aA
Ar mums reikia bombos? Tokį klausimą iškėlęs vienas didžiausių Vokietijos leidinių „Welt am Sonntag“ svarstė, regis, neįsivaizduojamą dalyką: JAV patikimumu suabejojusiems vokiečiams ir kitiems europiečiams derėtų galvoti apie savus branduolinius ginklus. Radikali idėja pamažu skinasi kelią į viešumą.
© Twitter nuotr.

Dar liepos pabaigoje „Welt am Sonntag“ straipsnį parašęs garsus politikos mokslų ekspertas, profesorius Christianas Hacke neslėpė savo tikslo – išprovokuoti diskusiją dėl klausimo, kuris Vokietijoje dešimtmečius buvo tabu.

Autorius į klausimą atsakė „taip, bet“. Be to, straipsnis iliustruotas Vokietijos vėliavos spalvomis papuoštos antrosios kovinėmis sąlygomis panaudotos branduolinės bombos „Fat Man“ montažu. Tikslas išprovokuoti debatus, regis, pasiektas.

Ir nors diskusijos dėl ES ateities pastaruoju metu užgožia debatus apie europiečių branduolinių pajėgumų kūrimą, vien faktas, kad tokia tema, kaip nuo JAV pavaldumo nepriklausančios ES branduolinių ginklų klausimas keliamas į viešumą, rodo reikšmingą pokytį.

Europoje brandinama ambicinga idėja dėl branduolinių ginklų: ar mums reikia bombos?
© Twitter nuotr.

Ar europiečiai pajėgūs turėti tokį pajėgumą, kurio panaudojimas reikštų milijonų žmonių žūtį arba netgi žmonijos pabaigą? Ar Europa gali turėti tokius ginklus, prisiimti politinę valią ir atsakomybę?
Juk praėjo vos metai po to, kai Nobelio taikos premija paskirta Tarptautinei branduolinių ginklų uždraudimo kampanijai. Bet Rusija ir JAV kalba apie naujų branduolinių ginklų kūrimą ir bandymus, o atsisakyti tokių ginklų pažadėjusi Šiaurės Korėja vis dar tebėra viena iš 9 juos turinčių šalių.

Ko vertos kalbos apie „nepatikimas JAV“

Tokie klausimai rodo, kad debatai išties tik prasideda, bet jie jau lekia nuo bėgių, mat yra paremti prieštaringai vertinamomis prielaidomis ar esminių detalių trūkumu. Pirmoji prielaida, kurią „Welt am Sonntag“ straipsnyje pažymėjo pats Ch. Hacke pastaraisiais metais Europoje tiesiog tvyro ore ir turi pavadinimą – Donaldas Trumpas.

Šio JAV prezidento itin prieštaringi, skaldantys, žeidžiantys ar kitaip provokuojantys pasisakymai europiečiams, regis, kelia sąmyšio, pasipiktinimo priepuolius ir verčia viešai abejoti JAV patikimumu, saugant Europą.

Ironiška, kad būtent pastaraisiais metais D. Trumpo administracija kaip tik sustabdė JAV karių išvedimą iš Europos, grąžino papildomą šarvuotą brigadą, Baltijos jūros regione dislokavo arba į pratybas nuolat siunčia papildomas pajėgas, ėmėsi infrastruktūrinių projektų.

Europoje brandinama ambicinga idėja dėl branduolinių ginklų: ar mums reikia bombos?
© R. Pociaus/ Scanpix iliustracija

Pavyzdžiui, vien praėjusią savaitę JAV paskelbė apie papildomų 1,5 tūkst. karių dislokavimą Vokietijoje, kur stiprinami dešimtmečius apleisti prieštankinės ir priešlėktuvinės gynybos pajėgumai. Bet Europoje vis kalbama apie JAV „pasitraukimą“.

Be to, galingiausiose Senojo Žemyno valstybėse – Vokietijoje ir Prancūzijoje aukščiausiu lygiu siunčiami aiškūs signalai: pasaulinių karų metu Europą gelbėjusiais amerikiečiais pasitikėti negalima. Tai savo politinėse kalbose pastaraisiais metais tarp eilučių arba kone atvirai yra pažymėję Emanuelis Macronas ir Angela Merkel, pabrėžę, kad europiečiai turėtų patys labiau rūpintis savo saugumu. Tad tai tebuvo laiko klausimas, kai į saugumo sąvoką bus įtraukti ne tik konvenciniai pajėgumai, bet ir branduoliniai ginklai.

Amerikiečių bombos Europoje

Būtent JAV Europos valstybėse laiko apie 180 taktinių branduolinių bombų B-61, kurios Šaltojo karo laikais buvo ir tebėra skirtos pirmiausiai atgrasymui, o šiai strategijai nesuveikus – ir koviniam panaudojimui.

Ir nors Vokietijoje, Nyderlanduose, Belgijoje, Italijoje jau buvo kilę nemažai protestų dėl šių ginklų dislokavimo ir netgi politinių pareiškimų dėl jų išgabenimo, nė viena Europos šalis (išskyrus Prancūziją 7-jame dešimtmetyje) iki šiol nesiėmė rimtų žingsnių išprašyti amerikiečių branduolinius ginklus iš savo šalies.

Europoje brandinama ambicinga idėja dėl branduolinių ginklų: ar mums reikia bombos?
JAV branduolinės bombos B-61
© Wikimedia Commons nuotr.

Dar daugiau, minėtos šalys dalyvauja NATO branduolinio dalijimosi programoje, o tai reiškia, kad iškilus būtinybei amerikiečių branduolines bombas su JAV prezidento sutikimu galėtų panaudoti belgų, olandų, italų ir vokiečių sertifikuoti naikintuvai.

Dešimtmečius tokia politiškai jautri tema, tačiau karine prasme – naudingas pajėgumas Europoje buvo laikomas savaime suprantama duotybe. Tačiau Ch. Hacke teigimu, viskas pasikeitė ir dėl to esą kalti amerikiečiai, drįsę viešai suabejoti nepakankamomis Vokietijos išlaidos gynybai.

„Pirmą kartą nuo 1949-ųjų Vokietija nebėra po JAV branduoliniu skėčiu, – dramatiškai pareiškė Ch. Hacke, vertindamas aikštingus D. Trumpo išsišokimus ir nurodė kitą žingsnį, – branduoliniu atgrasymu paremtai nacionalinei gynybai turėtų būti skirtas prioritetas, tvyrant naujoms transatlantinėms dvejonėms ir potencialiems susidūrimams“.

Po šio autoritetingo autoriaus straipsnio pasirodė nemažai atsargių komentarų, sveikinančių diskusiją, bet vengiančių užimti tvirtą ir argumentuotą poziciją, pirmiausiai pabrėžiant, kad tokie debatai esą tėra platesnės diskusijos apie Europos saugumą ir pačių europiečių atsakomybę dalis.

Savų ginklų vokiečiai nenori

Į priešininkų stovyklą stojo nemažai vokiečių, kurie tradiciškai skeptiškai žiūri į branduolinius ginklus nepaisant to, kad juos naudoti karo atveju treniruojasi Vokietijos karinių oro pajėgų pilotai.

„Vokietija – tarptautinio branduolinio neplatinimo susitarimo griovėja? Kas to norėtų? Jeigu Vokietija atsisakytų savo, kaip nebranduolinės valstybės statuso, kas užkirstų kelią Lenkija arba Turkijai sekti iš paskos?“, – retoriškai klausė buvęs Vokietijos ambasadorius JAV ir Miuncheno saugumo konferencijos vadovas Wolfgangas Ischingeris.

„Vokietijai ir Europai svarbu turėti strateginius debatus. Vokietija iš lėto suvokia, kad Europos saugumo Sistema nepasiruošusi ateičiai“, – teigė Vokietijos branduolinių ginklų programai prieštaraujanti Europos Užsienio reikalų tarybos analitikė Ulrike Franke.

Vienas pagrindinių argumentų – 1968 metais pasirašyta ir vėliau Vokietijos ratifikuota branduolinių ginklų neplatinimo sutartis, nors ir prieš šią Vokietijoje netrūko slaptų svarstymų dėl vokiečių branduolinių ginklų programos.

Dar 7-ojo dešimtmečio pradžioje tuometinis Vokietijos kancleris Konradas Adenaueris abejojo JAV patikimumu dėl branduolinio atgrasymo – ar išties amerikiečiai aukotų Čikagą į Berlyną konflikto su Sovietų sąjunga metu, ar atsakytų sovietams, rizikuodami branduoliniu karu?

K. Adenaueris netgi teiravosi savo nuosavą branduolinį ginklą sukūrusios ir išbandžiusios Prancūzijos prezidento Charles‘o de Gaulle‘io, ar jis negalėtų uždengti Vokietijos po prancūzų branduoliniu skėčiu. Kuklumu niekada nepasižymėjęs Prancūzijos lyderis buvusiems priešininkams mandagiai atsakė non. O kaip būtų dabar?

Prancūzijos dilema: kas ir kada spaustų mygtuką?

Prancūzija kartu su Jungtine Karalyste yra vienintelės Europos valstybės, turinčios savo branduolinius ginklus. Tiesa, apie europiečių branduolinio atgrasymo galimybę svarstantiems vokiečiams gali tekti pamiršti iš ES besitraukiančius britus, kurie savo branduolinio arsenalo paslaptimis dalijasi tik su amerikiečiais (arba su šnipais ir atsitiktiniais asmenimis, palikę slaptus dokumentus metro). Prancūzija kol kas yra vienintelis galimas pasirinkimas.

Šaltojo karo laikais branduolinių pajėgumų tiradą (branduoliniai ginklai dislokuoti sausumoje, ore ir vandenyje), dar vadintą Force de Frappe dabar teturi du elementus ir 290 branduolinių galvučių.

Europoje brandinama ambicinga idėja dėl branduolinių ginklų: ar mums reikia bombos?
© Twitter nuotr.

4 Prancūzijos „Triomphant“ klasės povandeniniuose laivuose dislokuotos mažiausiai 64 balistinės raketos M45 ir naujesnės M51, kurių skrydžio nuotolis siekia apie nuo 6 tūkst. iki 8 tūkst. km, o kiekviena raketa gabena nuo 6 iki 10 branduolinių galvučių, kurių galia siekia apie 110 kilotonų.

Siekdamas pademonstruoti, kad Prancūzija išties yra branduolinė valstybė, E. Macronas pernai buvo iš sraigtasparnio nuleistas į vieną tokių „Triomphant“ klasės povandeninių laivų – „Le Terrible“, kuris jau 5 kartus išbandė naująją balistinę raketą M51.

Europoje brandinama ambicinga idėja dėl branduolinių ginklų: ar mums reikia bombos?
© Twitter nuotr.

Dar apie 70 branduolinių galvučių pritvirtinta prie raketų ASMP-A, kurių nuotolis siekia 500 km. – tokias raketas gabena Prancūzijos karinių oro pajėgų ir laivyno naikintuvai „Mirrage 2000N“ bei „Rafale“ – pastarieji gali kilti ir nuo vienintelio Prancūzijos lėktuvnešio, kuris gali būti dislokuotas bet kuriame pasaulio vandenyne. Sausumoje buvusius branduolinius pajėgumus – balistines raketas Prancūzija tikina sunaikinusi, o atsargoje dar gali turėti branduolines bombas.

Europoje brandinama ambicinga idėja dėl branduolinių ginklų: ar mums reikia bombos?
© Prancūzijos laivyno nuotr.

Vis dėlto Prancūzija neatsitiktinai savo branduolinius pajėgumus kūrė kaip nacionalinį, nuo kitų šalių, pirmiausiai JAV sprendimų nepriklausomą atgrasymo pajėgumą.

Šaltojo karo laikais prancūzai branduolinius ginklus planavo panaudoti prieš sovietus, jei šie, įsiveržę į tuometinę Vakarų Vokietiją, grasintų čia esantiems prancūzų kariams ar įžengtų į Prancūzijos teritoriją.

Ironiška – tokiu atveju prancūzų branduoliniai ginklai būtų kritę ir ant vokiečių galvų, kurie įsipareigoję nekurti savų branduolinių ginklų, to nenori daryti, o pastaruoju metu nesugeba išlaikyti netgi konvencinių pajėgumų.

Tačiau branduolinio atgrasymo esmė yra aiški: neleisti peržengti nubrėžtos ribos, kurią prancūzų admirolas Marcas de Joybertas dar 8 dešimtmetyje suformulavo itin mandagiai.

„Pone, prieš jus nieko neturiu, tačiau iš anksto kuo aiškiausiai jus įspėju, kad jei jūs veršitės pas mane, atsakysiu branduoliniais ginklais. Kad ir kokios būtų jūsų gynybos priemonės, jūs nesutrukdysite bent jau kelioms mano raketoms pasiekti jūsų namus ir taip sukelti sugriovimus, apie kuriuos jums yra žinoma. Tad atsisakykite savo kėslų ir likime draugais“, – rašė admirolas.

Be prancūzų nenoro dalintis savo branduoliniais ginklais su vokiečiais ar juo labiau kitomis Europos valstybėmis, kiltų ir daugiau praktinių kliūčių. Viena pagrindinių jų – pavaldumas. Europoje dislokuotos branduolinės bombos B-61 yra priskirtus ne tik amerikiečių, bet ir europiečių pilotuojamiems naikintuvams, tačiau tik JAV prezidentas suteikia leidimą panaudoti tokius ginklus.

O kas krizės atveju spręstų ar panaudoti „Europos branduolinius ginklus“, t.y. prancūzų nacionalinį pajėgumą? Ar sprendimą iš po Eliziejaus rūmais esančios „Jupiterio vadavietės“ priimtų Prancūzijos prezidentas, o gal bendru sutarimu sutartų Vokietijos kanclere?

Europoje brandinama ambicinga idėja dėl branduolinių ginklų: ar mums reikia bombos?
© AFP / Scanpix

Galbūt sprendimą tektų priimti bendru ES sutarimu (narėms paliekant veto teisę arba ne) arba atvirkščiai – net nepasitarus (arba neradus galimybės pasitarti) su kitų ES narių vadovais?

Dilemų dar daugiau dėl paties sprendimo argumentacijos: ar Prancūzija panaudotų branduolinį ginklą, jei būtų užpultas ne Paryžius, o Berlynas arba NATO karinė bazė Vokietijos arba Lenkijos provincijoje? O jeigu Estijos teritoriniuose vandenyse?

Pavyzdžiui, DELFI jau rašė, kad garsaus amerikiečių žurnalisto Bobo Woodwardo teigimu, Rusija neoficialiai įspėjo JAV gynybos sekretorių Jamesą Mattisą: kilus karui Baltijos šalyse Maskva nedvejodama panaudotų prieš NATO pajėgas mažos galios taktinius branduolinius ginklus.

Kaip atsakytų Paryžius, jei būtų bombarduota Ruklos bazė Lietuvoje, kur dislokuoti prancūzų kariai? Galiausiai, kuri Prancūzija priimtų sprendimą – ta, kuri žada tikrai ginti Baltijos šalis, ar ta Prancūzija, kuri tiekia itin pažangią karinės paskirties įrangą Rusijai?

Europoje brandinama ambicinga idėja dėl branduolinių ginklų: ar mums reikia bombos?
© nuclearsecrecy.com

Į šiuos klausimus, kitaip, nei, pavyzdžiui, NATO dokumentuose, kol kas nėra atsakymų. O juk branduolinio ginklo panaudojimas pirmiausiai yra atgrasymo esmė – atgrasymas stiprus ir veikia tol, kol priešininkas žino, jog gaus atgal.

Bet koks neryžtingumas, dvejonės, ginčai ar neaiškumai dėl pavaldumo silpnina atgrasymo poveikį ir gali paversti jį niekiniu. Tad paskutinis ironijos veiksnys gali būti paradoksalus: dėl JAV įsipareigojimų dvejojantys europiečiai patys pradeda debatus, kuriuose net neturi vieningo atsakymo į klausimą „ar mums reikia“, o ką jau kalbėti apie „kaip mes tai padarysime“.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Gyvai / DELFI Diena. Prabilti išdrįsę antstoliai ir diskusija apie Lietuvos mokesčių sistemą su ekonomistu Raimondu Kuodžiu (2)

Antstoliai pagaliau išdrįso prabilti. Prezidentei įsikišus ir pateikus pataisas dėl jų pajamų...

Skelbiamas staigus atšalimas: perspėja, kad Vilnius absoliučiai nepasiruošęs (32)

Vilniaus šilumos tinklai ( VŠT ) primena, kad pastatų valdytojai ir administratoriai kasmet iki...

Reveransas mele skendusiai Rusijai: vėl pati vykdys dopingo kontrolę

Pasaulinės antidopingo agentūros ( WADA ) vykdomojo komiteto posėdyje Seišeliuose ketvirtadienį...

Politologai: Nausėda greičiausiai nerizikuos varžytis su Šimonyte (299)

Artėjantys prezidento rinkimai nebus tokie nuspėjami, kokie buvo pastaruosius du kartus juose...

Gavo išskirtinių detalių apie didžiulius pokyčius JAV kariuomenėje (107)

Jungtinių Valstijų karinės oro pajėgos suskaičiavo, kad joms reikia beveik 25 proc. padidinti...

Tragiškos avarijos metu Vilniaus rajone žuvo motociklininkas (17)

Ketvirtadienio popietę Vilniaus r. įvyko avarija, pareikalavusi motociklininko gyvybės.

Po neįprastų vestuvių Valda Bičkutė ir Mindaugas Valiukas medų kopinėja Islandijoje: ceremonija daug ką pasikeitė

Žinoma teatro, televizijos ir kino aktorė Valda Bičkutė ir jos vyras bei rašytojas Mindaugas...

Arūnas Milašius. Jau aiški geriausia ateities profesija (40)

Nelengvai, žingsnis po žingsnio, rinkimai po rinkimų, tačiau Lietuva tampa civilizuota valstybe....

Klaipėdos gyvenamojo rajono moteris gąsdina galimai nevaldomas užpuolikas (9)

Turime nemalonią situaciją, kai jauname gyvenamajame rajone, šalia universitetinės ligoninės ir...

Ši užduotis trikdo net pačius gudriausius: niekas taip ir nesugebėjo teisingai atsakyti, kas šioje nuotraukoje (12)

Optinės apgaulės kuriamos siekiant sugluminti protą, kartais ne viena diena praeina, kol supranti,...