NATO viršūnių susitikime apie Kremliaus propagandinių priemonių arsenalą pasakojusi J. Aro asmeniškai patyrė, ką reiškia užsitraukti Vladimiro putino režimo šlovintojų neapykantą. Ji vadinta ir NATO šnipe, ir prostitute, apgavike bei narkotikų platintoja – propagandistų fantazijai iki šiol nėra ribų. J. Aro vardas gerai žinomas ne tik jos gimtojoje Suomijoje, bet ir už jos ribų.

Aptiko trolių fermą

Ypač gerai J. Aro įsidėmėjo Sankt Peterburge, Savuškino gatvės 55-jame name dirbantys žmonės. Būtent čia 2014-ųjų rugsėjį J. Aro atliko tris dienas trukusį tyrimą, kuris išgarsino tiek pačią suomę, tiek šiuo adresu registruotą bendrovę – oficialiai „interneto tyrimų agentūra“, kurioje dirba „socialinių tinklų specialistai“, „interneto operatoriai“, „turinio valdytojai“ ar „tekstų kūrėjai“.

Jessikka Aro prie "trolių fermos" Sankt Peterburge

Iš tikrųjų po šiomis formuluotėmis slepiasi, kaip spėjama, viena iš daugelio Kremliaus finansuojamų „trolių fermų“. Čia darbuojasi samdyti komentatoriai, kurie dieną ir naktį pluša socialiniuose tinkluose, užsienio žiniasklaidos tinklapių komentarų skiltyse ir išsijuosę pila Kremliaus propagandos žinučių srautą.

Vienakryptė nuomonė, kuria šlovinamas, ginamas, teisinamas V. Putino režimas ir, priešingai – su žemėmis maišomi Vakarai, Ukraina, Baltijos šalys turi aiškius tikslus.

Iki J. Aro tyrimo ne vienerius metus sklandę įtarimai apie vadinamąją „30 rublių armiją“ – samdytų komentatorių kuopeles pasitvirtino: trolių fermoje slaptą tyrimą atlikusi J. Aro atskleidė, ką išties veikia „interneto tyrimų agentūra“.

Vienas trolis dirba 12 valandų per parą, jį naktinės pamainos metu keičia kitas. Per dieną trolis turi išplatinti bent 50–100 žinučių per kelias skirtingas socialinių tinklų paskyras. Kartais jie įsivelia į ginčus patys su savimi – komentuoja tai, ką patys parašė.

Už nuolatinį darbą mokama maždaug 400 eurų per mėnesį. Pagautas trolis visuomet gali išsiginti – neva tai tėra jo asmeninė nuomonė, už kurią tikrai niekas nemoka. Esą nieko keisto, jei naktį po straipsniu vakarietiškos žiniasklaidos priemonėje atsiranda šimtai V. Putiną ginančių komentarų.

Susidūrę su tokia agresyvia trolių taktika Vakarų šalių žmonės neretai sutrinka. O tai, anot J. Aro, yra itin pavojinga. Tiesa, troliu medžiotoja save vadinanti suomė pripažino, kad jos darbas turėjo ir neigiamų pasekmių.

– Ar galite paaiškinti, ką jums reiškia būti trolių medžiotoja ir ką konkrečiai jūs darote?

– 2014 metais aš stebėjau, ką Rusija daro Ukrainoje ir mane sudomino informacinis karas. Pradėjau tyrimą ir paprašiau suomių padėti man išaiškinti trolius – kaip jie dirba, kur jie dirba. Sulaukiau daug pagalbos.

Pasirodo, jog trolių veikla Suomijoje ir ne tik vyko jau ne vienerius metus – agresyvūs, netikras paskyras susikūrę asmenys rusų, anglų, suomių ir kitomis kalbomis platino Kremliaus propagandą. Patikrinau daug interneto forumų ir aptikau daugybę tokių asmenų su pasikartojančiomis žinutėmis, bet dar svarbiau tai, kad išaiškėjo tokios propagandos poveikis Suomijos žmonėms.

Dėl trolių skleidžiamų žinučių, dezinformacijos kampanijos suomiams kilo abejonių dėl to, kas dedasi Ukrainoje. Prisiminkite – ir pagrindinės žiniasklaidos priemonės iš pradžių neturėjo visos informacijos, o troliai skleidė itin daug dezinformacijos, aiškino, kad Kryme nėra jokių rusų karių, agresyviai elgėsi su kitą nuomonę turinčiais suomiais.

Rusų kariai Kryme

Kai kurie suomiai pasijuto sutrikę, netgi įbauginti ir liovėsi komentuoti temas, susijusias su Rusija, nes troliai ėmėsi tiesioginių atakų prieš komentuotojus – nulaužinėjo jų paskyras, pylė purvą ir siuntė šlamštines žinutes. Tokią taktiką troliai naudojo ir prieš pačius rusus – kritikus nutildė arba manipuliuodami netgi sugebėjo paversti propagandistais.

Viena teigiamų mano darbo pusių yra ta, kad kai kurie nepasidavė spaudimui, priešingai – sužinojo, kas yra troliai, ėmė juos atpažinti socialiniuose tinkluose ir nesileido būti įbauginami. Tai, kad aš atskleidžiau jų darbo subtilybes, juos labai suerzino, bet žmonės daugiau žino apie tai, kaip tie troliai veikia ir gali lavinti įgūdžius, kaip atskirti propagandą nuo tiesos. Be to, mane jau atpažįsta ne tik Suomijoje ar Rusijoje, bet net ir Pietų Korėjoje ar Kinijoje, tad ačiū jums už tai, troliai.

Sulaukė žiauraus keršto

– Iš kur atsirado jūsų susidomėjimas tokia trolių medžiokle? Kas jus paskatino tai daryti?

– Mane nuo mažens domino Rusija. Kaip žinote, mūsų šalies istorija glaudžiai susijusi su rusija – girdėjau daug pasakojimų ir apie karą, apie mūsų žemių užgrobimą. Be to, studijavau Rusijoje ir moku rusiškai – galbūt netobulai, bet suprantu, kai mane trolina.

Galiausiai, mane itin domina propaganda ir manipuliacijos žmogaus protu. Dar gerokai anksčiau, dirbdama užsienio naujienų skyriuje, nemažai rašiau apie islamistų naudojamas propagandos priemones, tad rusų trolių būdai man nebuvo didelė naujiena.

– Kaip jūs patekote į trolių fermą ir ką ten veikėte?

– 2013 metais perskaičiau „Novaja Gazeta“ žurnalistės Aleksandros Garmažapovos straipsnį apie apsilankymą vienoje tokių trolių fermų. Mane tai labai sudomino ir su vienu kolega mes nusprendėme patys išbandyti, ką tai reiškia. Nuvykome ir pamėginome įsidarbinti toje „interneto tyrimų agentūroje“.

Patekti buvo nelengva ir viskas buvo labai slapta – pokalbio dėl darbo metu mums paaiškino, kad reikės rašyti įvairiomis, daugiausiai politinėmis temomis, kitaip sakant, „kurti turinį“.

Niekas iš darbuotojų nenorėjo ir neturėjo teisės šnekėti apie savo darbą, bet galiausiai mums pavyko gauti informacijos. Ten slapta įsidarbinę drąsūs rusų žurnalistai, tokie kaip Liudmila Savčiuk, kuri vėliau netgi išsireikalavo kompensaciją už savo darbą, mums papasakojo, kaip dirbama. Be to, vienas apsaugininkas aiškino, kad jis saugo ypatingą valstybinės reikšmės objektą, o ne šiaip „tyrimų agentūrą“.

Mano žiniomis, tokių trolių fermų yra ir daugiau, jie toliau darbuojasi – rašo ne tik tekstus, bet kuria memus (pašaipius paveikslėlius), netgi kurpia vaizdo įrašus. Ten dar kurį laiką dirbusi L. Savčiuk man pasakojo, kad suomių žurnalistų tyrimas juos labai suerzino. Ir tai yra akivaizdu, turint omeny, kokių priemonių jie ėmėsi prieš mane.

– Teko girdėti įvairių istorijų, kad prieš jus troliai griebėsi keršto. Ką konkrečiai jie darė?

– Iš karto po straipsnio apie Kremliaus trolius aš tapau taikiniu. Pasipylė purvo lavinos per „Facebook“ ir „Twitter“. Mano paskyros buvo atakuojamos, jie paimdavo mano naujas ar senas nuotraukas ir viešai iš jų tyčiodavosi, pridėdavo absurdišką kontekstinę informaciją.

Kremliaus gynėju vadinamo suomių propagandisto Johano Backmano ipatyčios iš Jessikkos Aro

Žinoma, daug kas fantazavo apie mano mirtį. Tokie pranešimai feisbuke buvo ne šiaip platinami – juos nupirkdavo, kad būtų matomi platesnei auditorijai.

Tada pasipylė atakos prieš mano draugus ar žmones, kurie mane seka socialiniuose tinkluose. Aš buvau vadinama ir NATO šnipe, ir narkotikų platintoja. Galiausiai kažkas sukūrė muzikinį video įrašą, kur iš manęs šaipomasi. Įsivaizduojate – mane vaidino aktorė.

Ištrauka iš įrašo, kuriame parodijuojama Jessikka Aro
Ištrauka iš įrašo, kuriame parodijuojama Jessikka Aro

Tada sulaukiau skambučių. Vienas skambinęs žmogus iš nepažįstamo numerio prisistatė mano tėčiu, kuris mane esą stebi. Iš tikrųjų mano tėtis mirė prieš 20 metų.

Vietoje nutildymo - milžiniškas dėmesys

– Kaip tai jus verčia jaustis?

– Kartais labai blogai, net sunku paaiškinti. Kartais nekreipiu dėmesio į visas atakas, net nespėju jų sekti – jų vis daugėja. Kartais negaliu nereaguoti, nes mano vardu – mano elektroninio pašto adresu programišiai siuntinėja šlamštines žinutes, o mano draugai klausia manęs – kodėl tu mums siunti šitas nesąmones?

– Kaip manote, koks yra tų trolių kampanijos tikslas?

– Nuo pat pirmos dienos man tapo aišku – sakydami, kad aš dirbu NATO, CŽA ir renku žvalgybinę informaciją apie Rusijos rėmėjus Suomijoje, jie siekia sunaikinti mano reputaciją. Jie bando įpiršti nuomonę, kad esu ne žurnalistė, o nusikaltėlė, agentė ar pan. Kai kurie žmonės tuo patiki. Galiausiai jų tikslas, manau, yra nutildyti mane.

Patyčios iš Jessikkos Aro

– Ar toks dėmesys jums netapo našta?

– Iš pradžių aš nenorėjau jokio viešumo ir buvau linkusi saugoti savo privatumą – nenorėjau patekti į antraštes, laidas, priešais kameras. Tenorėjau dirbti žurnaliste internete. Dabar pamažu jau priprantu prie tokios naštos.

Rašau knygą „Vladimiro putino trolių imperija“ apie tai, kaip veikia Kremliaus troliai, kaip baugina Rusijos piliečius ir kaip plečia savo įtaką už savo šalies ribų. Nes juk ne vien aš patiriu tas atakas – troliai šmeižia, dergia ir kitaip tyčiojasi iš įvairių rusų, kurie atskleidžia nešvarius valdžios veiksmus. Troliai nesustabdė savo veiklos, tad darbo nesustabdysiu ir aš, galbūt tai taps įkvėpimu kitiems.

– Na, kai kurie nešvarius Rusijos valdžios darbelius atskleidę asmenys susilaukdavo ne tik patyčių – ne vienam žurnalistui grasinta, kai kurie nušauti, kiti nunuodyti. Neseniai Rusijos specialiosios tarnybos ėmė persekioti netgi JAV diplomatus – seka jų šeimos narius, veržiasi į butus, juos suniokoja, palieka išmatų krūvas, netgi muša diplomatus gatvėse. Ar nesibaiminate, kad dėl savo veiklos sulauksite panašių veiksmų iš Kremliaus pusės, ypač kai jūsų vien trolių atakos, regis, neįveikė?

– Aš tam pasiruošusi. Pirmyn, tegu tik pabando. Baimė tėra jausmas galvoje. Tad kodėl turėčiau bijoti dėl savo profesinės veiklos? Galbūt mane kaip tik labiau motyvuoja faktiniai duomenys, nei trolių fantazijos? Aš noriu daryti tai, kas svarbu.

Taip, kartais jaučiuosi nejaukiai, bet nemanau, kad galima kalbėti apie kokį nors poveikį mano profesinei veiklai. Baimės atmosferos kūrimas yra Kremliaus metodas, kuriuo siekiama sustabdyti tai, ką mes norime daryti, taip Kremlius siekia mus kontroliuoti. Ne, aš atsisakau bijoti.