„Mane ypač neramina mobilios tiek vidutinio nuotolio, tiek artimojo nuotolio dvejopų galimybių raketinės sistemos, kurias Rusija dislokavo Kaliningrade ir Kryme ir dėl jų atsiradęs pusiausvyros nebuvimas. Mums tai yra strateginis iššūkis ir mes kiek atsiliekame, nors stengiamės vytis.
Tikiuosi, ateityje strategine prasme galėsime reaguoti geriau į tokius Rusijos keliamus iššūkius“, – tradiciniame „Sniego susitikime“ DELFI sakė NATO branduolinės politikos ir naujų iššūkių direktorato vadovė Jessica Cox. Aljansas retai arba itin lakoniškai kalba apie savo branduolinę politiką, pažymėdamas nebent tai, kad NATO vis dar yra branduolinis aljansas ir pajėgus reaguoti tiek į konvencines, tiek į branduolines grėsmes.
Tad toks atviras dešimtmetį Pentagone praleidusios amerikietės pareiškimas gali atrodyti tiek kaip šaltas dušas, tiek signalas Aljanso narėms. Laikas nėra atsitiktinis: pernai JAV pasitraukė iš vidutinio nuotolio branduolinių pajėgų sutarties, motyvuodama daugkartiniais Rusijos pažeidinėjimais. Rusija atsakė tuo pačiu ir sustabdė įsipareigojimų INF vykdymą.
Ir nors Rusija neigė sukūrusi, išbandžiusi ir dislokavusi iš sausumos paleidžiamas sparnuotąsias raketas, kurių šūvio nuotolis viršija INF leistiną 500 km ribą, Aljansas nesudvejojo ir vieningai palaikė JAV išvadą: Rusija melavo. Tokias išvadas įslaptintuose NATO pusėdžiuose pateikė ir savo žvalgybos tarnybų duomenimis pasidalijusios dar kelios Aljanso šalys.
Galiausiai dar vienu įrodymu tapo šiemet sausį įvykęs mįslingas rusiškos trumpo nuotolio balistinės raketos „Iskander-M“ bandymas, kurio metu iš Rusijos paleista raketa nuskriejo 650 km ir nukrito Kazachstane. DELFI kalbinti ekspertai ir NATO pareigūnai neoficialiai pripažino, kad vienaip ar kitaip Rusija apgaudinėja NATO ir likusį pasaulį net dabar, nebesaistant INF sutarčiai.
Tad Aljansui iškelta aiški užduotis: deklaracijomis aiškiai pasmerkus Rusijos melą NATO privalo atsakyti į Kremliaus keliamas grėsmes. Tačiau nepaisant kantriai kartojamų NATO pareiškimų, kad analogiškomis arba veidrodinėmis priemonėmis Aljansas į rusų veiksmus neatsakys, imsis tik gynybinių veiksmų, J. Cox DELFI pripažino, kad NATO šalys nebus tik pasyvios.
Aljanso atsako priemonių arsenalas
„NATO yra vieninga, kaip mes strateginiame lygyje suvaldysime procesus žlugus INF sutarčiai. Daugelis šių priemonių nėra skirtos visuomenei“, – pripažino J. Cox, pažymėjusi, kad su įrodymais supažindintos NATO narės neabejoja, jog Rusija pažeidė INF susitarimą, o tų įrodymų detalių sutarta neviešinti dėl žvalgybinės informacijos jautrumo. Pareigūnė taip pat nesileido į kalbas, kokios gali būti tos atsako priemonės.
Šaltojo karo laikais, 9-jame dešimtmetyje į sovietų dislokuotas vidutinio nuotolio balistines raketas „Pionier“ (SS-20 pagal NATO klasifikaciją) JAV atsakė Europoje NATO šalyse dislokuodama balistines raketas „Pershing II“ ir iš sausumos paleidžiamas sparnuotąsias raketas GLCM (modifikuota garsiosios „Tomahawk“ versija).
Šiuo metu net neoficialiai niekas NATO nekalba apie panašias priemones, nors rusus iki paskutinės minutės įtikinti dėl INF sutarties įsipareigojimų laikymosi nesėkmingai bandę amerikiečiai jau turi savo atsaką – per pastaruosius kelis mėnesius atsakydama į rusiškas raketas JAV išbandė iš sausumos paleidžiamą „Tomahawk“ versiją ir naują balistinę raketą.
Abiejų jų šūvio nuotolis viršijo 500 km – INF sutarties ribą. Be to, J. Cox DELFI taip pat pripažino, kad NATO sąjungininkai bent jau nesipriešina amerikiečių planams jūroje dislokuojamiems pajėgumams – atominiams povandeniniams laivams su balistinėmis raketomis „Trident“.
Naujausia šių raketų branduolinių galvučių modifikacija W-76-2 yra nedidelės galios ir laikoma viena JAV atsako priemonių būtent Rusijos raketoms 9M729 (pagal NATO klasifikaciją SSC-8 arba „Screwdriver“). Šios raketos rusai iki šiol viešai nepademonstravo, nors pernai bandė apgauti užsienio šalių kariškius ir ekspertus, parodžiusi tariamą raketos konteinerį. Amerikiečiams toks rusų šou įspūdžio nepadarė, mat tikroji raketa iki šiol laikoma paslaptyje.
J. Cox teigimu, NATO taip pat patikima priemone laiko dvejopų galimybių orlaivius. Dvejopos galimybės šiame kontekste reiškia, kelių Aljanso šalių orlaiviai gali atlikti tiek įprastines, tiek branduolines užduotis.
Kitaip sakant, kad NATO branduolinio dalijimosi programos narių – Vokietijos, Belgijos, Nyderlandų, Italijos ir Turkijos specialiai pritaikyti naikintuvai, gali gabenti ir su JAV prezidento sutikimu panaudoti amerikietiškas branduolines bombas B-61, kurios saugomos minėtose valstybėse.
„Po INF žlugimo mes žiūrime kaip galime sustiprinti šių dvejopų galimybių orlaivių atsparumą, kad jie būtų ne šiaip statiški, bet pasirengę, galintys greitai išsisklaidyti, būti išsaugoti. Tai yra strateginė rolė ne tik operacine prasme, bet ir politine – tai kartu siunčia stiprią žinutę“, – pažymėjo J. Cox.
Be to, pasak Aljanso pareigūnės, tokios viešai NATO vadovo Jenso Stoltenbergo išsakytos priemonės, kaip priešraketinės gynybos, žvalgybinių, stebėjimo ir išžvalgymo (ISR) pajėgumų stiprinimas, adaptavimasis prie naujų iššūkių pratybose taip pat yra svarbios.
Kas gali būti ir kokia yra realybė
Bet ar viso to užteks? Juo labiau, kad Rusija niekada neslėpė itin priešiško nusistatymo NATO priešraketinei gynybai, kurios elementai – „Aegis ashore“ sistemos su raketomis SM-3 dislokuotos Lenkijoje ir Rumunijoje. Rusijos teigimu, Aljanso priešlėktuvinė gynyba pažeidžia galios pusiausvyrą regione ir neva kelia grėsmę Rusijos strateginiam branduoliniam arsenalui.
Be to, pasak Kremliaus, šias priešraketines raketas iš stacionarių konteinerių galintys paleisti paleidimo įrenginiai Mk41 taip pat pritaikyti ir puolamosioms operacijoms, mat tokie patys Mk41 įrenginiai iš laivų gali leisti ir sparnuotąsias raketas „Tomahawk“.
Prisimenant šaltojo karo laikus, kai Sovietų lyderiai paranojiškai bijojo NATO pirmojo smūgio tokiomis raketomis, rusų nuogąstavimai Maskvos rėmėjams gali pasirodyti netgi visai logiški.
„Rusija pati turi sofistikuotas priešraketinės gynybos sistemas ir žino kaip jos veikia. Rusija taip pat supranta, kad kaltinimai NATO esą mūsų priešraketinė gynyba kelia grėsmę jų strateginėms sistemoms tiesiog prasilenkia su realybe.
Tai gera tema kalbėjimui, bet rusai supranta, jog mūsų raketos grėsmės jiems nekelia. Taip, Mk41 galima būtų pritaikyti, bet taip nėra daroma. Tai tas pats, kas sakyti, jog rusų sparnuotosios raketos „Kalibr“, kurios sumontuotos laivuose, lengvai gali būti pritaikytos ir sausumoje – gali būti, bet taip nėra daroma. Tad tie argumentai kas gali būti ir kas yra realybė tėra retorikos šokis“, – sakė J. Cox.
Rusija prarado pasitikėjimo kreditą
Vis dėlto NATO pareigūnė pripažino, kad dabar galima laukti neramaus ginklavimosi varžybų laikotarpio, kai Rusija ir JAV toliau vystys savo sistemas, paleidžiamas iš sausumos, įskaitant strategines, tokias, kaip rusų neseniai pristatytą „Avangard“ kompleksą ar hipergarsines raketas.
Ekspertų teigimu, jei jau Šaltojo karo laikais vidutinio nuotolio raketos su branduoliniais užtaisais kėlė baimę ir siaubą, o kartu ir didino atsitiktinio branduolinio karo riziką, tai dislokavus 5 kartus už garsą greičiau skriejančias hipergarsines raketas reakcijos laikas dar sutrumpėja, o klaidos kaina auga – išgirdus apie atskriejančią hipergarsinę raketą sprendimų priėmėjai turėtų vos kelias minutes apsispręsti, ar smogti atgal, ar įvertinti tariamą ataką, kaip nesusipratimą, techninę, kompiuterio ar kitokią klaidą ir sulaukti raketos smūgio.
Juo labiau, kad šiuo metu, anot J. Cox, ją labiausiai neramina faktas, kad Rusija jau turi dislokavusi sparnuotąsias raketas SSC-8, o NATO pasienyje – Kaliningrado ir Pskovo srityse laiko po raketinę brigadą „Iskander-M“.
Pažymima, jog NATO viešai leidžia rusams suprasti – ši puolamoji ginkluotė stebima dieną ir naktį. Pavyzdžiui, pastaraisiais mėnesiais vien viešuose šaltiniuose galima aptikti JAV, birtų, švedų ir net prancūzų elektroninės žvalgybos, antžeminio stebėjimo ir kitokių žvalgybinių orlaivių skrydžių virš Baltijos šalių įrodymus.
Nuolat ne po vieną, o jau po kelis virš Baltijos šalių besisukiojantys ir apie tai atvirais kanalais įsijungę autoatsakiklius rusams savo buvimą regione demonstruojantys NATO bei sąjungininkų žvalgybiniai orlaiviai gali ne tik šnipinėti, bet ir tapti savotiška atgrasymo priemone. Tuo pačiu metu Aljansas taip pat pradeda atviriau kelti klausimą pačiai Rusijai dėl puolamosios ginkluotės dislokavimo pasienyje.
„Būtų puiku suprasti ir išgirsti iš pačios Rusijos, kodėl ji dislokavo „Iskander-M“ Kaliningrade, kokią problemą jie sprendžia? Ne, mūsų nedžiugina tokių raketų buvimas ten“, – J. Cox antrino NATO generalinio sekretoriaus pavaduotojas gynybos politikai įr planavimo klausimams Patrickas Turneris. Tiek jis, tiek J. Cox pažymėjo, kad Aljansas nuosekliai stiprina gynybinius pajėgumus Baltijos šalyse ir pasirengęs reaguoti į bet kokius Rusijos iššūkius. Tuo metu kalbėti su Maskva apie naują INF sutartį kol kas esą nelabai yra prasmės, mat, pasak J. Cox, ne vieną tarptautinį susitarimą pastaruoju metu sulaužiusi Rusija prarado pasitikėjimo kreditą ir jį būtų sunku atgauti.