aA
Lapkričio 23-ąją šalies miestuose ir miesteliuose pasklis tūkstančiai lietuvių ir kitų NATO valstybių karių, švenčiančių Lietuvos kariuomenės dieną. Prieš 98 metus formaliai įkurta Lietuvos kariuomenė apie šventes tuomet negalvojo, mat reikėjo organizuotis ir ginti jauną valstybę ginklu nuo agresijos iš Rytų. Kritiniu metu ypač reikšminga, tačiau dabar pamiršta buvo vadinamųjų saksų savanorių pagalba.
© Reuters/Scanpix

Kai trečiadienį karinio parado Vilniuje metu žygiuos šimtai Lietuvos karių, rikiuotėje turėtų stovėti ir kitų NATO šalių kariai. Jau kitais metais pastarųjų bus gerokai daugiau, mat Lietuvoje ir kitose Baltijos šalyse bei Lenkijoje bus dislokuota po sąjungininkų batalioną.

NATO batalionų dislokavimas yra vadinamas viena Baltijos šalių saugumo sustiprinimo ir galimų agresorių atgrasymo priemonių. Lietuvoje tokiam batalionui vadovaus Vokietija, kuri atsigabens daugiausiai karių bei technikos.

Vokietija lyderystės Lietuvoje imasi tuo metu, kai nerimaujama dėl galimos Rusijos agresijos prieš Baltijos šalis. Ir nors Vokietijos kariai, kaip sąjungininkai Lietuvoje svečiuojasi ne pirmą kartą, dažnai pamirštama, kad būtent vokiečių kariai buvo tie, kurie kartu su pirmaisiais Lietuvos kariais savanoriais apgynė Nepriklausomybę paskelbusios Lietuvos laisvę.

Vėlavo kurti savo kariuomenę

Daugeliui lietuvių žinoma nepriklausomybės dienos data – 1918-ųjų vasario 16-oji. Tačiau net paskelbus nepriklausomybę kurį laiką niekas nesikeitė.

Tuo metu Lietuvoje šeimininkavusi vokiečių valdžia nesirengė pripažinti jaunos valstybės, o ir patys vokiečiai rengėsi lemiamam puolimui Vakarų fronte. Iš pradžių sėkmingas, puolimas išsikvėpė, o sąjungininkai perėjo į puolimą ir privertė Vokietiją kapituliuoti Kompjeno miške.

Tų pačių metų rudenį Vokietijoje prasidėjo revoliucija, sosto atsisakė kaizeris, Rytuose Vakarų link pajudėjo valdžią carinėje Rusijoje nuvertę bolševikai. Visoms kaimyninėms Pirmojo pasaulinio karo ir taip nuniokotoms valstybėms kilo naujas pavojus.

Tuo tarpu vos pradėjusi kurtis Lietuvos valstybė, perfrazuojant vieną buvusį ministrą, miegojo ramiai, o tuometinio šalies premjero Augustino Voldemaro nuomone, kariuomenės gal ir visai nereikės, jei Lietuva laikysis nuošalyje.

Jie padėjo apginti Lietuvos laisvę: pamiršti sąjungininkai, kuriems nėra net paminklo
© LCVA nuotr.

„Taigi didelių spėkų rubežiams sergėti mums ir nereiks“, – tikėjosi A. Voldemaras ir tik vėlyvą rudenį suprato, kad reikia formuoti kariuomenę, kuri gins šalį – estai ir latviai tai padarė kiek anksčiau, o svarbiausia - sugebėjo suformuoti gerokai gausesnes kariuomenes.

Pavyzdžiui 70000 karių armiją suformavusi Estija savo Nepriklausomybės kovų metu buvo netgi užėmusi Pskovą. Galiausiai lapkričio 23-ąją pats A. Voldemaras pasirašė įsakymą Nr. 1, kuriuo buvo pradėtos formuoti šalies reguliariosios pajėgos.

„Per vėlai – nes pirmosios Lietuvos vyriausybės vadovas ir Lietuvos Tarybos pirmininkas Antanas Smetona netiko šiems postams.

Vietomis buvo neatleistinai naivūs, labiau žiūrėjo postų dalybų, nei valstybės saugumo reikalų ir ilgai vylėsi, kad „frontą laikys“ vokiečiai. O kai pačioje Vokietijoje 1918 m. rudenį prasidėjo revoliucija, sosto atsisakė kaizeris ir Vakarų link pajudėjo bolševikų „Vakarų armija“ – supanikavo.

Iki tol manę, kad Lietuvai pakaks policijos ir pasienio apsaugos, jie metėsi į kitą kraštutinumą – užuot skelbę visuotinę mobilizaciją, ėmėsi organizuoti gremėzdišką elitinę-profesionalios kariuomenės struktūrą. Į krašto gynėjus tegalėjo būti priimami patikimų asmenų rekomenduoti vyrai.

Galiausiai, kai priešas buvo jau prie pat sostinės Vilniaus – abu, viską metę, gruodžio 20-21 dienomis gėdingai pabėgo. Panašiai pasielgė ir krašto apsaugos vadovas, baltarusių kilmės generolas Kiprijanas Kondratavičius, kurį Voldemaras labiausiai vertino ne už gabumus, bet paklusnumą“, – negailestingas buvo istorikas, Tarpukario Lietuvos istoriją nagrinėjantis knygų „Apelsinų kontrabanda“ ir „Elektros boikotas“ autorius Gediminas Kulikauskas.

Išgelbėjo lietuvių ryžtas ir samdyti savanoriai

Jo teigimu, nuo katastrofos Lietuvą išgelbėjo Mykolas Sleževičius – gruodžio 19-ąją grįžęs į Vilnių kaip pabėgėlis, o jau gruodžio 26-ąją tapęs premjeru ir po trijų dienų paskelbęs mobilizaciją ir garsųjį atsišaukimą į savanorius.

„Vienybėje, kaip broliai, pasidavę kits kitam rankas, eikime drąsiai į kovą, visi, kaip vienas, stokim už tėvynę! Lietuva pavojuje! Vokiečių kariuomenei atsitraukiant, jau įsibrovė Lietuvon svetimoji Rusijos kariuomenė. Ji eina, atimdama iš mūsų gyventojų duoną, gyvulius ir mantą. Jos palydovai – badas, gaisrų pašvaistės, kraujo ir ašarų upeliai. Tad ginkim Lietuvą! Parodykim, jog esame verti amžiais kovotos laisvės; šiandieną Lietuvos likimas mūsų pačių rankose“, – skelbė M. Šleževičius, kurio vaidmuo Lietuvos Nepriklausomybės kovose, anot istoriko, nepelnytai nutylimas.

Tiesa, G. Kulikauskas pažymi, kad vien M. Šleževičiaus veiksmai nebeišgelbėjo Vilniaus – jį užėmė puolančios bolševikų pajėgos, prieš kurias lietuviai teturėjo surinkę vos 3 tūkst. prastai ginkluotų ir paruoštų karių.

Jie padėjo apginti Lietuvos laisvę: pamiršti sąjungininkai, kuriems nėra net paminklo
© LCVA nuotr.

„Vargu ar būtų išgelbėję ir Kauną. Kaip rašė istorikas Alfredas Sennas, atrodė, kad „...Lietuvos vyriausybė Kaune tegalės praleisti tik kelias dienas ir puolančios Raudonosios armijos bus priversta išsikraustyti į Tilžę“, – pabrėžė G. Kulikauskas.

Tačiau lietuviams padėjo sprendimas remtis netikėtų samdinių pagalba. Su Lietuvos interesais jie iš pradžių neturėjo nieko bendro, mat Vokietija Kompjeno paliaubų 12-uoju punktu įsipareigojo ginti Baltijos valstybes kol šios suorganizuos savo kariuomenę.

Tačiau Vokietijos kariai, kurie ginti Lietuvą, traukėsi, o jiems įkandin pagarbiu atstumu slinko bolševikai, kurie 1917-siais jau buvo išbandę vokiečių kantrybę ir skaudžiai gavę į kaulus.

Vokietijos 10-osios armijos vadas, generolas Erichas von Falkenhaynas sumanė organizuoti byrančią savo kariuomenę į savotišką samdinių-savanorių kariuomenę. Atsišaukimai į savanorius iš pradžių nebuvo sėkmingi, mat karo nualinti vokiečiai nesiveržė į naują kovą. Tačiau suirutė namuose ir nedarbas galiausiai suviliojo šimtus vokiečių.

Jie padėjo apginti Lietuvos laisvę: pamiršti sąjungininkai, kuriems nėra net paminklo

„Paprastai kalbant tai buvo „savanoriai už pinigus“ – iš vokiečių 10-osios armijos likučių ir Saksonijoje užverbuotų samdinių sudaryta vadinamoji saksų savanorių divizija, dalyvavusi kovose su bolševikais lemiamu momentu 1919-ųjų sausį, kai Lietuvos kariuomenė dar tik organizavosi“, – teigė G. Kulikauskas.

Vokiškos uniformos bolševikams kėlė siaubą

Jo teigimu, saksų savanorių iš pradžių nebuvo labai daug -1919 m. pradžioje – apie 4 tūkst. Vėliau saksų pajėgos papildytos, reorganizuotos ir virto kovinga nedidele trijų pulkų (18, 19 ir 20) samdinių mini-kariuomene.

„Ji buvo puikiai apsirūpinusi viskuo, kas tik įmanoma: turėjo 4 pabūklų baterijas, telefonų rinktinę, naikintuvų eskadrilę, lauko ir veterinarinę ligoninę, kepyklą. Bolševikų žvalgybos duomenimis saksai net buvo įsirengę ketaus liejyklą ir turėjo stakles sviedinių gaminimui.

Kiekvienas saksų savanoris gaudavo algos 12 markių per dieną: 7 jam mokėjo Vokietijos vyriausybė, o 5 markes primokėdavo Lietuvos vyriausybė“, – pasakojo istorikas.

Jie padėjo apginti Lietuvos laisvę: pamiršti sąjungininkai, kuriems nėra net paminklo
© wikipedia nuotr.

Tiesa, pirmoji savanorių banga Lietuvos gyventojams nekėlė itin šiltų jausmų – sudaryta daugiausiai iš Drezdeno bedarbių, tai buvo silpnos moralės kariuomenė. O patys kariai buvo visokie – girtaudavo, plėšikaudavo, Kaune nušovė lietuvių savanorį Praną Eimutį. O net ir pagerėjus disciplinai, lietuvių požiūris į vokiečius vis vien jau nebepakito.

„Tačiau būtent jie buvo pagrindinė jėga, padėjusi atmušti bolševikus nuo Kauno 1919 m. vasarį vykusio mūšio metu. Be vokiečių miestas būtų neabejotinai prarastas (kaip 1919 sausį nutiko Vilniui), veikiausiai – ir likusi Lietuvos dalis.

Lietuvos vyriausybei geriausiu atveju būtų tekę veikti emigracijoje, kur nors Tilžėje, ir mėginti susigrąžinti kraštą sąjungininkų – lenkų, vokiečių ar Antantės pagalba, tuo pačiu patenkant į visišką priklausomybę nuo tokių pagalbininkų. Na, dar galėjo įsiplieksti sukilimas prieš bolševikus, bet vargu ar sėkmingas. Bet kokiu atveju, Lietuvos istorija būtų kitokia“, – saksų savanorių vaidmenį įvertino G. Kulikauskas.

Anot jo, saksų savanorių jis nepervertina, nes net ir vėliau, dar gerą pusmetį negausūs, prastai ginkluoti lietuvių daliniai buvo labai priklausomi nuo vokiečių paramos.

„Grupė gimnazijos mokinių 2-ajame pėstininkų pulke 1919 m.“ Dail. Z. Kachanauskienė. Į pradėtą kurti Lietuvos kariuomenę iš visos Lietuvos ėjo ūkininkų sūnus, kaimo darbininkai, demobilizuoti Pirmojo pasaulinio karo veteranai, tarnavę Rusijos ar Vokietijo
„Grupė gimnazijos mokinių 2-ajame pėstininkų pulke 1919 m.“ Dail. Z. Kachanauskienė. Į pradėtą kurti Lietuvos kariuomenę iš visos Lietuvos ėjo ūkininkų sūnus, kaimo darbininkai, demobilizuoti Pirmojo pasaulinio karo veteranai, tarnavę Rusijos ar Vokietijos kariuomenėse. Nemažą ir bene entuziastiškiausią savanorių dali sudarė gimnazijų vyresniųjų klasių moksleiviai.
© Organizatorių archyvas

„Gera to iliustracija – 1919 m. balandį vykęs savarankiškas Lietuvos kariuomenės mėginimas atsiimti Vilnių. Dėl politinių priežasčių saksai jame nedalyvavo (neperžengė demarkacinės linijos), tad lietuviams jis pasibaigė nesėkme. Bet vokiečiai tarytum gyvas skydas pridengė atsitraukiančius lietuvių dalinius ir ties demarkacine atmušė jiems ant kulnų lipusius bolševikus.

Vėliau pusiau slapta (neretai persirengę lietuvių uniformomis) saksai dalyvavo 1919 m. gegužę ir birželį vykusiuose Lietuvos armijos puolimuose prieš bolševikus. 18-ojo saksų pulko veiksmai nulėmė sėkmę užimant Ukmergę, Anykščius, Panevėžį ir Uteną“, – pasakojo istorikas. Jo teigimu, net lietuviai neretai persirengdavo vokiečių uniformomis, nes šios kėlė panišką baimę bolševikams.

Iš viso vokiečiai Lietuvoje kovėsi daugiau kaip 6 mėnesius, apgynė ar išvadavo apie 13 Lietuvos miestų. O už nuopelnus kovose su bolševikais penki saksų karininkai buvo apdovanoti aukščiausiais Lietuvos valstybės apdovanojimais – Vyčio kryžiaus ordinais.

Jie padėjo apginti Lietuvos laisvę: pamiršti sąjungininkai, kuriems nėra net paminklo
© "Wikipedia" nuotr.

Tačiau, pasak G. Kulikausko, saksų savanorių vaidmuo Lietuvos Nepriklausomybės kovose nepelnytai nutylimas – Lietuvoje saksų savanoriams nėra nė vieno atskiro paminklo. Tai pripažįsta ir Krašto apsaugos ministerija

„Saksų (vokiečių) savanorių, žuvusių Lietuvos Nepriklausomybės kovose 1918-1920 metais, atminimas Lietuvoje atskirai įamžintas nėra. Saksų (vokiečių) savanorių kapai yra visoje Lietuvoje, daugiausiai jų yra Kauno miesto kapinėse. Visų Nepriklausomybės kovose žuvusių karių atminimui yra skirtas paminklas Kauno m. kapinėse, taip pat Žuvusiems už Lietuvos laisvę paminklas ir kripta su Nežinomo Kario palaikais Vytauto Didžiojo karo muziejuje Kaune“, – teigiama KAM atsakyme.

„Kai 2000 metais šia tema rašiau bakalaurinį darbą, naiviai tikėjausi, kad saksams Lietuvoje yra pastatytas koks paminklas, na, paminklinė lenta Ukmergėje – apie tai minėta 1999-ųjų spaudoje. Pasirodo paminklinė lenta atidengta abstraktiems „miesto išvaduotojams“.

Žinoma, reiktų prisiminti, kad net ir padėję kovose su bolševikais, vokiečiai buvo labai nemėgstami tarpukario Lietuvoje, nes žmonėms žiauriai įsiėdė vokiečių okupacija Pirmojo pasaulinio karo metais su rekvizicijomis, vėlesniais bermontininkų plėšikavimais“, – pridūrė istorikas.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Nausėdos ir valdančiųjų susikirtimas iš tiesų nenuspėjamas: Narkevičiaus mįslė

Pirmadienio rytą įvykęs prezidento Gitano Nausėdos ir premjero Sauliaus Skvernelio susitikimas...

Ant Europos slenksčio bręstantis konfliktas artėja prie karščiausio taško: jau budi Turkijos jūrų pajėgos (113)

Ant Europos slenksčio seniai bręstantis konfliktas artėja prie karščiausio taško. Rytinėje...

Karbauskis – apie scenarijų, jei Nausėda jais nepatiki (105)

Lietuvos valstiečių žaliųjų sąjungos pirmininkas Ramūnas Karbauskis laikosi pozicijos, kad...

Kai kam teks pasitempti: Veryga pristatė gydymo įstaigų reitingavimo sistemą sąrašas (24)

Pirmadienį Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) ir ministras Aurelijus Veryga pristatė...

Komentuodamas Narkevičiaus klausimą Skvernelis užsiminė apie Vyriausybės pasitraukimą papildyta (280)

Premjeras Saulius Skvernelis sako, kad pirmadienį, susitikęs su prezidentu Gitanu Nausėda,...

Maldeikienės ir Macijausko kivirčą matęs Mažylis: nusisukau į langą ir stengiausi neklausyti, kas vyksta (361)

Europarlamentaras Liudas Mažylis DELFI teigė, kad girdėjo lėktuve kilusį Aušros Maldeikienės ir...

Vilniuje paskelbtas planas „Skydas“ (2)

Pirmadienį, 13.30 val., Vilniuje, Liepkalnio ir Žirnių g. sankryžoje, prie Barduvos pastato,...

LMTA bendruomenė šauksmu iš balkono bandė atkreipti dėmesį į nesprendžiamas problemas (29)

Pirmadienio popietę Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytojai ir studentai šauksmu bandė...

Paskelbti Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų laureatai papildyta (9)

Kultūros ministerijoje paskelbti Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų laureatai, kuriais...

Kalėdų karštinė keliuose: kaip keliauti, kad švenčių nesugadintų netikėtumai

Chaosas keliuose – neišvengiama problema prieš didžiąsias metų šventes. Vieni teigia, kad...