad Rusija pradeda investuoti į filmus apie Lietuvos istoriją. Tuo tarpu Lietuvos kino ir finansavimo mechanizmas esą sukurtas taip, kad tokių filmų pasirodymui yra sudarytos didelės kliūtys.

„Jei pasirodo istoriniai filmai, jie skirti ne masinei auditorijai. Tokius filmus vertina menininkai, kurie sako „nepainiokime meno su politika“.

Jie neturi galios drausti filmų iš Rusijos ir tai yra gerai, nes tai nėra jų užduotis. Problema ta, kad rusai kuria ką nori, o mes neturime atsako. Mūsų visuomenei šviesti skiriamas pernelyg mažas dėmesys. Ne tiek mūsų galimybių, o noro trūksta“, – sakė pašnekovas.

„Jei svetima šalis, kuri yra priešiškai nusiteikusi prieš mus, sako, kad Lietuva yra neteisėta valstybė, kurios niekada nebuvo ir neturėtų būti, tai jei štai ta šalis pradeda formuoti mūsų istorinius naratyvus pagal save, mums tai yra grėsmė.

Kai prezidentė pasako, kad mes gyvename informacinio karo sąlygomis – kas įvyksta? Ogi nieko. Įsivaizduokite, kas būtų, jei rusų karių dalinys atvyktų ir užgrobtų dalį Lietuvos teritorijos. Kas būtų daroma? Greičiausiai būtų bandoma juos išvaryti arba sunaikinti.

O dabar priešo kariuomenė užėmė mūsų informacinę erdvę. Ką mes darome? Nieko. Ginčijamės, ar čia propaganda, ar ne. Jei mūsų istoriją puola, paklauskime savęs – ką mes darome? Drausti nėra išeitis, nes tai tik sužadins smalsumą.

Bet nebijome ir šnekėti, nes žmonės vis tiek ras būdų pažiūrėti šį filmą. Mes tiesiog norime, kad žmonės žinotų iš anksto, ką žiūri. Kad tai nėra meilės istorija tragiškame kontekste, pakeliui sušeriant viską, ko nori Kremlius. Turime suvokti, kad Rusijos istorinė doktrina yra labai aiškiai suformuluota ir akcentas yra aiškus: Lietuvos niekada nebuvo – taip pas juos mokykliniuose vadovėliuose teigiama“, – priminė J. Banys.

Jo teigimu, sumos, kurio skiriamos istoriniams filmams yra juokingai mažos – vien nepriklausomybės šimtmečiui skirtų filmų biudžetas yra mažesnis, nei skiriama vieno Lietuvos teatro scenos remontui. Be to, dalies minėtų filmų greičiausiai nė nespės parodyti 2018 metais.

„Darome filmus šimtmečiui, bet kai Lietuva švęs, filmų nebus. Nes nėra noro ir iniciatyvos. Kas turėtų jos imtis? Geras klausimas, ypač kai vyksta informacinis karas ir tai pripažįstame.

Kol kas dėl informacinės gynybos mes darome nepakankamai. Kinas ir televizija tebėra galimybė pasiekti masinę auditoriją“, – sakė J. Banys, pridūręs, kad filmas „Šaltasis tango“ kurtas kaip 4 dalių mini serialas, tačiau iš pradžių rodomas kine, nes taip lengviau parduoti produktą.

Lietuvoje kuria ne kiną, o „meną“

Pašnekovas taip pat pripažino, kad Lietuvoje iki šiol formuojamas toks kino suvokimas, kad kinas tegali būti menas, kuris skirtas tik aukštajam meno pasitenkinimui.

„Visos taisyklės ir įstatymai sutvarkyti taip, kad įmanoma finansuoti tik festivalinį, neva aukštos meninės vertės kiną, skirtą siaurai, o ne masinei auditorijai“, – finansavimą skirstančiai Kino tarybai įgėlė J. Banys, priminęs, kad anksčiau šioje taryboje buvo kino teatrų, visuomeninių, komercinių transliuotojų atstovai, kurie dirba su auditorija.

„Dabar liko tik kino menininkai, kritikai ir prodiuseriai, kurie gali skirstyti pinigus valstybiniam kinui. Žinau, kad kai Kino centro vadovą pakvietė į pasitarimą vyriausybiniu lygiu, kaip kovoti su propaganda, jo atsakymas buvo toks: „nepainiokite kino su politika“. Ir jis formaliai teisus, nes įstatyme neparašyta, kad jis turėtų dalyvauti informacinėje kovoje“, – problemą įvardijo J. Banys.

Jo manymu, vis dar egzistuoja požiūris, kad yra arba kinas, kaip menas, arba kinas, kaip begėdiška komercija. O per vidurį, kai masinei auditorijai skirtas filmas būtų ne vien tik apie „antrą galą“, bet ir skatintų reikalingas vertybes, kompromiso nerandama. Anot J. Banio, kuriant filmus masinei auditorijai nereikia pamiršti ir kokybinių kriterijų, tačiau neegzistuojantis žiūrimumo veiksnys kol kas pakerta bet tokias iniciatyvas kurti didelio biudžeto istorinius filmus.

Pavyzdžiui, istorinio filmo apie viduramžius sukūrimui reikėtų mažiausiai kelių milijonų eurų. Tuo tarpu režisieriaus Raimundo Banionio vaidybinio filmo „Purpurinis rūkas“ apie dramatišką pagrindinio veikėjo istoriją pokario Lietuvoje biudžetas siekia vos 800 tūkst. eurų. Iš šios sumos šiemet valstybė skyrė 450 tūkst. eurų.

„Turi būti atsakingi žmonės kurie atsakytų į paprastą klausimą – ar mums tai svarbu, ar ne? Jei taip, turi atsirasti aiškūs kriterijai – kokie naratyvai, kokie istorijos puslapiai mums yra svarbiausiai.

Dabar to nėra ir už mus darbą padaro Rusija. Būtent todėl mums verta suklusti. Ar mes norime, kad mūsų jaunimas mūsų istoriją matytų taip, kaip rodo Rusija, ar kaip mes? Tegu kabina etiketę, kad tai bus mūsų propaganda, bet tai bus mūsų reikalas.“, – sakė J. Banys, priminęs, kad latviams ir estams, kurie sukūrė istorinius filmus tokių problemų dėl finansavimo nekyla.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Įsimintina lietuvių kelionė „Ryanair“ lėktuvu: mums gėda dėl tokio tautiečio (45)

iš Rygos į Kelną skridusį „ Ryanair “ lėktuvą dėl, įtariama, girto įsisiautėjusio...

Lietuvos krepšinio lygos čempionato rungtynės: „Dzūkija“ - „Žalgiris“ (12)

Lietuvos krepšinio lygos čempionato rungtynės: „Dzūkija“ - „Žalgiris“. Tiesiogiai iš...

Lietuvos krepšinio lygos čempionato rungtynės: „Lietuvos rytas“ - „Pieno žvaigždės“ (14)

Lietuvos krepšinio lygos čempionato rungtynės: „Lietuvos rytas“ - „Pieno žvaigždės“....

Didelę problemą pastebėjo net „Google“: tai neturi tęstis (3)

Ar dažnai skaitote, kokios mobiliosios programėlės atsiuntimo ir įdiegimo sąlygos? Kiek...

Veikli moteris kūrybingai žvelgia net į daržovių auginimą (1)

Verslininkės Ingos Malinauskienės šeimos darže viskas auginama natūraliai, nenaudojant jokių...

G. Schroederis: JAV nesuinteresuotos Rusijos sustiprėjimu, bet Europos interesai – kitokie (102)

Buvęs Vokietijos kancleris Gerhardas Schroederis įsitikinęs, kad nė vienas būsimas Rusijos...

Garsus psichologas iš Amerikos Lietuvai turi gerų žinių (33)

Amerikietis psichologijos profesorius James Maddux – ne tik žinomas specialistas savo šalyje, bet...

Kinija paskelbė: misija į Marsą „gerokai įsibėgėjo“ (15)

Kinijos vykdoma 2020 metų savaeigio zondo misijos į Marsą programa „gerokai įsibėgėjo“,...

Luksnėniškis pamėgino naujai išrasti kepsninę (15)

Pietų Lietuvoje esančio Luksnėnų kaimo gyventojas Stasys Guzevičius sukūrė kiek kitokią nei...

Naujas požiūris ar gudrus planas: milžiniškas butas prabangiame name už nerealią kainą (88)

Sostinės savivaldybės planai Vilniaus Gedvydžių gatvėje esančiame name pirkti prabangų butą,...