Tai, kad apie E. Broką yra pasisakęs H. Kohlis, nėra atsitiktinumas. Europarlamentaras ir yra dabartinės ilgametės Vokietijos kanclerės Angelos Merkel artimas bendražygis, vadinamas vienu įtakingiausių EP narių. Tiesa, pats E. Brokas savo įtakos nepervertina.
„Ne, ne, tikrai nesu joks pilkasis kardinolas, tai jau būtų per daug. Nekalbu su ja kasdien, ji turi savo patarėjus. Be to, tiek, kiek kalbu, yra viena, o kiek ji klauso, tai jau kas kita“, – pabrėžė E. Brokas. Kaip ir A. Merkel, jis yra vieningos ir labiau integruotos Europos šalininkas, negaili karčių žodžių Rusijai, JAV, o po „Brexit“ – ir Jungtinei Karalystei.
Tvirta Vokietijos ir Europos lyderė
Tvirtai besijaučiantis Krikščionių demokratų sąjungos (CFU), kurios lyderė yra pati A. Merkel, narys neabejoja kanclerės ir savo partijos pergale rugsėjį vyksiančiuose Vokietijos parlamento rinkimuose. Jei prieš dvejus metus Vokietiją ir visą Europą supurčiusi migrantų krizė skaudžiai smogė A. Merkel ir CDU įvaizdžiui, o nominali koalicijos partnerė, Vokietijos Socialdemokratų partija jau lipo ant kulnų, tai dabar viskas apsivertė aukštyn kojomis: A. Merkel šalininkai apklausose varžovus lenkia dviženkliais skaičiais, o kanclerės pergale jau beveik neabejojama.
„Pirmiausiai todėl, kad socialdemokratai padarė klaidą sukeldami triukšmą dėl buvusio EP vadovo Martino Schultzo. Antra, žmonės pasitiki ramiu A. Merkel būdu spręsti problemas, tokias kaip migrantų krizė, ekonomika, saugumo klausimai. Ekonomika kyla, migrantų krizės klausimai buvo sudėtingi 2015-2016 metais ir ji pažadėjo viską sutvarkyti. Dabar matome, kad krizė suvaldyta, pabėgėlių namai Vokietijoje ištuštėjo“, – sėkmės priežastis vardijo E. Brokas.
Išties, dar prieš metus buvo kilę nemažai nerimo dėl A. Merkel galimybių toliau valdyti Vokietiją, kuriai ji vadovauja jau 12 metų. Ne tik Vokietijos, bet ir viena neformalių Europos Sąjungos lyderių vadinama A. Merkel po kelių susitikimų su naujuoju JAV prezidentu Donaldu Trumpu atvirai prabilo apie būtinybę gilinti ES integraciją, o jos kalba Miunchene tapo ir žinute JAV.
„Laikai, kai galėjome visiškai pasikliauti kitais, baigiasi. Tai patyriau per kelias pastarąsias dienas“, – Miunchene vykusiame mitinge sakė A. Merkel. „Mes, europiečiai, iš tiesų turime paimti likimą į savo rankas“, – pridūrė ji. Nors Vokietija ir Europa su JAV ir Didžiąja Britanija stengsis palaikyti gerus santykius, „mes turime kovoti už savo likimą“, toliau kalbėjo A. Merkel.
„Tai panašu į eros pabaigą. Eros, kurioje JAV buvo lyderės, o Europa sekė iš paskos“, – taip A. Merkel pasisakymus komentavo buvęs Vašingtono atstovas prie NATO Ivo Daalderis.
Jį citavęs „The New York Times“ taip pat konstatavo, kad Vokietijos kanclerės pasisakymus galima laikyti tiesiogine kritika D. Trumpui. Pastaruoju esą nebegalima pasikliauti, mat jis nuvylė sąjungininkus, todėl ir pačia Amerika nebegalima pasikliauti, kaip pastaruosius 70 metų. „Šiandien JAV daugeliu klausimų juda priešinga kryptimi nei Europa. A. Merkel komentarai yra naujos realybės pripažinimas“, – teigė I. Daalderis.
Tiesa, kaip pastebi leidinys „Politico“, vargu ar viską apskaičiuoti ir savo žodžius pasverti mėgstanti A. Merkel „tektoninius lūžius keliančiai“ kalbai atsitiktinai pasirinko rinkimų kampanijos renginį alaus šventės metu.
Pasak „Politico“, A. Merkel kritika D. Trumpui nėra kažkas naujo. Priešingai – nuo praėjusio kovo, kai kanclerė pirmą sykį susitiko su naujuoju JAV lyderiu, Vokietijos lyderės pozicija beveik niekuo nesiskiria. „Europai būtų naivu visuomet kliautis kitais, kad šie spręstų problemas mūsų kaimynystėje“, – tuomet sakė A. Merkel. „Politico“ pabrėžė, kad, nepaisant abipusių kritiškų pareiškimų, JAV yra nepakeičiama Vokietijos prekybos ir saugumo partnerė.
Būtent Vokietijoje vis dar yra vienos pagrindinių JAV pajėgų bazių Europoje. Čia taip pat laikomas JAV taktinis branduolinis ginklas, dislokuoti amerikiečių pajėgumai, kita susijusi infrastruktūra, kurios ignoruoti niekas negali. Anot M. Karnitschnigo, A. Merkel pareiškimai skirti ne tik norint sukritikuoti D. Trumpo elgesį, kiek vokiečiams bei kitiems europiečiams.
Esą norima pripratinti prie minties, kad Vokietija pasiruošusi prisiimti daugiau atsakomybės sprendžiant saugumo reikalus Europoje bei kaimynystėje. Būtent tai galima būtų laikyti tektoniniu lūžiu, mat NATO pirmiausia buvo sukurta ne tik kaip atsvara Maskvos grėsmei, bet ir siekiant kontroliuoti du pasaulinius karus XX amžiuje sukėlusią Vokietiją.
Kodėl nežavi europiečių ambicijos?
Pastaroji Šaltojo karo metais buvo vadinama potencialia būsimojo realaus konflikto mūšių vieta, tačiau lyderystė priklausė pirmiausia Vašingtonui. Regis, panašaus požiūrio laikosi ir E. Brokas. DELFI jis patikino, kad Rusijos klausimu A. Merkel požiūris lieka nepakitęs, o kalbos apie transatlantinio ryšio skilimą esą neteisingos.
„Sankcijos Rusijai, Minsko susitarimai – visa tai inicijavo būtent A. Merkel. Be to, Europos Taryboje ji palaiko sankcijas, o ir dėl Europos skaldymo irgi būtų neteisinga sakyti, kad ji tai remia – ji juk visą laiką gynė net Lenkiją, buvo prieš Prancūzijos pasiūlymus labiau institucionalizuoti ES“, – pabrėžė E. Brokas.
Jis taip pat gynė A. Merkel idėją gilinti Europos gynybos integraciją. Šiai apibūdinti E. Brokas netgi pasitelkė George’o W. Busho administracijos išpopuliarintą amerikietišką terminą – norinčiųjų koalicija (angl. „Coalition of the Willing“).
„Taip, ES viduje yra nesutarimų, įvairių balsų. Dabar bus svarstomi bendros Europos gynybos klausimai, buriama norinčiųjų koalicija, ir aš tikiuosi, kad Baltijos šalys bus tos koalicijos dalis. Jei šalys nori stiprinti praktinį bendradarbiavimą, tai yra vienas kelias“, – aiškino E. Brokas.
Į abejones, kad noras stiprinti Europos gynybą kol kas nesulaukia itin didelio entuziazmo iš Lietuvos ar kitų valstybių – tik formalių pritarimų, o vis dažniau pasigirsta kritikos, kad tokie Vokietijos ir Prancūzijos inicijuojami projektai netgi gali būti žalingi, jei nepavyks suderinti veiksmų su NATO bei ribotų išteklių paskirstymo, E. Brokas atšovė savais argumentais.
„ES šalys gynybai išleidžia 230 milijardų eurų – tai dvigubai daugiau nei Rusija, ES turi pusantro milijono karių – daugiau nei JAV, bet dėl neefektyvaus bendradarbiavimo visa tai tėra „ant popieriaus“ ir todėl mes norime tai pakeisti – bendri įsigijimai, darbo pasidalijimas ir pan. Kartu veikdami mes galime ir sutaupyti, ir daugiau padaryti“, – aiškino europarlamentaras.
Ši idėja, kad veikdamos kartu Europos šalys ne tik galės efektyviai paskirstyti turimus išteklius, bet ir vykdyti bendrus įsigijimus, sklando jau ne vienerius metus.
Tiesa, praktinės tokių idėjų įgyvendinimo detalės kol kas neteikia džiugesio. Pavyzdžiui, bendri Europos šalių įsigijimai gynybos srityje, tokie kaip sraigtasparnis NH90 arba transporto lėktuvas A400M, kol kas negali būti vadinami švytinčiais sėkmingo bendradarbiavimo pavyzdžiais – abiejų šių projektų išlaidos smarkiai išaugo, o pristatymai vėluoja. Be to, kai kurios Europos šalys mieliau renkasi amerikietišką ginkluotę ir techniką, vertinamos savo poreikius, kainą bei galimybes.
„Taip, perka, bet jos turėtų pirkti europietiškus pavyzdžius, jei nenori būti priklausomi nuo JAV“ , – nenusileido E. Brokas. Jis netgi ėmė aiškinti, kad, nepaisant strigimų Malyje, kur ES užtruko net 10 mėnesių, kol įsteigė normalų karinį štabą, ES sėkmingai ir efektyviai veikė Balkanuose, Afrikoje.
„Tai tik pradžia, mums reikia štabų, bendrų įsigijimų. Turime veikti geriau, ypač tada, kai NATO nepasiekiama“, – aiškino E. Brokas, tikinęs, kad, pavyzdžiui, Balkanuose, buvusios Jugoslavijos karų metu NATO buvo nepasiekiama.
„Nuo praėjusio amžiaus dešimtmečio iki dabar“, – tikino E. Brokas ir net jam priminus, kad ne ES, o būtent JAV vedama NATO ėmėsi aktyvių karinių veiksmų Bosnijoje, Kosove, nesutiko su tokia išvada ir aiškino, kad, pavyzdžiui, net jei Kosovą ir Bosniją gynė NATO kariai, jie buvo europiečiai.
E. Broko manymu, reikia žiūrėti, ką daro NATO priklausančios Europos valstybės. Pavyzdžiui, Vokietija Lietuvoje kelis sykius dislokavo savo naikintuvus, dabar – ir sausumos pajėgas.
„Stipresni būsime tik veikdami išvien. Pavieniui esame pernelyg silpni. Pripažinkime, Lietuvos, Estijos, Liuksemburgo kariai, švelniai sakant, nevaidina reikšmingo vaidmens.
O kartu jie stipresni“, – teigė žodžio kišenėje neieškantis vokiečių politikas, kurio teigimu, jau dabar galima įžvelgti teigiamas dvišalio karinio bendradarbiavimo, pavyzdžiui, vokiečių ir olandų, vokiečių ir lenkų bendrų karinių junginių svarbą.
Politiniai Kremliaus projektai – neliečiami?
Bet kodėl tuomet kilus krizei lietuviai pirmiausiai, ko gero, skambintų Vašingtonui, o ne Briuseliui?
„Nes mums vis dar reikia NATO ir amerikiečių kolektyvinei gynybai Europoje. Už kolektyvinę gynybą atsako NATO, ne ES, bet vieninga ES daro Aljansą stipresniu.
Be to, nepasikliaučiau vien amerikiečiais. Pažiūrėkite – D. Trumpas ilgą laiką vengė pripažinti NATO sutarties 5-ąjį straipsnį. Turime išlaikyti amerikiečius, bet negalime jais pasikliauti kitus 200 metų. Reikia pasikliauti Europa“, – aiškino europarlamentaras.
Priminus apie tai, kad net Lietuvai remiant Europą, stiprią ES, paramos iš Briuselio sulaukiama ne visada, ypač, kai iškyla Vilniui svarbūs klausimai, tokie kaip dujotekis „Nordstream“ ar Astravo atominė elektrinė Baltarusijoje, pašnekovas toliau laikėsi savo.
„Iš Berlyno turite paramą, nes čia yra principinis klausimas – jei suomiai, švedai ar prancūzai gali statyti branduolines jėgaines, kodėl baltarusiai negali? Aš nesuprantu jūsų argumento, – stebėjosi E. Brokas.
DELFI priminus, kad Astravo atominė jėgainė statoma už Rusijos „Rosatom“ pinigus, už 50 km nuo Vilniaus ir, švelniai sakant, ne visai atitinka saugumo standartus, E. Brokas toliau laikėsi savo – tai esą negali būti priežastis, – branduolines jėgaines stato visame pasaulyje. Kai kurios saugesnės, kitos ne, bet yra Atominės energetikos agentūra, kuri turi patikrinti saugumo klausimus, o kaip ES gali aiškinti baltarusiams ir rusams taip daryt, jei pačios ES narės statosi tokias elektrines?“
„O dėl „Nordstream-2“, tai esu prieš. Taip, socdeminė Vokietijos vyriausybės dalis yra už, bet pažiūrėsime, kaip kalbėsime po rinkimų, viskas priklausys nuo koalicijos – ji galima, nors ir nelabai tikėtina su žaliaisiais.
Bus kita situacija, bet dabar reikėtų išnaudoti ir teisines galimybes, kurias turi Briuselis. Tai įmanoma, reikia paramos“, – sakė E. Brokas, pripažinęs, kad „Nordstream“, kuriame dirbo ir buvęs Vokietijos kancleris Gerhardas Schroederis, tebėra politinis projektas, neturintis nieko bendro su ekonomika.
Tiesa, akivaizdu, kad tiek „Nordstream“, tiek „Gazprom“ dujų tiekimo Europai klausimas bent jau kol kas išties yra ne šiaip politinis, bet ir itin jautrus projektas dabartinei Vokietijos vyriausybei.
Pavyzdžiui, JAV prezidento D. Trumpo administracija neseniai ėmė vykdyti aktyvią diplomatinę kampaniją prieš Rusijos „Nord Stream 2“ dujotiekio projektą, į savo pusę bandydama palenkti sąjungininkus visoje Europoje.
Anot ekspertų, taip Baltieji rūmai ne tik tikisi pamokyti Rusiją, bet ir padidinti savų dujų pardavimus Senajame žemyne. Svarbiausia geopolitinė užduotis – neleisti Rusijai dominuoti Europos dujų rinkose. Vašingtoną kursto ir stabiliai stiprėjantis prekybinis imperatyvas: juk Jungtinės Valstijos pradeda su Europos Sąjunga prekiauti suskystintomis gamtinėmis dujomis, tad Rusijos „Gazprom“ tampa nepageidaujamu konkurentu.
Ukrainoje jaučiasi svarbesni už JAV
Be to, po JAV Senato ir D. Trumpo patvirtintų sankcijų Rusijai, ne kas kitas, o būtent Vokietija pagrasino atsakomosiomis sankcijomis JAV. Mat svarbu tai, kad JAV įstatymas numato bausmes Vokietijos ir kitų Europos šalių bendrovėms, kurios yra vienaip ar kitaip susijusios su didžiausiais Rusijos naftos ir dujų projektais. O tokių Europoje yra daug. Galiausiai, europiečiams, regis, ne itin patinka ir aktyvesnis JAV vaidmuo Ukrainoje – Vašingtonas vis drąsiau kalba apie karinės pagalbos tiekimą Ukrainai, iš kurios Rusija atplėšė Krymą ir sukėlė karą Donbase.
E. Broko nuomone, Ukrainoje negali būti karinio konflikto sprendimo būdų, mat „karo karinėmis priemonėmis neįmanoma laimėti“, tad JAV apginklavimas nėra toks reikšmingas, kaip, pavyzdžiui, ES finansinė parama Ukrainai.
„Pirmiausiai kalbėkime apie tai, kad ES Ukrainai duoda milijardus, o JAV – milijonus. ES finansuoja reformos projektus, nepamirškime to, darome daug daugiau nei amerikiečiai“, – tikino E. Brokas. Jo manymu, reformos stringa, o Ukrainos valdžia yra nepopuliari – ir tai yra gerokai svarbiau, nei bet kas kita.
„Taip, kai kurios ES šalys, pavyzdžiui, Lietuva, Ukrainą remia ir karinėmis priemonėmis, bet nepamirškime, kad be pinigų Ukraina bankrutuotų, o Porošenkos vyriausybės nebūtų be Europos paramos. Reikia daugiau spaudimo, apie tai dažna kalbame su Ukrainos lyderiais.
Pats vykau į Maidanus 2005 ir 2013 metais. Jei žmonės netikės demokratija ir teisės viršenybe, kaip geresnį gyvenimą užtikrinančiais veiksniais, tai Rusija laimės. Ir toks scenarijus tikėtinas.
Taip, matome pažangą parlamente – jis dirba geriau, tam tikra prasme, kovojama su korupcija. Bet Ukrainoje žmonės nori matyti labai paprastų praktinių problemų sprendimus – viešasis transportas, parkavimas, žmonės nori matyti pažangą tose paprastose srityse ir, pavyzdžiui, Kijeve tai jau matoma. Todėl mes jiems padedame – vienas mano draugas, turintis didelę darbo savivaldose patirtį, dalija praktinius dalykus Kijevo merui Vitalijui Kličko. Tai žingsniai į priekį, bet jų negana.
Reikia daugiau ekspertų ir iš Lenkijos, Lietuvos, buvusios Rytų Vokietijos, kurie aiškintų, kaip valdyti šalį. Jūs esate sėkmės pavyzdžiai. Nežinau, kaip Lietuvoje, bet, pavyzdžiui, visą sistemą reformavusios, prie ES standartų prisitaikiusio Lenkijos BVP per 20 metų pakilo penkis kartus“, – tikino EP narys.