„Rusijos istorija nuo seniausių laikų iki XVI amžiaus“ – taip pavadintas dviejų istorikų Igorio Andrejevo ir Ivano Fiodorovo vadovėlis pernai pasirodė Rusijos mokyklose. Šeštokai 240 puslapių vadovėlyje supažindinami ne tik su savo, bet ir kaimyninių šalių istorija.
„Mūsų šalies istorijos neįmanoma suprasti, neatkreipus dėmesio į kaimynines šalis, tautas, valstybes. Daugelis tautų, kurios šiandien gyvena Rusijoje, čia gyveno visuomet. Jų pirmtakai kadaise čia atkeliavo iš Rytų, Pietų, Šiaurės ar Vakarų. Tačiau visoms šioms tautoms mūsų šalis tapo tėvyne“, – rašoma vadovėlio įžangoje.
Be kitų kaimynių, su kuriomis dabartinės Rusijos pirmtakei – Maskvos Didžiajai Kunigaikštystei teko susidurti, žinoma, minima ir Lietuva, tiksliau LDK. Be atskirų lietuvių ar kitų baltų tautų paminėjimų kovoms su LDK skirtas visas 25 skyrius, pavadintas „Maskvos varžovai“.
Jis pradedamas Vytauto Didžiojo citata prieš lemtingą Vorsklos mūšį 1399 metais. Vytautui ne veltui skiriamas nemažas dėmesys, mat pabrėžiama, kad nuostabiausias LDK valdymo laikotarpis buvo būtent valdant šiam valdovui.
Primenama ir tai, kad norėdamas sustiprinti savo pozicijas Maskvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, Vytautas sutarė su jos valdovu Dmitrijum Doniečiu, kad pastarojo sūnus Vasilijus I Dimitraitis ves jo vienturtę dukrą Sofiją. Pastaroji buvo viena įtakingiausių moterų XV a. Maskvoje.
Maskvos varžovė, kuriai buvo lemta pralaimėti?
Tačiau kas buvo LDK? Anot vadovėlio autorių, tai buvo „valstybė, kuri save vadino Rusia ir pretendavo tapti rusų žemes vienijančiu centru“.
„Ši šalis pasirinko kitą vystymosi kelią, nei maskvietiškoji Rusia. Kitokia Rusia, nenorėjusi tarnauti Ordino valdovams, paprastai istoriografiojoje vadinama Lietuva. Oficialiai ji buvo vadinama Lietuvos, rusų ir žemaičių kunigaikštyste“, – teigiama vadovėlyje, kuriame taip pat pabrėžiama, jog devynis dešimtadalius visos LDK sudarė vakarų rusų žemės, o dauguma LDK gyventojų kalbėjo rusiškai ir buvo stačiatikiai.
Tokie teiginiai, anot Lietuvos istorijos instituto istoriko Artūro Dubonio, yra labiau, nei slidūs, nors ir gerai apgalvoti. Jais esą ugdomas savotiškas suvokimas apie Baltijos šalių praeitį ir jos santykį su didžiuoju Rusijos istorijos naratyvu, kuriam Kremliuje skiriamas itin didelis dėmesys.
„Čia jų koncepcija atėjusi iš Rusijos imperijos laikų. Ji ir toliau naudojama. Tarsi dievas nulėmė, kad rusų žemės turėjo būti suvienytos, nors tai istoriškai galėjo būti kitaip, bet XIV a. atsirado du centrai – LDK, kuri vienijo rusų žemes ir Maskva. Tai nėra tiksli tezė“, – sakė istorikas.
Anot pašnekovo, vadovėlio teiginiai esą perša mintį, kad Maskvai buvo lemta imtis veiksmų, nugalėti, todėl esą logiška, kad stipresnis, patrauklesnis stačiatikių centras nugalėjo. Tai, anot pašnekovo, gali būti Rusijos ateities strateginės minties dalis.
„Įdomus tik tas naujas konceptas – „Kita Rusia“, Baltarusijos istorikų naujas variantas, kuriame teigiama, kad žemaičiai kolonizavo Lietuvą ir sukūrė lietuvius arba „lietuvisus“.
Žinoma, tie teiginiai, kad LDK dauguma gyventojų buvo rusai ir stačiatikiai nėra visai klaidingi, bet jie nesako, kad politinė valdžia buvo lietuvių bajorijos ir lietuviškos bajorijos rankose, kurios ir prijungė tas žemes. Be to, lietuviai tas žemes valdė teisėtai, o Maskva jas grobė.
Tuo tarpu tos kalbos, kad LDK buvo balto-slaviška valstybė yra vėlgi iš Baltarusijos atkeliavę teiginiai – lietuvišką etniškumą pakeičia baltišku, lietuvių tarsi nėra, pasirenkamas neutrali koncepcija.
Negi visa LDK iki krikšto buvo stačiatikių valstybė? Nesąmonė. Tačiau būtent taip suktai išdėliota, mokiniui sukuriamas vaizdas, kad LDK buvo vieni rusai, stačiatikiai. Juk kai „Litva“ naudojamas, kaip sinonimas „Kitokia Rusia“, tai jau perša mintį, jog nėra jokio etniškumo“, – sakė A. Dubonis.
Jis pabrėžė, kad pats titulas dėl LDK, kaip lietuvių ir rusų žemių vienytojos nėra visiškai klaidingas, mat pats Didysis kunigaišktis Gediminas savo laiškuose save titulavo lietuvių ir daugelio rusų bei žiemgalių karaliumi. Tad tai yra ne tiek istorijos iškraipymas, kiek žaidimas.
„Kalbant apie reagavimą, tai argumentus reikėtų išdėstyti mūsų visuomenei, nes, pavyzdžiui, baltarusių istorikai argumentų nesiklauso. Bet galiu pasakyti, kad tokių vadovėlių Lietuvoje būti negalėtų, nes jie neatitinka istorinės tiesos – viskas dėstoma iš Maskvos pozicijų“, – pabrėžė istorikas.