Jau ketvirtį amžiaus naujųjų metų rytą į akis krenta keli dalykai, tarp jų – iškeltos Lietuvos vėliavos. Tačiau ar daugelis pasakytų, kodėl prie valstybinių įstaigų ir kitų institucijų, o svarbiausia – Gedimino kalno bokšte iškeliama trispalvė? Su jos dramatišku atsiradimu ir dingimu siejamos net kelios tragikomiškos istorijos.
© DELFI / Tomas Vinickas

„Sausio m. 1 d. pavakarys Vilniuje. Karininkas Škirpa paliepė parinkti keletą bravesnių vyrukų, pasiimti šautuvus ir šovinių ir vykti su juo. Kur – nesakė“, – taip pasakojimą apie dramatiškus 1919-ųjų pradžios įvykius savo prisiminimuose vėliau rašė Vilniaus komendatūroje tarnavęs savanoris Stasys Butkus. Tuo metu Vilniaus likimas buvo pakibęs ant plauko – iš miesto traukėsi nuo 1915-ųjų čia šeimininkavę vokiečiai, o į jų vietą taikėsi besiburiantys lenkų legionierių ir besiartinančios raudonosios armijos įkvėpti bolševikų pasekėjų būriai.

Detektyvas: kodėl nuo Gedimino kalno dingo pagrindinis valstybės simbolis ir kuo čia dėtas Kaunas?
© LCVA nuotr.

Tokiomis chaotiškomis sąlygomis savo valdžią istorinėje Lietuvos sostinėje stengėsi įtvirtinti ir lietuviai, kurių daugiataučiame mieste buvo mažuma. Tarp jų atsidūrė ir S. Butkus.

Būtent jis, kartu su besibūrusios Lietuvos kariuomenės leitenanto Kazio Škirpos vadovaujamu 9 lietuvių būriu ryžosi simboliškam, tačiau svarbiam ir žygiui: sostinėje iškelti dar nepripažintos, bet formaliai jau beveik metus nepriklausomos valstybės tik neseniai patvirtintą vėliavą.

Iš rogių – į pavojingą misiją

„Sėdome į vežėjų rogutes ir, užsitaisę šautuvus, iškėlę juos viršun, pasileidome miesto gatvėmis nežinia kur. Tuomet pirmąkart pasirodėme ginkluoti gatvės. Kai kurie vilniečiai, matydami mus ginkluotus, spėjo, jog mes bolševikai, nes mūsų dauguma buvom apsivilkę rusiškomis milinėmis. Privažiavę Gedimino kalną, sustojome, išlipome, susirikiavome po du ir pradėjome žengti vingiuotais laiptais ant kalno“, – prisiminimuose rašė S. Butkus.

„Staiga... vienas, du, trys ir – lietuvių vėliavai pradėjus kilti aukštyn, mūsų kareivių šautuvų ir karininkų revolverių trys salvės nuaidėjo Vilniaus padange. Nutilus salvei sušukome triskart: „Valio, Lietuva!“ „Lai gyvuoja Lietuva!“

Po to visi dalyviai pasisveikinome, pasibučiavome ir nutilome. Karininkas Škirpa pasakė, kad šiandien atlikome svarbų istorinį žygį. Po kelių šimtmečių Lietuvos vergovės pirmąkart savo senosios sostinės Gedimino pilies bokšte iškėlėme Lietuvos vėliavą.

Gal priešai ją netrukus ir nuplėš, bet tai niekis. Vis tiek mes pirmąjį savo žygį atlikome“, – apie tuomet užplūdusias emocijas rašė S. Butkus. Tą dieną Vilniuje aidėjo ir daugiau šūvių, tiesa, ironiška – ne į lietuvių pusę, mat santykius tarpusavyje aiškinosi lenkai ir bolševikų rėmėjai.

Knygos „Kas sugriovė Vilnių“ iliustracijos
Knygos „Kas sugriovė Vilnių“ iliustracijos
© Leidyklos „Briedis“ iliustracija

Kur du pešėsi, laimėjo lietuviai

Lenkijos užsienio reikalų ministerijos spaudos biuro telegramoje pasiuntiniui Berne Augustui Zaleskiui buvo rašoma, kad dar sausio 1-ąją, kai vokiečiai atsitraukė iš dalies priemiesčio, valdydami tik Pohuliankos (dabar – J.Basanavičiaus g. – aut.) priemiesčius, mieste dėl realios kontrolės pešėsi lenkai ir bolševikai. Pastarieji, vadovaujami Vinco Mickevičiaus-Kapsuko, dar gruodžio 16-ąją suformavo „Lietuvos laikinąją revoliucinę darbininkų ir valstiečių vyriausybę“.

Pastaroji nepripažino nei nepriklausomos Lietuvos, nei lenkų valdžios ir lyg niekur nieko posėdžiavo „Darbininkų delegatų tarybos“ namuose, tuometinėje Varnų g. (dabar – Jakšto g. – aut.). Lenkų savigynos būriai apsupo užėmė miestą ir nusprendė šturmuoti pastatą.

Po kelias paras trukusių susišaudymų didžioji dalis bolševikų pasidavė, o penki nusišovė. Dar vienam, iš bajorų šeimos kilusiam, Vakaruose išsilavinimą įgijusiam bolševikui Romanui Pileriui nepavyko net nusišauti: nepataikęs sau į širdį bolševikas persišovė plautį ir išgyveno. Ironiška, jog pasveikęs jis apsigyveno Sovietų sąjungoje, kur 1935-siais iškilo net kaip NKVD komisaras, tačiau jau po dvejų metų tų pačių enkavėdistų buvo sušaudytas Maskvoje kaip „liaudies priešas“.

Tuo metu, kai vyko lenkų ir bolševikų santykių aiškinimasis, lietuvių iškeltos vėliavos Gedimino bokšte, regis, niekas ir nepastebėjo. Tiesa, nors šiandien šį iškėlimą kiekvieną sausio 1-ąją mini Lietuvos kariai, Gedimino kalne kasmet iškeliantys naują trispalvę, tuomet tai tebuvo aiškiai ir matomai lietuvių išreikšta pretenzija į Vilnių.

„Vėliavos iškėlimas yra gera iliustracija posakiui – kur du pešasi, trečias laimi. Tai buvo gražus simbolinis veiksmas vienos triukšmingos naujametinės nakties Vilniuje metu, bet ne tai, kas būtų labiausiai padėjęs apginti Kauną tuo metu“, – pasakojo Tarpukario Lietuvos istoriją nagrinėjantis knygų „Apelsinų kontrabanda“ ir „Elektros boikotas“ autorius bei istorikas Gediminas Kulikauskas.

Detektyvas: kodėl nuo Gedimino kalno dingo pagrindinis valstybės simbolis ir kuo čia dėtas Kaunas?
© DELFI / Orestas Gurevičius

Vis dėlto K. Škirpos pranašiški žodžiai, kad trispalvė ilgai nekabės, pasitvirtino: geltonos, žalios ir raudonos spalvų trispalvė Vilniuje plazdėjo vos savaitę – į šalį besiveržusios bolševikų pajėgos sostinę pasiekė jau po kelių dienų ir Lietuvos simbolį išniekino: nuo trispalvės nuplėšė geltoną ir žalią spalvas, palikę tik raudoną. O iš Vilniaus pasitraukusi karinė ir politinė vadovybė dar nežinojo, kad į sostinę lietuviai kaip šeimininkai įžengs tik po 20 metų.

Neryžtingieji valstybės vadovai

O ar galėjo būti kitaip? Ar lietuviai būtų galėję apginti ne tik šią simbolinę vėliavą Gedimino kalne, bet ir savo sostinę? Istorikai kartoja, kad tuo metu Lietuvos padėtis buvo sudėtinga, o šalies lyderiai, perfrazuojant vieną buvusį ministrą, miegojo ramiai. Pavyzdžiui, pirmojo šalies premjero Augustino Voldemaro nuomone, kariuomenės „gal ir visai nereikės, jei Lietuva laikysis nuošalyje“.

„Taigi didelių spėkų rubežiams sergėti mums ir nereiks“, – dar 1918-ųjų pradžioje tikėjosi A. Voldemaras ir tik vėlyvą rudenį suprato, kad reikia formuoti kariuomenę, kuri gins šalį – estai ir latviai tai padarė kiek anksčiau.

Detektyvas: kodėl nuo Gedimino kalno dingo pagrindinis valstybės simbolis ir kuo čia dėtas Kaunas?
© Wikipedia Commons

O svarbiausia – sugebėjo suformuoti gerokai gausesnes kariuomenes. Pavyzdžiui 70 tūkst. karių armiją suformavusi Estija savo Nepriklausomybės kovų metu buvo netgi užėmusi Pskovą. Galiausiai lapkričio 23-ąją pats A. Voldemaras pasirašė įsakymą Nr. 1, kuriuo buvo pradėtos formuoti šalies reguliariosios pajėgos.

„Per vėlai – nes pirmosios Lietuvos vyriausybės vadovas ir Lietuvos Tarybos pirmininkas Antanas Smetona netiko šiems postams. Vietomis buvo neatleistinai naivūs, labiau žiūrėjo postų dalybų, nei valstybės saugumo reikalų ir ilgai vylėsi, kad „frontą laikys“ vokiečiai.

O kai pačioje Vokietijoje 1918 m. rudenį prasidėjo revoliucija, sosto atsisakė kaizeris ir Vakarų link pajudėjo bolševikų „Vakarų armija“ – supanikavo. Iki tol manę, kad Lietuvai pakaks policijos ir pasienio apsaugos, jie metėsi į kitą kraštutinumą – užuot skelbę visuotinę mobilizaciją, ėmėsi organizuoti gremėzdišką elitinę-profesionalios kariuomenės struktūrą.

„Grupė gimnazijos mokinių 2-ajame pėstininkų pulke 1919 m.“ Dail. Z. Kachanauskienė. Į pradėtą kurti Lietuvos kariuomenę iš visos Lietuvos ėjo ūkininkų sūnus, kaimo darbininkai, demobilizuoti Pirmojo pasaulinio karo veteranai, tarnavę Rusijos ar Vokietijo
„Grupė gimnazijos mokinių 2-ajame pėstininkų pulke 1919 m.“ Dail. Z. Kachanauskienė. Į pradėtą kurti Lietuvos kariuomenę iš visos Lietuvos ėjo ūkininkų sūnus, kaimo darbininkai, demobilizuoti Pirmojo pasaulinio karo veteranai, tarnavę Rusijos ar Vokietijos kariuomenėse. Nemažą ir bene entuziastiškiausią savanorių dali sudarė gimnazijų vyresniųjų klasių moksleiviai.
© Organizatorių archyvas

Į krašto gynėjus tegalėjo būti priimami patikimų asmenų rekomenduoti vyrai. Galiausiai, kai priešas buvo jau prie pat sostinės Vilniaus – abu, viską metę, gruodžio 20-21 dienomis gėdingai pabėgo.

Panašiai elgėsi ir krašto apsaugos vadovas, baltarusių kilmės generolas Kiprijanas Kondratavičius, kurį Voldemaras labiausiai vertino ne už gabumus, bet paklusnumą“, – pabrėžė G. Kulikauskas.

Tiek A. Smetona, tiek A. Voldemaras vėliau grįžo į šalį, bet tik į „Kauno Lietuvą“, kurioje, nepaisant neryžtingos pozicijos 1919-siais, užėmė aukštas pareigas: arogancija pasižymėjęs A. Voldemaras darsyk vadovavo ministrų kabinetui ir buvo vienas 1926-ųjų perversmo organizatorius, atvedęs A. Smetoną į valdžią tik tam, kad po trejų metų iš jos būtų pašalintas. Iš laikinosios sostinės valdžiusio A. Smetonos politika „mes be Vilniaus nenurimsim“ subliuško 1938 m. Lenkijai pateikus ultimatumą, su kuriuo Kauno Lietuva sutiko, taip nustumdama į šoną viltis susigrąžinti Vilnių.

Ironiška, kad ginti Vilnių ryžto užteko tik nedaugeliui, nors, kaip tikino kitas istorikas, Klaipėdos universiteto dėstytojas Vytautas Jokubauskas, Lietuvos gynybos klausimas nepriklausomybės karų metu stipriai susijęs ne tik su geopolitine padėtimi, bet ir realiomis karinėmis pajėgomis.

Detektyvas: kodėl nuo Gedimino kalno dingo pagrindinis valstybės simbolis ir kuo čia dėtas Kaunas?
© LCVA nuotr.

O šių skaičiai buvo išties menki. Pavyzdžiui, kaip rašė S. Butkus, lapkričio 11-ąją, kai Vakarų fronte įsigaliojus paliauboms daugiamilijoninės armijos nustojo šaudyti, 1-asis pėstininkų pulkas Vilniuje teturėjo „keliolika karininkų ir 30 kareivių“. Paprastai pulke tuomet tarnauti turėjo apie tūkstantį karių ir karininkų. Tiesa, S. Butkus pažymėjo, kad lenkams, tuomet su jais Vilniuje dar bendravę, o ne kariavę lietuvių savanoriai, pateikė „kiek padidintus“ savo pajėgumų skaičius.

„Lenkams teiraujantis, iš kur mūsų tiek atsirado, savanoriai atsakydavo, kad naktį iš Kauno atvyko 2000 ir dar daugiau laukiama kitą naktį. Iš 25 pasidarėme tūkstančius“, – rašė S. Butkus.

Samdiniai, padėję išgelbėti Lietuvą

Tad nedidelės grupelės vyrų sprendimas tokiomis aplinkybėmis iškelti trispalvę Gedimino bokšte išties gali būti laikomas žygdarbiu, net ir simboliniu. G. Kulikausko nuomone, vėliava ten gal būtų plazdėjusi ir ilgiau, bet tam buvo būtinos kelios sąlygos.

„Pirmiausiai, vokiečiai turėjo nesitraukti. Tuomet dar buvome visiškai nuo jų priklausomi. Deja, patys vokiečiai buvo jau persmelkti komunistuojančių „spartakininkų“, o tie kurie nekomunistavo buvo pervargę nuo nesibaigiančio karo ir bet kokia kaina veržėsi namo.

Taip, bolševikai buvo labai silpni, nestiprūs ir lenkai, Vilniaus komunistų pogrindis Vilniuje bei Kaune – irgi ne itin stiprūs, bet lietuviai – deja, patys silpniausi, tad ir labiausiai priklausomi“, – teigė istorikas. Jo nuomone, svarstant „o kas, jeigu...“ scenarijų, lietuviai turėjo teorinę galimybę išlaikyti Vilnių savo rankose, jei būtų pavykę anksčiau organizuoti samdinių mini-kariuomenę. Tokią pavyko organizuoti tik 1919-ųjų pradžioje, jau apleidus Vilnių.

Detektyvas: kodėl nuo Gedimino kalno dingo pagrindinis valstybės simbolis ir kuo čia dėtas Kaunas?
© wikipedia nuotr.

„Paprastai kalbant tai buvo „savanoriai už pinigus“ – iš vokiečių 10-osios armijos likučių ir Saksonijoje užverbuotų samdinių sudaryta vadinamoji saksų savanorių divizija, dalyvavusi kovose su bolševikais lemiamu momentu 1919-ųjų sausį, kai Lietuvos kariuomenė dar tik organizavosi“, – teigė G. Kulikauskas.

Vokiškos uniformos bolševikams kėlė siaubą

Jo teigimu, saksų savanorių iš pradžių nebuvo labai daug -1919 m. pradžioje – apie 4 tūkst. Vėliau saksų pajėgos papildytos, reorganizuotos ir virto kovinga nedidele trijų pulkų (18, 19 ir 20) samdinių mini-kariuomene.

„Ji buvo puikiai apsirūpinusi viskuo, kas tik įmanoma: turėjo 4 pabūklų baterijas, telefonų rinktinę, naikintuvų eskadrilę, lauko ir veterinarinę ligoninę, kepyklą.

Bolševikų žvalgybos duomenimis saksai net buvo įsirengę ketaus liejyklą ir turėjo stakles sviedinių gaminimui. Kiekvienas saksų savanoris gaudavo algos 12 markių per dieną: 7 jam mokėjo Vokietijos vyriausybė, o 5 markes primokėdavo Lietuvos vyriausybė“, – pasakojo istorikas.

Detektyvas: kodėl nuo Gedimino kalno dingo pagrindinis valstybės simbolis ir kuo čia dėtas Kaunas?
© LT1918 archyvas

Ir nors pirmoji savanorių banga Lietuvos gyventojams nekėlė itin šiltų jausmų – sudaryta daugiausiai iš Drezdeno bedarbių, tai buvo silpnos moralės kariuomenė, o patys kariai buvo visokie – girtaudavo, plėšikaudavo, Kaune nušovė lietuvių savanorį Praną Eimutį, tačiau būtent jie buvo pagrindinė jėga, padėjusi atmušti bolševikus nuo Kauno 1919 m. vasarį vykusio mūšio metu.

„Be vokiečių miestas būtų neabejotinai prarastas (kaip 1919 sausį nutiko Vilniui), veikiausiai – ir likusi Lietuvos dalis, nes net ir vėliau, dar gerą pusmetį negausūs, prastai ginkluoti lietuvių daliniai buvo labai priklausomi nuo vokiečių paramos. Lietuvos vyriausybei geriausiu atveju būtų tekę veikti emigracijoje“, – saksų savanorių vaidmenį įvertino G. Kulikauskas.

„Gera to iliustracija – 1919 m. balandį vykęs savarankiškas Lietuvos kariuomenės mėginimas atsiimti Vilnių. Dėl politinių priežasčių saksai jame nedalyvavo (neperžengė demarkacinės linijos), tad lietuviams jis pasibaigė nesėkme.

Detektyvas: kodėl nuo Gedimino kalno dingo pagrindinis valstybės simbolis ir kuo čia dėtas Kaunas?

Bet vokiečiai tarytum gyvas skydas pridengė atsitraukiančius lietuvių dalinius ir ties demarkacine atmušė jiems ant kulnų lipusius bolševikus.

Vėliau pusiau slapta (neretai persirengę lietuvių uniformomis) saksai dalyvavo 1919 m. gegužę ir birželį vykusiuose Lietuvos armijos puolimuose prieš bolševikus. 18-ojo saksų pulko veiksmai nulėmė sėkmę užimant Ukmergę, Anykščius, Panevėžį ir Uteną“, – pridūrė istorikas. Jo teigimu, lietuviai netgi persirengdavo vokiečių uniformomis, nes šios kėlė panišką baimę bolševikams.

Vilniaus išlaikymo sąlygos

Tad užsitikrinus tokios privačios mini-kariuomenės paramą anksčiau – ne 1919-ųjų sausį, o bent mėnesiu anksčiau, bolševikus esą gal ir būtų pavykę atlaikyti prie Vilniaus.

„Į Kauną saksų savanoriai atvyko sausio pabaigoje – ir Kaunas buvo išlaikytas. Būtų atvykę mėnesių anksčiau – kas žino kaip ir su Vilniumi būtų buvę. Žinoma, kone neišvengiamai Vilniuje būtų tekę malšinti lenkų, o ir, matyt, komunistų sukilimus“, – sakė G. Kulikauskas. Jam antrino ir V. Jokubauskas, kuris buvo pesimistiškesnis dėl lietuvių galimybių išlaikyti Vilnių 1919-1920 metais.

„Taip, be vokiečių 1919-siais būtų ištikusi katastrofa. Pažvelkime į kontekstą – Baltarusija, Ukraina, Gruzija, jos taip pat siekė nepriklausomybės„ bet nepavyko. Šiaip ar taip 1920-ųjų rudens drama (L. Želigovskio divizijos žygis į Vilnių, – aut.) sudėjo taškus, tai rezultatas butu buvęs toks pats, nebent 1920 m. pirmąjį pusmetį būtų išnaudotas atokvėpis, vasarą nebūtų to flirto su sovietais, o Lietuvos kariuomenėje būtų ne 40 tūkst., o 2-3 kartus didesnė ir gerai apginkluota, aprūpinta su pilnaverte kavalerijos divizija/brigadomis“, – Vilniaus išlaikymo sąlygas dėstė V. Jokubauskas.

Detektyvas: kodėl nuo Gedimino kalno dingo pagrindinis valstybės simbolis ir kuo čia dėtas Kaunas?
© "Wikipedia" nuotr.

Vis dėlto G. Kulikauskas darsyk pabrėžė, kad ne mažiau svarbi, nei sąjungininkų parama, buvo pačių lietuvių gebėjimas organizuotis. Istorikas įsitikinęs, kad A. Smetonos ir A. Voldemaro išvykimas iš Lietuvos „derėtis dėl finansinės paramos“ yra vienas pavyzdžių, kad nuo pat pradžių lemtingais momentais sprendimus priiminėjo žmonės, kurie tam nebuvo pasiruošę.

„O jei prie valstybės vairo nuo pat pradžių būtų stoję vyrai, turintys stipresnių organizacinių gebėjimų ir blaiviai vertinantys atslenkantį pavojų?“, – retoriškai svarstė G. Kulikauskas.

Jo nuomone, tokiu žmogumi galima vadinti Mykolą Sleževičių – gruodžio 19-ąją grįžęs į Vilnių kaip pabėgėlis, o jau gruodžio 26-ąją tapęs premjeru ir po trijų dienų paskelbęs mobilizaciją ir garsųjį atsišaukimą į savanorius. Į jį atsiliepė tūkstančiai, tačiau Lietuva pajėgė sumobilizuoti vos 3 tūkst. prastai ginkluotų ir paruoštų karių.

„Chaoso sąlygomis jis galėjo efektyviau, be rietenų organizuoti gynybą normaliu principu, paskelbti atsišaukimą pagaliau rimtai organizuoti kariuomenę. Vokiečiai būtų padėję, jei matytų pasiryžimą gintis, nors jų tikrasis motyvas – Rytprūsių gynyba.

Detektyvas: kodėl nuo Gedimino kalno dingo pagrindinis valstybės simbolis ir kuo čia dėtas Kaunas?
© LCVA nuotr.

Sleževičius buvo tuo organizatoriumi, kuris sukūrė realią jėgą greta vokiečių galinčią kovoti su bolševikais. Kad ir traukdamiesi į Kauną, lietuviai demonstravo, kad be kovos jie nesirengė atiduoti laikinosios sostinės.

O Vilniuje vokiečiai matė lietuvių suirutę, traukimąsi, rietenas, vadovų pasimetimą. Ryžtas gintis – svarbiausia net beviltiškoje situacijoje“, – sakė G. Kulikauskas, pažymėjęs, kad jei M. Sleževičius į Lietuvą būtų grįžęs pusmečiu anksčiau ir stojęs prie valstybės vairo, situacija galėjo būti kita.

„Voldemaras ir Smetona to nesugebėjo, nors finansinis klausimas buvo svarbus, bet jų pastangos neišgelbėjo Vilniaus, nebūtų ir Kauno – paprasčiausiai buvo per vėlų bėgti prašyti paskolos priešui jau imant sostinę – ta prieš pusmetį reikėjo daryti.

Tad norint Vilnių išlaikyti savo rankose lietuviams reikėjo ankstesnio vokiečių savanorių atvykimo, realios karinės lietuvių jėgos – gerai organizuotos kariuomenės ar bent jos pradmenų bei vietinio pogrindžio – Vilniaus komunistų ir lenkų legionierių numalšinimui“, – pridūrė istorikas.

Trispalvę kėlė kelis sykius

Po 1919 m. sausio 1 dienos Lietuvos vėliava per daugelį metų iki nepriklausomybės atgavimo ten plevėsavo vos kelis kartus. Antrąkart Lietuvos vėliava Gedimino kalne suplevėsavo labai trumpai – 1920 m. rugpjūčio 26 d. ir vėl želigovskininkų buvo nuplėšta spalio 9 dieną.

1928 m. vasario 15-osios naktį, prieš pat nepriklausomybės dešimtmečio minėjimą, Gedimino pilyje vietos lietuviai slapta iškėlė sidabru – vienoje pusėje Vyčio ženklu, kitoje – Gedimino stulpais išsiuvinėtą trispalvę.

Lietuvos karys Gedimino pilyje 1939 m.
Lietuvos karys Gedimino pilyje 1939 m.
© Wikipedia.org

Jau nebesislapstant trispalvė Gedimino kalne iškelta 1939 m., kai SSRS Vilnių sugrąžino Lietuvai pasirašius savitarpio pagalbos sutartį, pagal kurią Vilnius ir jo kraštas grąžinamas, bet už tai šalyje įsikūrė Raudonosios armijos įgulos – iš viso 20 tūkst. karių. Tai buvo įžanga į nepriklausomybės praradimą. Tuometinę situaciją apibūdino šūkis „Vilnius mūsų, o mes – rusų“. Po metų vėliava pakeista raudona sovietine.

Dar okupacijos metais, 1988 metų spalio 7 d. Lietuvos vėliava buvo oficialiai iškelta Gedimino kalne. Tais pačiais metais ši vėliava pripažinta valstybine.

1988 10 07  Vilnius. Vėliavos pakėlimas Gedimino bokšte
1988 10 07 Vilnius. Vėliavos pakėlimas Gedimino bokšte
© Zinas Kazėnas

Tiesa, būsimasis Lietuvos prezidentas, tuometinis vietos komunistų lyderis Algirdas Brazauskas, išlydėdamas delegatus į partinę LKP konferenciją sąjūdžio mitinge Katedros aikštėje esą pareiškė: „Kol kabės šitas skuduras, aš nekalbėsiu“. Tiesa trispalvė liko kabėti Gedimino bokšte ir tokios vėliavos čia kasmet iškeliamos kasmet sausio 1-ąją.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Nutylėta sovietų armijos katastrofa: panikos apimti gyventojai lėkė iš namų ir sodino vaikus pas svetimus žmones (101)

Nedaug trūko, kad netoli Berlyno 1977 metais būtų įvykęs branduolinis sprogimas, – rašo...

Žymūs ekonomistai susiginčijo, kokia yra skurdo kartelė (177)

Žymūs ekonomistai – „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis ir Vilniaus...

Juodieji karų su banditais puslapiai: „Vilniaus brigados“ garsenybės buvo laužomos sostinės požemiuose (337)

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę 1990 m. šalis paveldėjo sovietinę miliciją, kitos operatyvinės...

Jolita Mikolaitienė: 21 amžius, o iki šiol moterys naiviai ieško slaptos prasmės tiesmukuose vyrų žodžiuose (106)

Atsakingas pareigas tarptautiniame versle užėmusi Jolita Mikolaitienė daugeliui geriau pažįstama...

Rusijoje lietuvis surado keisčiausią pasaulyje viešąjį tualetą (203)

Norite sysiuko ar dar rimčiau? Eikite į tam skirtą autobusą – jums pasakytų...

Pavogė mirusio vaiko tapatybę, buvo demaskuotas, tačiau tada kilo dar daugiau mįslių (18)

Jis pavogė mirusio vaiko tapatybę, galiausiai buvo demaskuotas, tačiau kilo dar daugiau mįslių....

Profesorius Lukoševičius apie visuotinę problemą: niekas nemoka sveikai maitintis (50)

Palangoje kiekvieną vasarą leidžiantis prof. habil. dr. Leonardas Lukoševičius – puikus...

Kaip pasikeis jūsų organizmas atsisakius alkoholio? (136)

Alkoholio poveikis žmogaus organizmui gali būti labai pragaištingas. Laimei, vis daugiau žmonių...

Nėštumas: kūno pokyčiai, kurie išlieka net ir pagimdžius (20)

Sakoma, kad motina tapusi moteris pasikeičia, ir tai nėra pokštas. Jokiu kitu gyvenimo periodu...

Pagimdžiau dukrą: vyras tai atšventė namie su prostitutėmis... (38)

Mūsų šeimos nebeliko po 24 bendro gyvenimo metų, jei galima sakyti, kad tas gyvenimas buvo...