aA
Rusija buvo ir galimai yra linkusi jėga perbraižyti Europos žemėlapį. Toks JAV analitikų įspėjimas nuskambėjo praėjus vos trims metams po 2008-ųjų rugpjūtį kilusio Rusijos-Sakartvelo karo. Vėlesni įvykiai Ukrainoje parodė, kad šį įspėjimą ir dešimtmečio senumo konflikto pamokas net ir dabar supranta ne visi.
© Rimas Pocius

Rusijos invazija, okupacija ir aneksija, tarptautinės teisės sulaužymas, kišimasis į kitos šalies politinius procesus. Rusijos agresijos stabdymas, atgrasymas. Tokios frazės šiandien jau nestebina ir, regis, yra įprastos tarptautinės leksikos dalis Vakaruose, su kuriais Kremliaus santykiai – kone blogiausi nuo Sovietų sąjungos žlugimo.

Ne paslaptis, kad tokį santykių pablogėjimą iššaukė 2014 m. Kremliaus įvykdyta Krymo aneksija ir sukeltas karas Ukrainoje. Neigiamą požiūrį į Kremlių formuoja ir Rusijos kariniai veiksmai Sirijoje, kibernetinės atakos, šnipinėjimo veikla, kišimasis į politinius procesus JAV, Vakarų Europoje, prieš Vakarus nukreiptos karinės pratybos, kuriose imituojama karinė agresija prieš ES ir NATO nares.

Savo ruožtu, Aljanso veiksmai, skirti stiprinti savo narių, pirmiausiai Baltijos šalių gynybą nuo galimos Rusijos agresijos jau atrodo, kaip savaime suprantami, nors ir kelia nuolatinį Rusijos įsiūtį tiek oficialiuose formatuose, tiek Kremliaus propagandos ruporuose.

Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje ir Lenkijoje dislokuoti daugiašaliai NATO batalionai Aljanso viduje didelių diskusijų dėl savo prasmės ir tikslų nekelia – didžioji dalis NATO narių rotuoja savo pajėgas minėtuose batalionuose. Ar tai būtų į Rusiją palankiau žiūrinčių Prancūzijos ir Vokietijos tankai, ar toli nuo Rusijos esančių Portugalijos jūrų pėstininkų kuopa – kariai dislokuoti ir ruošiasi blogiausiam scenarijui Baltijos šalyse, nors prieš dešimtmetį tai, regis, būtų buvę sunku įsivaizduoti.

Galimi Rusijos kėslai analizuojami, o veiksmai stebimi – virš Baltijos šalių nuolat sukiojasi JAV ir kitų Aljanso narių žvalgybiniai orlaiviai, patruliuoja sustiprintos NATO oro policijos naikintuvai, braižomi ambicingi planai stiprinti greitojo reagavimo pajėgas ir priešlėktuvinę gynybą.

Žvalgybinių lėktuvų RC-135 skrydžių maršrutai
Žvalgybinių lėktuvų RC-135 skrydžių maršrutai
© twitter

Išties dauguma šių veiksnių galėjo lemti dar 2008-siais Rusijos sukeltas konfliktas Šiaurės Kaukaze. Vis dėlto tuomet reakcijos buvo visai kitokios: daug susirūpinimo, taikdariškos diplomatijos, bet mažai politinio ir karinio įvertinimo, iš esmės numojant ranka į Kremliaus panaudotas priemones. Būtent šiomis dienomis minimas 5 dienų karas tarp Rusijos ir Gruzijos bei jo išmoktos arba pamirštos pamokos leidžia dar kartą pažvelgti, kas pasikeitė, o kas nepakito per dešimtmetį ir kodėl tai svarbu.

Karo pasekmės – nevienareikšmiškos

Iš pirmo žvilgsnio, pokyčiai akivaizdūs ir net simboliniai: Lietuvoje Gruzija vadinama Sakartvelu, 2008-ųjų karo metu šaliai vadovavęs Michailas Saakašvilis šiuo metu ne tik nėra jos prezidentas, iš jo atimta ir Sakartvelo pilietybė. Jau 5 metus šalyje įtakos svertai sutelkti formaliai nuo valdžios nusišalinusio ir su Rusija gerinti santykius žadėjusio oligarcho Bidzinos Ivanišvilio rankose.

Kita vertus, nepaisant NATO šalių išsakomos paramos Sakartvelo narystei Aljanse, ši šalis iki šiol nėra gavusi net oficialaus pakvietimo – 2008-ųjų karas įšaldė tokius kartvelų siekius, nepaisant virtinės politinių, ekonominių ir karinių reformų bei dalyvavimo NATO misijose.

Nuo pirmojo 1992-1993 m. karo iki 2008-ųjų karo Sakartvelas dar formaliai kontroliavo kai kurias osetinų ir abchazų valdomas teritorijas, o Rusija nebuvo pripažinusi autonominių Pietų Osetijos ir Abchazijos regionų nepriklausomybės. Po karo Maskva pripažino jų nepriklausomybę.

Tiesa, ironiška, kad dabar šios atskilusios teritorijos tik formaliai yra nepriklausomos, o jas pripažino vos 5 pasaulio šalys – Venesuela, Nauru, Sirija, Nikaragva bei pati Rusija, kuri realiai jas ir valdo. Būtent Kremlius skiria minėtų respublikų valdžios atstovus, kurių dalis yra ne šiaip statytiniai, o atvykėliai iš Maskvos, o Sakartvelas čia prarado bet kokią turėtą įtaką.

Kruvinos pamokos, kurias Europa dar tik bando suprasti: Kremlius to nepamiršo
© Scanpix

Be to, 2014-ųjų prasidėjęs karas Ukrainoje ne tik pademonstravo Kremliaus siekius nesilaikyti tarptautinių susitarimų, rizikuoti karine jėga perbraižyti Europos šalių žemėlapius, bet ir naudoti panašią strategiją bei taktiką, kurios, nepaisant griežtesnės Vakarų šalių reakcijos, jas vis dar glumina, šokiruoja ir gali užklupti nepasiruošusias.

Europoje tik pastaraisiais metais rimčiau pripažinta, kad saugumo situacija pasikeitė iš esmės, o būtent Rusija gali kelti grėsmę Vakarų šalių interesams. Ar tai būtų bendra grėsmė nacionaliniam saugumui, ar tiesioginiai karinės, žvalgybinės, ekonominės grėsmės pavienėms valstybėms – apie tai kalbama nuolat ne tik Vilniuje, bet ir Paryžiuje, Londone, Berlyne bei Vašingtone.

Sankcijos, kurios nepaisant vis drąsiau reiškiamų kai kurių Vakaruose esančių prorusiškų arba tiesiog pragmatinių interesų turinčių politinių jėgų norų, iki šiol neatšauktos. Tačiau tokie Kremliui nepalankūs veiksmai labiau siejami su įvykiais Ukrainoje, tyčia ar ne pamirštant, jog Rusijos agresija prieš kaimynes XXI a. prasidėjo ne Kryme, o Sakartvele.

Ir net tuo metu, kai vokiečiai vadovauja NATO batalionui Lietuvoje, kur dislokavo savo karius, Berlynas toliau tęsia energetiniu Trojos arkliu vadinamą „Nord Stream 2“ projektą, o Vokietijos karinėse pajėgose jaučiamas pavojingas personalo ir technikos stygius.

Tai skamba netgi ironiškai, mat būtent Penkių dienų karas 2008-ųjų rugpjūtį atvėrė Rusijos ginkluotųjų pajėgų žaizdas: kvalifikuoto personalo, technikos priemonių, koordinacijos stygių.

Trumpo, Rusijai sėkmingo, tačiau daug problemų sukėlusio karo pamokas Kremlius ėmė spręsti iš karto – dar tų pačių metų rudenį paskelbta ambicinga Rusijos karinių pajėgų reforma, kuri tęsiasi iki šiol – vykdomas trečiasis jos etapas. Šios pamokos aktualios ir Lietuvai, garsiai kalbančiai apie priešiškus Rusijos veiksmus.

Pirmoji pamoka: įžvelgti kėslus

Kalbėti apie Rusijos grėsmę Lietuvai dėl istorinių, geopolitinių ir kitų objektyvių priežasčių buvo paranku. Tačiau kalbos ir darbai skyrėsi: 2008-2009 metais smogus ekonominei krizei, Lietuva mažino finansavimą gynybai. Mažiausia suma pasiekta 2010 metais, kai gynybai skirti tik 244,8 mln. eurų (šiuo metu skiria 873 mln. eurų), o procentine išraiška mažiausias procentas (0,77 proc. BVP) skirtas 2013 m. Be to, 2008 m. sustabdžius šaukimą į kariuomenę ėmė trūkti karių.

Kruvinos pamokos, kurias Europa dar tik bando suprasti: Kremlius to nepamiršo
© KAM nuotr.

Šie veiksniai ne tik atrodė prastai sąjungininkų akyse, bet ir neleido pačiai Lietuvos kariuomenei plėtoti savo būtinų pajėgumų ir tinkamai ruoštis Sakartvelo scenarijaus situacijai.

Kad šis scenarijus buvo ne spontaniškas, Kremliui netikėtas, o Rusijoje planuotas ir beveik pagal planą įgyvendintas, JAV Karo koledžo Strateginių studijų instituto tyrime 2011 m. mini du autoritetingi analitikai – Arielis Cohenas ir JAV Armijos pulkininkas Robertas Hamiltonas. Pirmasis dar 2006 ir 2008 metais įspėjo apie galimą karą Sakartvele.

Tyrime išskiriamos kelios svarbios pamokos. Pirmiausia, kaip pabrėžia tyrimo autoriai, Rusija separatistinius abchazų ir osetinų judėjimus Sakartvele rėmė nuo pat 1992 m.

„Reikalai tik pablogėjo po to, kai prezidentu buvo išrinktas proamerikietiškas, į NATO ir ES orientuotas Michailas Saakašvilis.

Nuo 2006-ųjų karinės operacijos tikimybė tapo ne „ar“, o „kada“ klausimu“, – teigia tyrimo autoriai. Todėl pirmąją pamoka galima laikyti planų paruošimą ir jų įgyvendinimą. Gebėjimu įžvelgti, kad Rusija planuoja karą, prieš dešimtmetį pasigirti galėjo nedaugelis.

Vis dėlto būtent A. Cohenas ne tik prieš karą įspėjo, bet ir po jo tyrime pabrėžė, jog Rusija karą planavo mažiausiai 2,5 metų ir kryptingai provokavo konfliktą: dalijo abchazams ir osetinams rusiškus pasus, rengė provokacijas pasienyje.

Iki karo veiksmų pradžios Rusija didino diplomatinį spaudimą ir stengėsi izoliuoti Sakartvelą diplomatiniame fronte bei sukelti sąmyšį Tbilisyje. A. Coheno manymu, Rusijai tai daryti sekėsi.

„Karo išvakarėse Rusija galėjo būti tikra, kad jai pavyko taip suerzinti Sakartvelo valdžią, kad šis sprendimų priėmimas, kuris ir taip niekada nebuvo nuoseklus ir aiškus, buvo reikšmingai sukompromituotas. Rusija taip pat įžvelgė plyšį tarp Sakartvelo ir Vakarų požiūrio į įšaldytus konfliktus ir galėjo tuo pasinaudoti. Rusijos kariniai veiksmai buvo drąsūs ir gerai koordinuoti su politiniais sprendimais“, – teigia JAV tyrėjai. Karo neišvengiamumą pabrėžė ir rusų autoriai.

Kruvinos pamokos, kurias Europa dar tik bando suprasti: Kremlius to nepamiršo
© AFP / Scanpix

„Rusijos vadovybei tapo aišku, kad vienintelis būdas apginti tas nepripažintas respublikas buvo tiesioginė karinė intervencija, jei Gruzija bandytų susigrąžinti separatistines respublikas“, – savo knygoje „Rugpjūčio tankai“ rašė Antonas Lavrovas. Sakartvelą tereikėjo išprovokuoti. Ir tai pavyko, tiesa, kaip pažymi A. Cohenas ir R. Hamiltonas – gal net anksčiau, nei tikėjosi Kremlius.

Pavyzdžiui, 2007 m. Rusijos karinių oro pajėgų lėktuvas paleido raketą į Sakartvelo radarą – raketa nukrypo nuo kurso, nesprogo, tačiau Kremlius įžūliai neigė atsakomybę. Tais pačiais metais Rusija numušė Sakartvelo bepilotį orlaivį. Be to, iš pradžių Kremlius siekė išprovokuoti konfliktą ne Pietų Osetijoje, o Abchazijoje, kur Sakartvelo oro erdvę nuolat pažeidinėjo Rusijos orlaiviai, o Kremlius viešai stojo į separatistų pusę, formaliai nutraukdamas ginklų embargą ir ginkluodamas abchazus.

Nepavykus kartvelų išprovokuoti Abchazijoje, Rusija pajėgas metė į Pietų Osetiją, kurioje be išankstinio įspėjimo dislokavo papildomus 500 karių. Be to, savo karių judėjimą Rusija aiškino siekiu nuslopinti įtampą ir kitais taikdariškais motyvais.

Tačiau iš tikrųjų regione buvo stiprinamos pajėgos ir ruošiamasi konfliktui. Pavyzdžiui, prieš pat karą Rusija surengė milžiniškas pratybas „Kaukazas 2008“, kurios buvo ir paskutinė treniruotė prieš konfliktą, ir psichologinio poveikio priemonė.

Tuo metu Vakarams buvo skleidžiama dezinformacija, kad pratybos esą prieš nieką nenukreiptos, tai neva antiteroristiniai mokymai. Net jei ir Vakaruose tuo nedaug kas tikėjo, dėmesio į besitvenkiančią audrą sprendimų priėmėjai nekreipė. Galiausiai, prieš pat karą rugpjūčio 8-ąją, į Pietų Osetiją buvo permesti Rusijos 58-osios armijos 135-ojo ir 693-ojo motošaulių pulkų daliniai, kurių žaibišką operaciją prieš separatistus planavę kartvelai nesitikėjo sutikti.

Kruvinos pamokos, kurias Europa dar tik bando suprasti: Kremlius to nepamiršo
© Rimas Pocius

Dalis plika akimi matomų Kremliaus planų pavyko: kartvelų kariai buvo išstumti iš separatistinių regionų, kuriuose iki karo veikė, kaip taikdariai, o Rusija visiškai perėmė Pietų Osetijos ir Abchazijos kontrolę. Be to, buvo užkirstas kelias Sakartvelo narystei NATO. Kiti planai – M. Saakašvilio nuvertimas, Rusijai palankaus lyderio atvedimas ir tarptautinio BTC dujotiekio tarp Sakartvelo, Azerbaidžano ir Turkijos kontrolės perėmimas bent jau 2008 m. nepavyko.

Tiesa, vėlesni įvykiai – M. Saakašvilio nuopolis, Kremliui palankesnių politinių jėgų atėjimas į valdžią Sakartvele ir susitarimai su Azerbaidžanu bei Turkija Rusijai galiausiai suteikė naudos. Ir nors formaliai Kremliaus įtaka Sakartvele po karo sumenko, abi šalys vėliau atnaujino nutrūkusius diplomatinius ir prekybinius santykius – tai, ko Rusijai nepavyko pasiekti ginklu, bandoma įtvirtinti kitais būdais, pavyzdžiui, minkštąja galia.

Ką pražiopsojo žvalgyba?

Antroji pamoka, kaip ir kiekviename kare – tinkama žvalgybinė informacija arba atvirkščiai – jos trūkumas, kurio pasekmės gali būti skaudžios. Pavyzdžiui, tyrimo autoriai pažymi, kad nepaisant pasikartojančių provokacijų pasienyje dar 2007 metais ir kitų metų pavasarį bei vasarą, Sakartvelo politinė vadovybė buvo užklupta nepasiruošusi tokiam intensyviam ir dideliam karui.

Tuometinis Sakartvelo karinių pajėgų vadas Zaza Gogava parlamentinei komisijai liudijo, kad kartvelai esą tikėjosi dar vieno apsišaudymo raundo arba ruošėsi kariauti tik su Pietų Osetijos separatistais, kuriuos remtų nedidelis Rusijos kontingentas – aviacija ir artilerija.

Tam kartvelai buvo pasiruošę – turėjo puikius artileristus, kurie iš pradžių pranoko rusus ir vieną karo dieną kaip lygūs su lygiais prieš Rusijos aviaciją bei sausumos pajėgas drąsiai skraidžiusius Sakartvelo karinių oro pajėgų lakūnus. Tai buvo bene pirmas kartas, kai rusų pajėgos pateko į intensyvų artilerijos ir aviacijos apšaudymą. Vieno apšaudymo metu buvo sunaikinta Rusijos armijos štabo kolona, sužeistas 58-osios armijos vadas Anatolijus Chruliovas.

Kruvinos pamokos, kurias Europa dar tik bando suprasti: Kremlius to nepamiršo
© Reuters / Scanpix

Be to, tyrimo autorių teigimu, galimai apsiskaičiavo ir rusai, kurie tikėjosi, jog konfliktas kils vėliau rugpjūtį. Todėl prasidėjus mūšiams Rusijos karinė ir politinė vadovybė trumpam sutriko: tikrasis Rusijos vadovas – V. Putinas, o ne jo nominalus statytinis Dmitrijus Medvedevas dalyvavo Pekino olimpinių žaidynių atidarymo ceremonijoje, naujasis Generalinio štabo viršininkas generolas Nikolajus Makarovas buvo neseniai paskirtas, o karinių operacijų vado iš vis nebuvo.

Galiausiai, rusus nemaloniai nustebino Sakartvelo priešlėktuvinė gynyba, ypač neseniai įsigytos sistemos „Buk M1“, kurios numušė daugiausiai Rusijos orlaivių.

Geriausiu atveju patenkinamai kare pasirodžiusi Rusijos aviacija netgi neturėjo tikslių duomenų apie priešininko pajėgų išsidėstymą ir, tyrimo autorių teigimu, neretai atakuodavo menkaverčius taikinius – senus, nebenaudojamus radarus, amunicijos sandėlius. Tačiau turėdami išankstinį veiksmų planą rusai greitai susigriebė, o galingam ir koordinuotam Rusijos atsakui kartvelai nebuvo pasiruošę.

„Žvalgyba nepateikė aiškių duomenų apie galimą didelio masto Rusijos intervenciją“, – teigė Z. Gogava. Tyrimo autoriai pabrėžia, kad susimovė ne tik kartvelų žvalgyba, bet ir politinė vadovybė, kuri nuolat kišosi į karinių planuotojų veiklą, sėjo chaosą.

Kruvinos pamokos, kurias Europa dar tik bando suprasti: Kremlius to nepamiršo
© AP / Scanpix

Tad net kai 2008-ųjų liepą buvo aišku, jog konfliktas su separatistais ir jų remiama Rusija neišvengiamas, įsivaizdavimas, kad „viskas kaip nors susitvarkys ir baigsis geruoju“ buvo pragaištingas: pati karinė operacija Pietų Osetijoje suplanuota pernelyg karštligiškai, neįvertinus visų veiksnių. Sakartvelas taip pat negalėjo pasinaudoti visais savo pranašumais.

Pabrėžiama, kad kare Rusija gebėjo pademonstruoti gerą strateginio ir operacinio planavimo lygį, tačiau rusų kariškiai grubiai klydo priimdami taktinius sprendimus.

Tuo metu tvarkingai veikę ir gerai pasirodę kartvelai taktiniame lygmenyje pranoko rusus, netgi turėjo geresnę ginkluotę, pavyzdžiui, geresnius tankų ir orlaivių taikymosi prietaisus, tačiau karinė ir politinė vadovybė darė vieną klaidą po kitos.

Pavyzdžiui, kartvelai taip ir nesugebėjo užverti strategiškai svarbaus Rokio tunelio – vienintelio sausumos kelio iš Rusijos į Pietų Osetiją. Kol susigriebusi Sakartvelo karinė vadovybė bandė taisyti padėtį, tarp mūšiuose sukaustytų 3 batalionų atsivėrė skylė, kuria pasinaudojo rusai.

O kartvelai neturėjo paruoštų rezervų kamšyti skyles – sutelkus pagrindines pajėgas Pietų Osetijoje, rusai jas atkirto ir bombardavo, be to, atvėrė antrąjį frontą iš Abchazijos pusės, o prastai apmokytus rezervistus Sakartvelas mobilizavo jau tik rusų šarvuočiams riedant link Tbilisio.

Amerikiečių apmokyta geriausia Sakartvelo kariuomenės brigada 2008-ųjų rugpjūčio pradžioje buvo toli nuo gimtinės – dalyvavo taikos palaikymo misijoje Irake. Šią brigadą į Sakartvelą amerikiečiai lėktuvais permėtė tik paskutinėmis karo su Rusija dienomis, kai tai jau nieko nelėmė. Be to, karas netikėtu tapo ir amerikiečiams.

Gruzijos kariai grįžo iš Irako
Gruzijos kariai grįžo iš Irako

„JAV žvalgybai trūko analizės apie Rusijos invazijos į Sakartvelą grėsmę“, – teigia tyrimo autoriai, pabrėžę, kad amerikiečių žvalgybininkai taip pat nesugebėjo suvesti galų – per 15 metų Vašingtonas Sakartvelui buvo skyręs 2 mlrd. dolerių paramos, į ką itin jautriai reagavo Maskva, tačiau amerikiečiai neįžvelgė strateginės grėsmės, kurią Rusija galėjo kelti JAV draugiškai šaliai.

Realios ir popierinės pajėgos

Viena svarbiausių pamokų tiek Sakartvelui, tiek Rusijai tapo supratimas, kas ir kaip gali kautis. Ir nors vykstant karui JAV žiniasklaida, pavyzdžiui, CNN, šiurpino žiūrovus pajėgumų palyginimais – „popieriuje“ Rusijos ginkluotosios pajėgos kartvelus pranoko šimtus kartų karių, tankų, artilerijos, orlaivių skaičiais, realūs veiksmai parodė, kad tuo metu Rusija buvo pasiruošusi prasčiau. Iš pradžių rusai netgi turėjo mažiau karių.

Vien pats faktas, kad didžiąją dalį kovinių veiksmų vykdė ne šalia Gruzijos buvusios 58-osios armijos daliniai, kurie pakeliui į Sakartvelą neteko 20 proc. šarvuotosios technikos vien dėl gedimų, o iš Pskovo atskraidinti desantininkai, parodė apverktiną Rusijos pajėgų būklę. Nepasiruošę kautis kariai ir karininkai, neveikianti kovinė technika ir kiti veiksniai lėmė, kad Rusijai į mažą karą teko atskraidinti dalinius ar net patyrusius jų vadus iš tolimiausių šalies kampelių.

Kruvinos pamokos, kurias Europa dar tik bando suprasti: Kremlius to nepamiršo
© Rimas Pocius

Be to, kaip pažymi tyrimo autoriai, desantinė operacija įvykdyta saugioje vietoje – Abchazijoje, kur lėtai išlaipinti keli tūkstančiai rusų desantininkų.

Dar keli tūkstančiai su savo technika buvo atgabenti senoviniu būdu – geležinkeliu, o kovinių šuolių desantininkai taip ir neatliko – mūšiuose kartu su Rusijos specialiųjų ir nereguliariųjų pajėgų (čečėnais) daliniais veikė, kaip eiliniai pėstininkai.

Tokie Rusijos pajėgų parengties rodikliai tapo vienu svarbiausių karinės reformos taikiniu: po dešimtmečio Rusija aukštoje karinėje parengtyje laiko dešimtis tūkstančių karių ir nuolat treniruoja jų greitą permetimą per visą šalies teritoriją į bet kurį pasienio tašką.

Pavyzdžiui, operacijos Kryme, Rytų Ukrainoje ir Sirijoje parodė, kad Rusija ir toliau priversta remtis aukštesnės parengties daliniais ir net privačiomis karinėmis bendrovėmis. Tačiau tokių dalinių dabar yra gerokai daugiau, nei prieš dešimtmetį ir jie geriau koordinuoja savo veiksmus.

Pajėgų koordinacijos trūkumas buvo Rusijos Achilo kulnas 2008-ųjų kare. Tragikomiškos situacijos, kai Rusijos karinių oro pajėgų vadovybė turėjo mobiliaisiais telefonais perdavinėti informaciją kare dalyvaujantiems lakūnams buvo dažnos. Be to, rusų karo aviacija nekoordinavo veiksmų su sausumos pajėgomis ir dėl to pasitaikė keli „draugiškos ugnies“ atvejai – Rusijos aviacijos apšaudyti rusų kariai sausumoje, kaip įtariama, numušė kelis savus lėktuvus.

Tad tokia padėtis buvo prieš dešimtmetį: Rusijos karinės oro pajėgos neturėjo patikimų priemonių nuslopinti netgi kuklaus priešininko – Sakartvelo priešlėktuvinės gynybos sistemą, o dėl viešai išgirtų, tačiau iš tikrųjų – nevykusių bepiločių orlaivių apgailėtino pasirodymo į žvalgybą buvo mestas strateginis bombonešis Tu-22, kurį kartvelams pavyko numušti. Neturėdami tikslių „išmaniųjų“ bombų, rusai dažnai bombarduodavo netiksliai, dėl to Goryje nukentėjo kartvelų civiliai.

Kruvinos pamokos, kurias Europa dar tik bando suprasti: Kremlius to nepamiršo
© Reuters / Scanpix

Būtent dėl tokių nesėkmių Kremliaus pasirodymą kare skeptiškai vertinę analitikai galėjo pražiopsoti Rusijos karinių pajėgų reformos rezultatus: net ir skylėta, korupcijos paženklinta reforma, dėl kurios teko atleisti vieną gynybos ministrą, pakeitė Rusijos karines pajėgas iš esmės.

Rusijos karinės pajėgos ne šiaip įsigijo naujų ginkluotės sistemų. Daug svarbesnis atliktos reformos rezultatas, kuris ne visada matomas plika akimi: pokyčiai karininkų korpuse, jų paruošimo ir aprūpinimo srityse jaučiami pamažu, bet užtikrintai.

Kita vertus, sausumos, jūrų ir aviacijos pajėgų koordinacija jau matoma Rusijos kariniu poligonu tapusioje Sirijoje. Čia Rusija išbandė senas ir naujas ginkluotės priemonės – išmaniąsias bombas, sparnuotąsias raketas, naujas taikymo ir stebėjimo sistemas.

Pavyzdžiui, taikinius iš didelio atstumo realiuoju laiku gali žvalgyti po karo su Sakartvelu iš Izraelio įsigyti ar jų pavyzdžiu pasigaminti bepiločiai orlaiviai bei į atskirą struktūrą pagal JAV pavyzdį suvienytos Rusijos specialiosios pajėgos.

Taiklūs smūgiai iš didelio atstumo, masinė artilerijos, elektroninio karo priemonių parama gali sutrikdyti tiek prastai ginkluotus sukilėlius, tiek konvencines pajėgas, pavyzdžiui Ukrainos kariuomenę. Būtent ukrainiečiai pirmieji 2014-siais įsitikino, ko verta naujoji Rusijos kariuomenė, sudavusi skaudų smūgį Ukrainai prie Ilovaisko. Šio mūšio ir karo Ukrainoje pamokas, kitaip, nei Sakartvele, šiuo metu jau gerokai atidžiau ir noriai studijuoja Vakarų šalių kariškiai.

Informacinio karo jėga

Kita vertus, dar vienas veiksnys, kurį išskiria tyrimo autoriai, taip pat buvo pastebėtas ne Ukrainos, o jau Sakartvelo karo atveju – informacinis, psichologinis ir kibernetinis karas. Ir nors pastaruoju metu, regis, populiaru kalbėti apie hibridinius karus, melagingas naujienas, pirmas šiuolaikines tokių priemonių panaudojimo atakas Rusija vykdė dar prieš tai, kai tai tapo madinga.

„Karo metu rusai vykdė kibernetines atakas prieš Sakartvelą (panašiai, kaip 2007 metais prieš Estiją), blokuodami prieigą prie vyriausybinių tinklapių ir taip sutrukdydami Tbilisiui skleisti savo informaciją. Be to, atakuoti tinklapiai ir Vakarų Europoje.

Tuo pat metu Rusija jau turėjo „autentiškus vaizdo įrašus“, kuriuose neva užfiksuotas kartvelų žiaurumas prieš Pietų Osetijos gyventojus, taip informacija apie karą virto kryptinga kampanija apie Sakartvelo agresiją, rodant osetinus – kaip aukas, kurias reikia gelbėti nuo sužvėrėjusių kartvelų“, – teigiame tyrime.

Pavyzdžiui, jau karo pradžioje Rusija visam pasauliui transliavo informaciją apie neva įvykdytą osetinų genocidą – esą kartvelai visiškai sugriovė Cchinvalį ir nužudė per 2 tūkst. civilių, tačiau vėliau patys rusai tyliai pripažino, kad didelių sugriovimų nebuvo, o civilių aukų skaičius siekė 162, iš kurių dalis buvo civiliais rūbais vilkintys ginkluoti osetinų separatstai.

Be to, Rusijos žiniasklaida išgalvojo ir jūrų mūšį Juojoje jūroje, kur kartvelų kateriai esą buvo nuskandinti rusų raketomis, nors iš tikrųjų Sakartvelo laivynas buvo nuskandintas Počio uoste.

Tyrime taip pat pabrėžiama, kad tokios naujienos apie šventą Rusijos misiją „priverstinai taikyti“ Sakartvelą ir gelbėti osetinus buvo nutaikytos ne tik į vietinę rusų auditoriją, siekiant pakelti moralę, bet ir į tarptautinę auditoriją, kuri buvo priblokšta naujo netikėto karo Šiaurės Kaukaze.

Tai padaryti Rusijai sekėsi, net jei Vakarų šalių žiniasklaida ir lygino milžinišką Rusiją su nykštukiniu Sakartvelu – į gerokai didesnę auditoriją nukreiptas Rusijos informacijos srautas veikė be trikdžių, naudojantis iš anksto į Pietų Osetiją dar prieš karą permestų žurnalistų paslaugomis.

Kruvinos pamokos, kurias Europa dar tik bando suprasti: Kremlius to nepamiršo
© twitter

Tokias psichologinių, įtakos ir kitų operacijų priemones Rusija vėliau naudojo ir tebenaudoja Ukrainos konflikto metu.

Stengiamasi sudaryti įspūdį, kad Rusija esą yra visai ne konflikto dalybė ar sukėlėja, o priešingai – taikdarė, ginanti rusakalbių teises nuo „sužvėrėjusių fašistų, kurie perėmė valdžią Kijeve nelegalaus perversmo metu“. Konflikto zonose veikia Kremliui lojalūs žurnalistai, kurie skleidžia tik Rusijai palankią informaciją.

Kremliaus ruporai, tokie, kaip RT ar „Sputnik“ pateikinėja „alternatyvius faktus“, kurie gal ir nesudomina Vakarų šalių auditorijos.

Tačiau šiuos Kremliaus teiginius vėliau kitais kanalais ištransliuoja anonimai – ne tik internete pasklidę rusų troliai, analitikais ar Vakarų šalių piliečiais apsimetantys Rusijos žvalgybos agentai, bet ir rusiškos lobistinės organizacijos. Jos aktyvai veikia Vakaruose, per verslo struktūras, kriminalinį pasaulį ar politines partijas stengiasi stiprinti Kremliaus pasaulėžiūrą bei įtaką. Su tokia Kremliaus dezinformacijos mašina Vakaruose tik pradedama kovoti, vėluojant dešimtmetį.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Į amžinojo poilsio vietą Šiluvoje išlydėtas Eimuntas Nekrošius (73)

Ketvirtadienį garsus teatro režisierius Eimuntas Nekrošius išlydimas į Šiluvą, kur amžinojo...

Levados centras paskelbė apklausą apie Putiną, rezultatas – beprecedentis (8)

61 proc. apklaustų Rusijos piliečių mano, kad už šalies problemas atsakingas prezidentas...

Žiniasklaida: „Barclays“ padalinyje Vilniuje gali subręsti daugiau pokyčių (31)

„ Barclays “ banko padalinyje galimai bręsta dar didesni pokyčiai, nei vyko iki šiol, skelbia...

Karbauskis nepatikimų politikų reitinge yra absoliutus lyderis: aplenkė net Kubilių (264)

Daugiau nei penktadalis šalies gyventojų valdančiosios frakcijos lyderį Ramūną Karbauskį (21,6...

Sala, kur nužudoma vos tik įžengus: sugrįžti išdrįsę žvejai rado amerikiečio palaikus (82)

Keliautojas iš Jungtinių Valstijų mirė pašautas strėlių, paleistų saugomos genties vyrų iš...

Remontui uždarys Akropolio „Maximą“ (6)

„ Maxima “ skelbia, kad kitų metų pradžioje atnaujinimui laikinai duris užvers didžiausia...

Lietuvos oro uostai dėl skolų prašo sulaikyti „Small Planet Airlines“ lėktuvus (18)

Dėl oro vežėjo „ Small Planet Airlines “ susidariusios skolos už aviacines paslaugas valstybei...

Daržovė, kurią atrado dar ne visi: ji tikra sveikatos bomba (4)

Valgomieji batatai (populiariai vadinami „saldžiosiomis bulvėmis“) yra tikra maistinių...

Tautvydas Marčiulaitis. Kas mokytojus mylėjo labiausiai? (10)

Augantis ažiotažas dėl mokytojų atlyginimų pastaruoju metu tapo viena pagrindinių temų. Visi...