„Jūsų tėtis niekada nebus išdavikas“, – taip savo dar skaityti nemokantiems vaikams 1942 metais rašė tuomet tik provincijos gydytojas Juozas Albinas Markulis. Ši pavardė vėliau taps žinoma daugeliui Lietuvos partizanų, o iki šiol siejama su išdavystėmis, nors išdaviku jis savęs nelaikė. Vis dėlto atrasti dienoraščiai, laiškai bei dokumentai atskleidė daugeliui nežinomą liūdnai pagarsėjusio sovietų agento asmenybę bei motyvus.
© Leidykla "Versus aureus"

Norvegija turėjo Vikundą Quislingą – nacių okupacijos laikais jis formaliai vadovavo marionetinei vyriausybei, atsakingai už civilių žūtis bei koloboravimą su naciais. Kvislingas jau tapo bendriniu žodžiu reiškiančiu išdaviką. Už valstybės išdavystę V. Quislingas buvo nuteistas ir sušaudytas.

Prancūzija turėjo maršalą Philippe’ą Pétainą – Pirmojo pasaulinio karo didvyrį, kuris, 1940 metais Prancūzijai kapituliavus, tapo autoritarinio Viši režimo galva, o išlaisvinus Prancūziją už išdavystę ir koloboravimą su naciais buvo nuteistas mirties bausme. Ji vėliau pakeista kalėjimu iki gyvos galvos.

JAV turėjo Julių ir Ethel Rosenbergus, kurie nuteisti mirties bausme už amerikiečių paslapčių, tarp jų ir dokumentų, susijusių su atomine bomba, perdavimu Sovietų sąjungai. Taip pat Aldrichą Amesą bei Robertą Hansseną – buvusius CŽA ir FTB agentus, kurie už pinigus Maskvai perdavė slaptą žvalgybinę informaciją. Abu jie nuteisti kalėti iki gyvos galvos.

Julius ir Ethel Rosenbergai
Julius ir Ethel Rosenbergai
© Vida Press

Lietuvos istorijoje taip pat netrūksta garsių išdavikų pavardžių. Bet dar esama gyvų, kurie prisimena J. A. Markulio išdavystes, už kurias šis „Erelio“, „Ąžuolo“, „Noreikos“, „Daktaro Narutavičiaus“ ir kitus slapyvardžius turėjęs sovietų agentas taip ir nesulaukė teisingumo – mirė 1987 metų gruodį, vis dar tikėdamas, kad jis darė tik gera.

Liūdnai pagarsėjęs sovietų agentas

Apie J. A. Markulį iki šiol sklandė daugybė legendų. Tai, kad jis yra išdavikas, provokatorius, sovietų saugumo tarnyboms įskundęs Lietuvos laisvės kovotojus, žinoma jau seniai. Iki šiol tebediskutuojama dėl išduotųjų bei aukų skaičius. Iki šiol su J. A. Markulio veikla siejami 187 išduoti partizanai bei 18 nužudytų.

Tačiau istoriko Arvydo Anušausko sukaupti dokumentai – paties išdaviko dienoraščiai, laiškai, kiti dokumentai rodo, kad išduotųjų gali būti iki pusantro tūkstančio. Vienokiu ar kitokiu būdu dėl J. A. Markulio veiklos žuvo arba buvo ištremti šimtai už Lietuvos laisvę kovojusių žmonių.

Bent jau taip A. Anušauskas tvirtina savo naujojoje knygoje „Išdavystė. Markulio dienoraščiai“, kuri šeštadienį pristatoma Vilniuje knygų mugėje.

Garsiausias Lietuvos išdavikas, pražudęs šimtus žmonių: mano sąžinė rami
© Leidykla "Versus aureus"

„Iš tikrųjų neplanavau rašyti knygos. Žinodamas bendrą kontekstą ir pamatęs dalį medžiagos galvojau rašyt ne biografiją, o pjesę, nes kai kurie dienoraščio motyvai yra itin literatūriniai.

Markulio elgesys rodė, kad tai buvo žmogus, kuris ne šiaip rašė dienoraštį, bet ir galvojo, kas jį skaitys“, – teigė A. Anušauskas, pabrėžęs, jog rašyti jį paskatino gauti duomenys per socialinius tinklus.

Baigdamas rašyti knygą A. Anušauskas tikina jau turėjęs keliolika tūkstančių atrinktų dokumentų, kurie tilpo į kelis lagaminus. Ypač padėjo kolekcionieriai, kurie atsiuntė dienoraščius, laiškus, KGB padėkas. Dalis dokumentų nuvylė, bet atskleidė iki šiol menkai žinomą išdaviko pusę.

„Vyliausi dėl dienoraščių, kad visą jų turinį galėsiu naudoti knygoje. Deja, teko nusivilti, nes tie dienoraščiai – kitokio pobūdžio: jis aprašinėja savo gyvenimą, visada motyvuoja savo veiksmus, tai yra kaip savo paties psichoanalizės tekstai. Žmogus norėjo pateisinti savo veiksmus. Kita vertus, liko įspūdis, kad dienoraštis skirtas perskaityti kitiems“, – pabrėžė A. Anušauskas.

Garsėjo iškalba ir tryško patriotizmu

Istoriko teigimu, daugelis greičiausiai žino pagrindinius J. A. Markulio gyvenimo faktus. 1913 metais gimęs net ne carinės Rusijos valdomoje Lietuvoje, o laisvoje šalyje – JAV, po Pirmojo pasaulinio karo jis su motina persikraustė į Lietuvą, kur jo laukė palikimas – žemė. Ir nors motina tikėjosi grįžti į Ameriką, to padaryti nepavyko.

Garsiausias Lietuvos išdavikas, pražudęs šimtus žmonių: mano sąžinė rami
© Leidykla "Versus aureus"

Iš pradžių atrodė, kad J. A. Markulis taps dvasininku – 1930 m. įstojo į kunigų seminariją, o po trejų metų į Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakultetą. Tačiau teologijos studijas apleidęs būsimasis išdavikas metėsi į kitą sritį – mediciną.

1936 m. pašauktas į Lietuvos kariuomenę įstojo į Karo mokyklą, kurią po metų baigė kaip jaunesnysis leitenantas. Čia jis užmezgė santykius su kai kuriais iš 254 atsargos leitenantų, su jais vėliau susirašinėdavo, kviesdavo išgerti alaus.

Ir nors J. A. Markulis negarsėjo taiklumu šaudydamas, tačiau vadintas geriausiu savo laidos aspirantu ir netgi buvo apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino 3-iojo laipsnio medaliu kartu su dar 11 karininkų. Jis ypač pasižymėjo savo iškalba.

Garsiausias Lietuvos išdavikas, pražudęs šimtus žmonių: mano sąžinė rami
© Leidykla "Versus aureus"

„Penkių minučių kalbą prisotinau jaunatvės polėkiu, romantizmu, tėvynės meile, istorinės praeities gerbimu ir mokomu panaudojimu nūdienai“, – rašė J. A. Markulis, kuris savo atsisveikinimo kalboje sulaukė karo mokyklos viršininko generolo Kazio Musteikio liaupsių dėl „didelio talento paveikti kitus žmones savo gyvu žodžiu“.

„Geriau liūtu mūšyje kovojant kristi, nė supančiotu avimi mekenti pažemintam, žiūrint į išniekintą Motiną Tėvynę, dūstančius nedalioje brolius. Mūsų nedaug, bet mes pasiryžę tapsime visų tautų akivaizdoje žmonėmis iš legendų. Tad broliai, viribus unitis pajudinkime žemę ir dangų!“, – plyšavo jaunesnysis leitenantas J. A. Markulis.

Įsijautė į gelbėtojo vaidmenį

Tad kaip toks patriotas vėliau galėjo paminti priesaiką, pamiršti savo paties žodžius ir išduoti šimtus savo buvusių ginklo brolių siaubingoms kančioms, žūčiai bei šlovinti Josifo Stalino režimą?

„Išties, rašant knygą man labiausiai rūpėjo jo motyvacija. Kas turi nutikti, kad iš visiškai normalaus žmogaus, kuris studijavo seminarijoje, karo mokykloje, tapo atsargos karininku, išaugtų išdavikas?

Mano vertinimu tai, ką jis padarė, yra išdavystė, kurią padarė žmogus, turėjęs visas sąlygas būti kitoks. Jei ne okupacija, ko gero, jis būtų koks garsus gydytojas. Bet okupacija viską pakeičia“, – teigė A. Anušauskas. Jo teigimu, iš dienoraščių ir kitų rašytinių šaltinių tampa akivaizdu, kaip uoliai savo veiksmus stengėsi pateisinti pats J. A. Markulis.

„Negalėjau likti abejojančiu stebėtoju, gelbstinčiu savo egoizmą. Man buvo šlykštu. Liejosi nekaltųjų kraujas, ašaros, žemė net vaitojo. Reikėjo aukotis.

Nedvejodamas pasirinkau kelią – rodyti klystantiems gyvenimą, reikalą gydyti karo žaizdas ir kurti naują Rytojų Nemuno krašte, kuriam grėsė reali mirtis, išnykimas. Ir ėjau gelbėti klystančių, ėjau gesinti brolžudiškų, beprasmių žudynių gaisrą“, – jau gerokai vėliau 1970 metais rašė į gelbėtojo ar net į Jėzaus vaidmenį įsijautęs J. A. Markulis.

J. A. Markulis 1946 02 15
J. A. Markulis 1946 02 15
© Leidykla "Versus aureus"

„Žodžiu, jis susikūrė sau motyvą, kad pasipriešinimas okupantui yra didžiausias blogis. Bet kokiu atveju reikia išlikti, nesipriešinti, vykdyti visus nurodymus. Jis nekėlė klausimo – kokia to išlikimo kaina, kuo jis tave pavers. Jam tokie klausimai nekilo“, – sakė A. Anušauskas. Be to, J. A. Markulis niekada nesigailėjo išdavęs laisvės kovotojus.

„Mano sąžinė rami, nes nešiau tautai sunkioj vargų naktyje Tiesos žiburėlį. (…) Lietuvos nepalikau. Dezertyru netapau. Visas jėgas, gyvenimą ir galias atidaviau lietuvių gerovei, Tiesos ir Šviesos pergalei...(…) kas paklausė, tas nežuvo, rado kelią į ateitį, į darbą, į gyvenimą. Kas sekė melą, gandus, tas žengė į ašarų ir sopulių duobę, į pražūtį“, – 1951 metais rašė J. A. Markulis.

Rūpėjo karjera ir įvertinimas

Į sovietų saugumo akiratį jis pateko 1944 metais, kai Raudonoji armija vėl įžengė į Lietuvą. Prieš tai kuklus provincijos gydytojas siekė pripažinimo, šlovės, karjeros. O tada nusišypso sėkmė: jis iš asistento paaukštinamas pareigose – daugeliui medikų pasitraukus į Vakarus jis tampa Vilniaus universiteto Anatomijos katedros vedėju.

„Jam tai buvo kažkas. Matėsi, kad karjera buvo svarbi. Jis suprato, kad jei elgsis kitaip – viso to neteks. Reikia prisiminti pokario sąlygas – jos nebuvo lengvos. Žmona, kuri buvo trumpam sulaikyta, du vaikai. Vėliau jis dažnai minėjo, kad viską darė dėl šeimos. Ir negali ginčytis, nes šeima tikrai nenukentėjo“, – J. A. Markulio išdavystės motyvus narpliojo A. Anušauskas.

Tiesa, J. A. Markulio požiūris kiek kito. 1945-ųjų pradžioje jis buvo sulaikytas, apklaustas ir kaip mat sovietų užverbuotas. J. A. Markulis gavo „Ąžuolo“ slapyvardį, o tarp partizanų buvo žinomas, kaip „Erelis“.

Kiek vėliau, sovietams perėmus partizanų archyvą, atsiskleidė visa J. A. Markulio klastinga asmenybė. Prižiūrimas kuratoriaus MGB papulkininkio Iljos Borisovičiaus Počkajaus, J. A. Markulis tapo kone pagrindiniu slapto plano veikėju.

Garsiausias Lietuvos išdavikas, pražudęs šimtus žmonių: mano sąžinė rami
© Leidykla "Versus aureus"

Iš pradžių užverbuotas J. A. Markulis mezgė pažintis su pavieniais partizanais, bandė pelnyti jų pasitikėjimą. Ir kurį laiką jam tai daryti sekėsi – ypač dėl savo patetiškų, ugningų kalbų, tariamos pagalbos partizanams, jų šeimos nariams.

Tačiau kaip agentas „Erelis“ J. A. Markulis kurį laiką jautėsi neįvertintas ir netgi savo kuratoriui rašė laiškus, prašydamas jį labiau išnaudoti. Proga pasitaikė sulaikius kontraversiškai vertinamą pogrindžio dalyvį Joną Noreiką „Generolą Vėtrą“, kuris įkūrė Lietuvos Tautinę Tarybą (LTT). Šios organizacijos pagrindinis tikslas buvo atkurti nepriklausomą, demokratinę valstybę.

J. A. Markulis dar nuo prieškario buvo pažįstamas su J. Noreika. Ir kai pastarasis buvo suimtas bei likviduota LTT, Markulis įsteigė fiktyvią organizaciją – Bendrą demokratinio pasipriešinimo sąjūdį (BDPS) bei perėmė savo pažįstamo slapyvardį – tapo „Noreika“, kurį jam suteikė saugumiečiai.

Demaskuotas, bet liko gyvas

Vis dėlto viskas pasikeitė 1947-ųjų spalį, sovietų saugumui vykdant garsiąją operaciją „Zapad“. Ironiška, kad praėjus 70 metų Baltijos šalyse vėl pasirodė nerimo dėl „Zapad“ – tokiu pačiu pavadinimu pavadintos milžiniškos Rusijos karinės pratybos, kurios vyks šiemet. Nerimaujama, kad pratybomis viskas gali nesibaigti ir tai gali būti įžanga į realius karinius veiksmus.

Tuo tarpu 1947-siais lietuvių partizanų pasipriešinimo dar neįveikę sovietai jau vykdė realius karinius veiksmus okupuotoje Lietuvoje, o operacija „Zapad“, kurios ašis buvo būtent J. A. Markulis, turėjo suduoti smarkų smūgį laisvės kovotojams. Planuota sukviesti partizaninio pasipriešinimo vadus, juos suimti, per savus agentus palaikyti ryšius su Vakaruose esančiais lietuvių centrais ir panaudoti BDPS kaip ginklą, siekiant nuslopinant partizaninį pasipriešinimą.

„Markulis pradėjo kalbėti, kad ginkluotas pasipriešinimas pareikalavo itin daug aukų, todėl esą reikia ištraukti žmones iš miško. Toks, beje, ir buvo 1945 metų sovietinės valdžios tikslas: kad kuo daugiau partizanų išeitų į viešumą, kur, skirtingai, nei miške, jie būtų matomi, juos galima būtų kontroliuoti, suimti“, – pasakojo A. Anušauskas.

Tačiau jau kurį laiką J. A. Markulį įtarinėję partizanai, tarp kurių buvo garsusis Juozas Lukša-Daumantas, demaskavo „Erelį“. Nutarta išdaviką likviduoti, bet operacija nepavyko.

„Man teko kalbėtis su Benediktu Trakimu, kuris planavo nužudyti Markulį. Tiesiog nebuvo vieningo požiūrio, kad tai reikia padaryti. Be to, padedant J. A. Markuliui, sovietų saugumo rankose atsidūrė kai kurių partizanų artimieji. Jie tapo įkaitais – jei Markuliui kas atsitiktų, toks pat likimas ištiktų ir artimuosius“, – sakė A. Anušauskas.

Garsiausias Lietuvos išdavikas, pražudęs šimtus žmonių: mano sąžinė rami
© Leidykla "Versus aureus"

„Kai sovietai suėmė vieną iš Lukšos bendražygių Algimantą Zaskevičių, Markulis iš tardymo protokolų sužinojo, kad prieš jį ruoštas pasikėsinimas. Tai jį psichologiškai paveikė ir nuo to laiko jis jau pasisakė už partizanų sunaikinimą“, – teigė A. Anušauskas.

Vis dėlto saugumas suprato, koks vertingas buvo J. A. Markulis, ir pradėjo jam mokėti solidžius honorarus – sumas, apie kurias pokario Lietuvoje daugelis nė pasvajoti negalėjo.

„Markulis buvo preciziškas pedantas, jis viską užsirašydavo. Yra netgi išlikę vokeliai su užrašais: IP (Ilja Počkaj, jo kuratorius) – 3 tūkst. rublių. Tai buvo didelės sumos“, – teigė A. Anušauskas, kurio teigimu, iš partizanų išdavysčių J. A. Markulis užsidirbo apie 100 tūkst. rublių.

Bet tai tik papildė jo bendrą nusiteikimą – karjeros noras, siekis būti žinomu, jam reikėjo apdovanojimų, jis juk buvo gavęs pažadų“, – pasakojo A. Anušauskas. Jo teigimu, dienoraščiuose bei laiškuose nematyti nė krislelio gailesčio dėl savo veiksmų.

Garsiausias Lietuvos išdavikas, pražudęs šimtus žmonių: mano sąžinė rami
© Leidykla "Versus aureus"

Be to, jis stengėsi nežinoti, kas laukia jo išduotųjų asmenų, nesigilindavo, nors ir puikiai žinojo, kokios veiklos pasekmės.

Tiesa, netgi atsirado tokių, kurie net ir žinodami apie išdavystę jį teisindavo. Pavyzdžiui, su partizanais J. A. Markulį supažindinusi ryšininkė Ona Trakimaitė, anot A. Anušausko, net ir po išdavystės bei ištrėmimo tikėjo, kad jis žaidė dvigubą žaidimą, vis tiek norėjo gero partizanams.

Vis dėlto pats J. A. Markulis, nepaisant demonstratyviai rodomos drąsos, kurį laiką baiminosi ir keršto. Sužinojus apie pasikėsinimą, J. A. Markulis 1948 metais buvo skubiai išgabentas į tuometinį Leningradą, kur gyveno iki 1954-ųjų, iki pat Josifo Stalino mirties.

„Oficialiai daugiau niekas nebandė kerštauti, bet jo namuose buvo ant durų skląsčiai, o Leningrade jis turėjo išduotą pistoletą. Žodžiu, buvo pasiruošta užsibarikaduoti, kautis“, – teigė A. Anušauskas.

Kiek markulių yra šiandien?

Anot istoriko, tokių markulių, kurie viešumoje gali pasirodyti didžiausiais patriotais, bet iš tikrųjų yra išdavikai, Lietuvoje buvo ne vienas ir netgi yra dabar.

„Jei pasakyčiau pavardę, kad išdavinėjo valstybės paslaptis, niekas nepatikėtų, nes jų biografija buvo puiki“, – mįslingai kalbėjo A. Anušauskas.

Todėl kalbėti apie išdavikus bei jų motyvus aktualu ir dabar, kai auga nauja nepriklausomybės karta, tarp jų ir karininkai, kurie prisiekia ginti tėvynę. Juo labiau, kad jau yra pasitaikę konkrečių skandalingų atvejų, panašių į J. A. Markulio išdavystes.

Pavyzdžiui, pernai liepą Šiaulių apygardos teismas pradėjo nagrinėti šnipinėjimu kaltinamo buvusio Lietuvos kariuomenės Karinių oro pajėgų (KOP) Aviacijos bazės karininko, kapitono Sergejaus Pusino, Rusijos piliečio S. Moisejenkos ir dar vieno Lietuvos piliečio – Aino Kazlausko baudžiamąją bylą.

Ikiteisminis tyrimas pradėtas dar 2014-ųjų gruodį, Antrajam operatyvinių tarnybų departamentui (AOTD) surinkus informacijos, kad Lietuvos kariuomenės KOP Aviacijos bazės karininką S. Pusiną dar 2012 metais užverbavo Rusijos žvalgybos tarnyba. Tyrimo duomenimis, šios tarnybos pavedimu S. Pusinas rinko ir per Rusijos pilietį S. Moisejenką perduodavo Rusijos žvalgybos tarnybą dominančią informaciją.

Pasak A. Anušausko šioje ir panašiose bylose, kaip ir J. A. Markulio atveju, galima įžvelgti daug asmeninių priežasčių, smulkmenų.

Iš Vakarų grįžę desantininkai (iš kairės) Klemensas Širvys-Sakalas, Juozas Lukša-Daumantas, Benediktas Trumpys-Rytis. Kazlų Rūdos miškas, 1950 m. spalis. (Genocido aukų muziejaus nuotr.)
Iš Vakarų grįžę desantininkai (iš kairės) Klemensas Širvys-Sakalas, Juozas Lukša-Daumantas, Benediktas Trumpys-Rytis. Kazlų Rūdos miškas, 1950 m. spalis. (Genocido aukų muziejaus nuotr.)

„Markulis motyvavo, kad kažką gelbsti, kad turi tauta išlikti, o dabar motyvai tokie: „valstybė man nieko nedavė, politikai tokie ir anokie, Rusijoje viskas kitaip, todėl ir pasirinkau tokį kelią“. Žmonės vėl save apgaudinėja“, – sakė A. Anušauskas. O visa J. A. Markulio istorija rodo, kas gali nutikti žmogui, jei jis nesipriešina okupantui.

„Juk pasipriešinimas nereiškia, kad ruošiesi didvyriškai žūti. Ne! Ruošiesi priešintis ir turi konkretų tikslą – ginti nepriklausomybę, vertybes. Jei tai ignoruoji ir nesipriešini okupacijai, tai iš tavęs, kaip iš molio galima bet ką išlipdyti,kad ir dar vieną markulį“, – pabrėžė A. Anušauskas.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

R. Karbauskis: aš matau scenarijų, kuris yra šiandien paskelbtas „Delfyje“ (65)

Reikia aiškiai pasakyti, kad šios dienos publikacijomis internete siekiama išankstinių Seimo...

R.I.T.A. Plagiatu kaltinamas KTU rektorius: klaidų privelti galėjo mano techniniai asistentai (218)

Plagiatu kaltinamas KTU rektorius Petras Baršauskas teigia nežinantis, kad skundą dėl galimo...

Klaipėdoje nusižudė politiko V. Komskio dukra (297)

Tragiškas pirmadienio vakaras Klaipėdoje . Kauno gatvėje esančiame bute rastas merginos kūnas....

„Pacers“ prisistatęs D. Sabonis prisipažino bergždžiai mėginęs išmokti tėvo metimo kabliu (3)

Pirmadienį vykusios NBA žiniasklaidos dienos rutinoje Indianos „Pacers“ komandai prisistatė ir...

Realybė, kuri šokiruoja: iš Lukiškių paleistas 15 kartų teistas recidyvistas iš karto nužudė žmogų (120)

Dėl vagysčių, plėšimų ir kitų nusikaltimų net penkiolika kartų teistas Vilniaus rajono...

Prof. A. Avižienis apie P. Baršausko disertaciją: viskas aišku, jei moki skaityti (61)

Kalifornijos profesorius Algirdas Avižienis sako, kad visa KTU rektoriaus monografija –...

Paryžiaus gatvės stilius: spindinti elito prabanga ir sukrečiantis skurdas (27)

Rudenišką rugsėjo sekmadienio popietę DELFI Stilius apsilankė Paryžiuje – mieste, kurio...

Abejotinas lemiamas įvartis temdo teisėjo „išleistuves“ per LFF taurės finalą (5)

Kol Kauno „Stumbras“ švenčia istorinį pasiekimą, futbolo gerbėjai internete diskutuoja, ar...

G. Landsbergis pasakė, ką darytų G. Palucko vietoje: yra 2 variantai (351)

Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų ( TS-LKD ) partijos pirmininkas Gabrielius...

Viena aliuminio folijos pusė yra blizgi, o kita - matinė: kodėl taip yra (9)

Viena aliuminio folijos pusė yra blizgi, tarsi gerai nupoliruota, o kita - matinė. Kodėl taip...